A. Aleksandravičius. Kaip mirs Vladimiras Putinas? (17)

Arnas Aleksandravičius | aleksandravicius.lt nuotr.

Arnas Aleksandravičius | aleksandravicius.lt nuotr.

Klausimai, kurie jau keletą mėnesių puošia viso pasaulio nuomonių ringus, yra šie: Kas laimi nervų karą dėl Ukrainos? Kas blefuoja? Kas ne laiku sumirksėjo? Rašytojų atsakymai į juos skiriasi taip, kaip skiriasi Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja, bet juk dėl to tik įdomiau.

Pavyzdžiui, „Newsweek“ autorius Ovenas Metjusas (Owen Matthews) tvirtina, kad turime leisti Putinui pasilikti Krymą, nes tai jį sunaikins, o Ukrainą išgelbės. „The New York Times“ apžvalgininkas Tomas Fridmanas (Thomas Friedman) kalba dar paprasčiau – anot jo, Putinas „viską padarė blogai“, kadangi ir susilpnino Rusiją, ir atgaivino NATO.

Tačiau yra ir visai kitokių nuomonių. Jei galvojate, kad Rusija puldama kaimyninę šalį susimovė, Harvardo profesorius Stivenas Voltas (Stephen Walt) atsakys, kad jūs apie tai nieko nesuprantate – mat iš tikrųjų Rusija yra Ukrainos konflikto nugalėtoja. Štai kokius Rusijos laimėjimus jis nurodo: gavo Krymo kontrolę ir Sevastopolį; priminė būsimiems Ukrainos vadovams, kad nuo Rusijos nepabėgsi; sukėlė abejonių dėl ankstesnės NATO plėtros į Rytus pagrįstumo; sudarė 500 mlrd. dolerių kontraktą su Kinija dėl dujų, nors ir už mažesnę kainą nei su europiečiais, bet vis tiek gana pelningą.

Walto iššūkis

Svarbiausia Rusijos pergale profesorius įvardija tai, kad šalis apgynė savo gyvybiškai svarbius interesus ir sustabdė NATO plėtrą Ukrainoje ir kitose posovietinėse šalyse labai ilgam, nes parodė, kad Rusija to neleis.

Problema, kad taip manyti, kaip mano ponai Metjusas ir Fridmanas ar juolab profesorius Voltas, gali tik tas, kuris nemato skirtumo tarp režimo ir Rusijos. Prieš diskutuodami apie konflikto naudą ar žalą, mes turime užsirašyti ir matomoje vietoje pasikabinti paprastą (bet esminį) viso šio konflikto veiksnį – Putino interesai ne tik nėra lygūs Rusijos interesams, bet dažniausiai kertasi bei vienas kitam trukdo. Jeigu Putino tikslas yra bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje, atimant iš gyventojų didelę dalį teisių ir laisvių, statant kortų namelio ekonomiką vien ant naudingųjų iškasenų, tai tikrieji Rusijos piliečių interesai yra kuo greičiau atsikratyti diktatoriaus ir tapti modernia, demokratine valstybe, kurios ekonomika būtų vystoma darniai.

Todėl jeigu kas nors iš visų rusų ir laimėjo Ukrainoje, tai buvo Vladimiras Putinas, kurio reitingai tėvynėje išaugo iki neregėtų 80% ir kuris galės dar ilgai melžti savo šalį, kol bus išmirkytas ir paguldydas po stiklu šalia kito Vladimiro, tai yra šalia Lenino. Jo bendrapiliečių durnumas ir karo su Ukraina troškimas tik rodo, kad šios tautos psichika jau yra gerokai paveikta putinistinės propagandos ir kad tie žmogeliai patys nebežino, kas jiems yra geriau. Bet ar galime stebėtis, kai net pas mus nuolat iš kažkur išlenda Darbo partiją renkančių mužikų minia? Tai va, o Rusijoje tokių yra dauguma. Tačiau, kad ir ką jie patys manytų, tie, kurie yra Rusija, bet nėra Putinas, šiame mūšyje pralošė, ir labai skaudžiai, nes siautėjimas Ukrainoje bet kuriuo atveju smogs primityviai kasinėjimo-pardavinėjimo ekonomikai. Tai nuskurdins 140-ties milijonų rusų tautą, kurios daugelis gyventojų ir taip gyvena kaip bomžai, išskyrus 97 milijardierius, kartu valdančius 380 mlrd. dolerių turto.

O kaip dėl kitų Rusijos „laimėjimų“, kuriuos nurodo profesorius Stivenas Voltas?

Pirmiausia, Krymo kontrolės įgijimas visai nėra toks reikšmingas, kaip gali atrodyti pažiūrėjus į žemėlapį. Ekonomine regiono verte galima smarkiai abejoti jau vien dėl to, kad Krymas net Ukrainos sudėtyje negebėjo pats savęs išlaikyti – maždaug pusė jo metinio biudžeto finansuodavo Kijevas, o likusi dalis šiaip taip prikapsėdavo iš turizmo. Liūdna žinia #1 – daugelis turistų būdavo ukrainiečiai, todėl dabar jie sakys „eikit po velnių jūs, ruskiai, su visu Krymu“. Liūdna žinia #2 – net ir tada regiono biudžeto deficitas siekė 1,5 mlrd. dolerių, kuriuos iš savo kišenės turės sumokėti kuklūs rusų mokesčių mokėtojėliai. Žinoma, jei ekonominė Krymo vertė menka, tai jo karinė-strateginė vertė yra tikrai didžiulė. Tačiau tai niekaip nekeičia okupacijos beprasmybės – juk ir taip Sevastopolio uostu rusai jau seniai pilnai naudojasi pagal ilgametę sutartį, juk ir taip regione turi įkūrę savo karines bazes, kurių iš ten nebūtų iškrapštęs net labai drąsus ukrainiečių prezidentas. Dėl šių priežasčių Krymo okupacija Rusijai, kaip valstybei, neatnešė jokios apčiuopiamos naudos, tačiau atneš naudos Putinui – kylančius reitingus kartu su nuo girtumo aplinkoje nesigaudančios, galios demonstravimo pasiilgusios liaudies palaikymo šūksniais.

Antra, priminimas Ukrainos politikams, kad su Rusija jiems visada teks skaitytis, ilgalaikėje perspektyvoje sudaužė visas galimybes šioms šalims tapti tikromis partnerėmis. Bendrystė per prievartą visada baigiasi išlaisvinančiu dūriu į paširdžius, kai tironas susilpnėja. Šiuo klausimu ukrainiečių požiūris kaip niekada pakito – vis daugiau šalies gyventojų, pajutę kaimynų agresiją, tampa NATO & ES gerbėjais ir Rusijos priešais. Šiandien 67% tautos, kurią V.Putinas vadina broliška, nemėgsta Rusijos. Tai ta pati tauta, kuri nebijo spręsti savo likimo, kuri ilgus žiemos mėnesius šąla miestų aikštėse vardan laisvės, kuri verčia žudikus diktatorius nuo sostų, priversdama juos gėdingai sprukti. Šios išdidžiai prabudusios ukrainiečių tautos pavergti jau nebeįmanoma, su ja galima nebent susidraugauti – ir šią galimybę Rusija prarado mažiausiai keliems dešimtmečiams.

Trečia, profesorius netiki NATO atsigavimu ir rašo, kad „dar niekada labiau neabejota, ar ankstesnė NATO plėtra buvo išmintingas žingsnis“. Baltijos šalyse besisvečiuojantys NATO bendražygių lėktuvai, kariai ir tankai, Varšuvoje tiesiog išrėkti Baracko Obamos pažadai, 1 mlrd. dolerių gynybos planas Rytų Europai – visa tai jam nedaro įspūdžio, todėl aš nežinau, kuo galėčiau ponui profesoriui padėti. Man tik kyla klausimas, ar tas, kuris abejoja NATO plėtros prasme, turi teisę tvirtinti, kad demokratija yra vertybė, kurią reikia skatinti ir puoselėti visame pasaulyje? Nes būtent tai NATO ir daro – gina tokias savo nares, kaip Lietuva, kurios pasuko demokratiniu laisvės keliu. Ukrainiečiai, kaip savo kalboje minėjo Prezidentas Obama, taip pat nusipelnė šio šanso.

Ketvirta, laikyti Rusijos pergale kontraktą su Kinija, kai už dujas rusai gaus mažiau nei galėtų, o susitarimas priimtas paskubomis, nėra tikslinga. Aišku, kad tai vis tiek papildys šalies biudžetą, tačiau sprendimo priėmimo tempas ir sąlygos greičiau jau atskleidžia Putino desperaciją ieškoti naujų rinkų (juk ES tvirtai apsisprendė mažinti energetinę priklausomybę) ir pinigų (juk šalį smaugia sankcijos). Kitaip tariant, pragaran garmėsianti ekonomika bus šiek tiek atgaivinta minėto sandėrio, bet šis sandėris vis tiek yra toli nuo Rusijai naudingiausiu galėjusio tapti varianto. Ir ant šių spąstų Putinas pats užvairavo Rusijos Kamazą. Kodėl? Todėl, kad Putinui rūpi Putinas, o ne Rusija.

Profesorius taip pat pastebėjo, kad mažai tėra vertos Europos šalių kalbos apie karinių biudžetų didinimą, nes iki šiol tokių pažadų taip pat pasigirsdavo, bet skiriamos lėšos stabiliai mažėjo. Pasišaipydamas jis dar priduria, kad bet kuriuo atveju tokios kalbos tikrai nesukelia Putinui nemigos.

Ironiška, bet būtent čia – dėl nemigos – su profesoriumi galima sutikti. Ši jo paties frazė geriausiai iliustruoja jo ankstesnio ir svarbiausio tvirtinimo (kad Rusija apgynė savo gyvybiškai svarbius interesus ir sustabdė NATO plėtrą Ukrainoje ir kitose posovietinėse šalyse labai ilgam, nes parodė, kad Rusija to neleis) trūkumą. O tas trūkumas toks, kad NATO plėtros sustabdymas Ukrainoje ir kitose Rytų Europos šalyse visai nėra gyvybiškai svarbus Rusijai. Demokratiškos visuomenės turi ką prarasti, todėl be priežasties į karą neina. Putinas, kaip minėjo profesorius, miega ramiai, nes žino, kad NATO net sapne jo nepuls, nors jis ir praranda svarbiausią rytinę „buferio“ zoną – Ukrainą.

Be to, ar tikrai Ukrainos galimybės ateityje tapti NATO nare jau yra palaužtos? Palyginkime, kokia situacija Ukrainoje galėtų būti po metų nuo šiandien, kai šaliai prisiekė provakarietiškas prezidentas, su ta situacija, kuri buvo dar visai neseniai – auksinio batono globėjo, kriminalinio Putino pakaliko valdžios laikais. Pamatysime, kad ateitis po sunkių išbandymų nusimato daug šviesesnė už praeitį. Net jei Ukraina ir netaps NATO ir ES nare, po Euromaidano įvykių būtų sunku įsivaizduoti dar vieną jos virsmą į Rusijos marionetę.

O kokia ateitis laukia Rusijos? Kas nutiks šaliai, kuriai, anot profesoriaus Volto, įvykiai Ukrainoje išeis į naudą?  Kaip mirs Vladimiras Putinas?

Mano prognozė trumpa ir paprasta: Rusija taps vis skurdesne ir vis labiau izoliuota valstybe, o jos gyventojai ir toliau dievins savo lyderį Vladimirą Putiną. Jie jaus neapykantą Vakarams ir manys, kad visi trokšta Rusiją užpulti, bet nepuola, nes bijo jų lyderio. Vladimiras Putinas mirs ne kartuvėse ir ne purvinoje kalėjimo kameroje. Jo širdis sustos ramiai ir neskausmingai, politikui miegant savo jaukioje lovoje. Bus likusios vos kelios dienos iki vado 80-ies metų jubiliejaus, todėl Maskva jau bus pradėta puošti spalvingomis girliandomis ir dar didesniais nei įprasta lyderio portretais. Tie keliolika Rusijos piliečių, kuriems teks lemtis sostinės gatvėse nukabinėti spalvotas šventines girliandas ir vietoje jų užrišinėti juodus gedulingus kaspinus, tai darydami nubrauks vieną kitą ašarą. Kai kurie pratrūks raudoti, ir tos emocijos bus tikros. Šį gražų rudens rytą skurdo nualinta ir prie vergiško gyvenimo įpratusi tauta susidurs su gąsdinančiu klausimu – kas toliau?

Kad ir iš kurios pusės žiūrėčiau, toks scenarijus, kaip ir dabartiniai įvykiai Ukrainoje, reiškia visišką Rusijos ir rusų tautos pralaimėjimą – santykiai su kaimynais ir visu civilizuotu pasauliu eina velniop, ekonomika eina velniop, iš tiesų, tai viskas eina velniop. Užtat pergalę gali švęsti Vladimiras Putinas – jis įtikino savo tautą, kurią veda pražūties keliu, kad yra jos išgelbėtojas. Tai tikrai yra įspūdinga, nors ir niekšiška, pergalė. Todėl nesunku būtų atspėti, kas profesoriui Stivenui Voltui yra Rusija, kai jis kalba apie jos „pergales“ – ar rusų tauta, ar korumpuotų nusikaltėlių režimas.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: