Agluonėnai pagerbė savo kraštietį Richardą Kantą – filosofo Imanuelio Kanto prosenelį (0)

Nuotraukoje iš kairės: kaimo turizmo sodybos šeimininkas Jonas Čepas, Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, docentė Nerija Putinaitė, profesorius Alvydas Jokubaitis | Klaipėdos raj. savivaldybės nuotr.

Gegužės 16 d. Agluonėnuose, Lietuvininkų ąžuolyne, atidengtas naujas krikštas, skirtas vieno iš žymiausių visų laikų filosofo Imanuelio Kanto proseneliui Richardui Kantui, kuris gyveno gretimame Kantvainų kaime. Ta proga pasodinti keturi ąžuoliukai: Imanueliui Kantui, kurio 290-ąsias gimimo metines šiemet minime, Kristijonui Donelaičiui – jo 300-osioms gimimo metinėms, Spaudos atgavimo 110-osioms metinėms ir ketvirtas – visiems, susirinkusiems į šventę.

Jono Čepo kaimo turizmo sodyboje vyko konferencija „XVIII a. šviesuoliai: Imanuelis Kantas ir Kristijonas Donelaitis“. Pranešimus skaitė profesorius Alvydas Jokubaitis, docentės Nerija Putinaitė ir Silva Pocytė.Anot Agluonėnų seniūnijos seniūnės Laimos Tučienės, postūmį šiam renginiui ir sumanymui įamžinti Richardo Kanto atminimą krikštu davė prieš metus rajono laikraštyje „Banga“ pasirodęs mokslininkų Nerijos Putinaitės ir Alvydo Jokubaičio straipsnis, kuriame kalbama apie Imanuelio Kanto kilmę iš nedidelio ir jau beveik su Agluonėnais susiliejusio kaimo Kantvainų, kur dar XVII amžiuje gyveno ir užeigą, pavadinimu „Verdenė“ laikė jo prosenelis Richardas Kantas.

Profesorius Alvydas Jokubaitis konferencijoje kalbėdamas apie Imanuelį Kantą sakė, kad tai vienas iš didžiojo filosofijos kanono žvaigždžių: Antikos pasaulyje – Aristotelis ir Platonas, viduramžiais – Šventasis Audustinas ir Tomas Akvinietis, naujaisiais laikais – Dekartas ir Kantas. Vienintelis Imanuelis Kantas buvo iš šiaurės krašto, vokiečių kultūros atstovas. Po jo Vokietijoje įvyko filosofijos proveržis ir vokiečiai tapo filosofų tauta – čia išaugo ir didelę įtaką ne tik filosofijai, bet visai pasaulio kultūrai ir pasaulio raidai padarė Fichtė, Šelingas, Hėgelis, Šopenhaueris, Engelsas ir Marksas.

„Kanto filosofijos revoliucija žinoma visame pasaulyje, bet Donelaičio „Metai“ taip pat revoliucija literatūroje“, – sakė prof. A. Jokubaitis, pabrėždamas, kad jam „Metai“ – tai ne realistinis kūrinys, kaip teigia nemažai literatūros tyrinėtojų, o poezija, kuriame be galo ryškus idealo siekimas.

Kantą ir Donelaitį sieja Karaliaučiaus universitetas – nors Kantas buvo žymiausias šio universiteto profesorius, o Donelaitis – tik studentas ir, ko gero, „Metų“ autorius neskaitė Kanto veikalų, nes jie žinomi tapo jau tik po Donelaičio mirties, tačiau atsitiktinai ar ne Donelaičio poemos eilutėse galime atrasti sąšaukų su Kanto įvardyta perskyra tarp intelekto ir proto, – „Dievas visagalis, kur svietą sutvėrė, ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė“.

„Lietuvoje kiekvienas kaimas kažkuo didžiuojasi, bet tik Kantvainų kaimas siekia didžiojo pasaulio filosofo vardo atminimo“, – sakė prof. A. Jokubaitis, pasidžiaugęs tokiu puikiu agluonėniškių sumanymu.

1924 m. buvo paskelbtas konkursas apie I. Kanto lietuvišką kilmę, bet tuo metu niekas nesiėmė to rimtai tyrinėti, jo biografijose buvo remiamasi paties Kanto vyskupui Lindblomui laiške išsakyta mintimi, kad jis esąs škotų kilmės. Tačiau vėliau ši versija paneigta tyrinėjant dokumentus, iš kurių svarbiausias yra Richardo Kanto dukrai Sofijai turto perdavimo dokumentas, kuriame minimi Kantvainai.

Savo pranešime apžvelgusi Zembrickio ir Mortensonų tyrimus apie Kanto kilmę, docentė Nerija Putinaitė pabrėžė, kad ne tiek svarbi dabar yra Kanto tautybė, – nes jis vis tiek tapo vokiečių kultūros žmogumi, bet tai, kad jo šaknys neabejotinai Kantvainuose – lietuvininkų krašte. Kai Kantas studijavo Karaliaučiuje, du jo geriausi draugai buvo lietuviai. Tuo metu ir vėliau – Kantui jau profesoriaujant, Rytprūsiuose buvo be galo daug judėjimo – taip pat ir kultūrinio. Žymusis filosofas mėgo kalbėtis su keliautojais, domėjosi pasauliu, bet, nors kviečiamas į geriausius universitetus, liko ištikimas būtent Karaliaučiui, kur galiausiai ir palaidotas. Pasaulis atėjo pas jį.

Išsamiai apie Kanto kilmę N. Putinaitė rašė straipsnyje „(Ne)lietuvis Kantas, skelbtame 2003 m. „Naujajame židinyje-Aiduose“ Nr. 7-8.
Istorikė Silva Pocytė, savo pranešime kalbėdama apie Kristijono Donelaičio epochą, pratęsė mintis apie nuostabią Apšvietos epochą, kurioje gimė didžios asmenybės ir jų kūriniai, pažadinę tautų protus, galias kurti, keistis ir tobulėti.

Pranešėjams dėkojo konferencijoje dalyvausi Klaipėdos rajono mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, seniūnė Laima Tučienė ir visas gan gausus klausytojų būrys – tarp kurių – ir Agluonėnų pagrindinės mokyklos mokytojai kartu su mokiniais.

Tikimasi Kantui skirtus renginius organizuoti ir ateityje.
Po konferencijos Agluonėnų klojimo teatras suvaidino spektaklį pagal K. Donelaičio poemą „Metai. Rudens gėrybės“ (rež. D. Malajavas).
Svečiai, lydimi seniūnės Laimos Tučienės ir agluonėniškės istorikės Silvos Pocytės, apsilankė Agluonėnų etnografinėje sodyboje ir Vanagų bažnyčioje.

Nuotraukoje iš kairės: kaimo turizmo sodybos šeimininkas Jonas Čepas, Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, mokslininkai Nerija Putinaitė, Alvydas Jokubaitis