J. Kiriliauskas. Tėvas (1)

bernardinai.lt nuotr.

Tėvas visada turi būti pirmas, nežiūrint į jokius politkorektiškumus, lyčių lygybes, feminizmą ir kitokius fundamentalizmus ir minimalizmus, nes tradiciškai iniciatyvus „tuose“ reikaluose yra vyras, kalbu tradiciškai.

Turi gerbti tėvus, mylėti ar ne, kitas dalykas, bet gerbti privalai, čia kaip su viršininku ar prezidentu, žmogaus gali negerbti, bet turi gerbti pareigybę, šiuo atveju tėvystė kaip aukščiausia pareigybė, ko gero šeimoje.

Nuvalkiota tiesa yra ta, kad nepasirinksi tėvo, čia ne obuolys koks po pažinimo medžiu.Koks tas tėvo įvaizdis yra susiformavęs laike, ne tiek iš savo pozicijos „pamenu – nepamenu“, kiek iš pačio tėvo pasakojimų.

Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi turėti kokį nors didįjį pasakojimą apie save, arba naratyvą (kas padaro jo gyvenimą prasmingą, arba gal net pateisinantį tam tikrose situacijose arba gyvenime iš viso), o mano tėvas, tiek kiek aš girdėdavau, arba prie kurių naratyvų buvo vis sugrįžtama turėjo tris tokius pasakojimus.

Jaunystės pasakojimas buvo susijęs su zimagoryste, tai yra darbu miške, ir staliaus amatu, nes abu su savo tėvu užsiiminėjo namų ir kitokių pastatų statymu, bei miško kirtimu.

Beje tuose pasakojimuose  iš tėvo neteko nieko blogo girdėti apie savo tėvą ir senelį, tik gerai ir su pagarba, nors kaip sakė nekartą yra tekę „gauti per ausį“.

Antrasis didysis pasakojimas susijęs su dalyvavimu kare. 1944 metais mobilizuotas į sovietinę Raudonąją armiją (tada jam buvo 20 metų), kariavo ir buvo sužeistas Kurše (Latvijoje).

Nieko doro aš ten neprisimenu, be to prie vaikų nebuvo įprasta pasakoti ko nors tokio pikantiško, netgi jei tam vaikui jau buvo per trisdešimt ar daugiau metų. Prisimenu pasakojimo detalę, apie virš galvos „zvimbiančias“ kulkas ir per pirmą mūšį iki kraujo nudaužytą petį, dėl to kad neprispaudė gerai kulkosvaidžio RPD ar kokio ten Degteriovo sukonstruoto, buožės.

Trečias pasakojimas susijęs su gyvenimo kelione į Vengriją.

Tai buvo tolimiausia kelionė į Vakarus, buvo pasakojami anekdotai susiję su vengrais, pasiklydimas Budapešte, privačios parduotuvės ir žinoma lauktuvės

Man parvežė 12 spalvų flomasterius, tokių niekas nei matęs buvo, nei regėjęs mūsų mokykloje, giliame Žemaitijos užkampyje, kurių tėvai toliausiai keliaudavo iki rajono centro ir tai labai retai ir dėl didelio reikalo, o čia Vengrija, kažkur pasaulio pakraštyje. Tas pasakojimas gal truputį buvo panašus į „Briliantinę ranką“, kai vietoj žiebtuvėlio vos nenusipirko pistoleto.

Kelionė į Vengriją buvo pasakojama per visas šventes.

Toks ir išliko tėvo vaizdinys per tuos tris pasakojimus.

Gerbiantis savo tėvą ir senelį, santūrus ir netgi kuklus ir drovus ypač prie savo vaikų, nesu girdėjęs nieko nešvankaus, kas žemiau juosmens ar panašiai, jeigu jau kalba ta tema užeidavo, tai liepdavo mažesniesiems išeiti iš kambario.

Iš kitų dviejų pasakojimų, tai tėvas buvo tradiciniu žemdirbiu, toliau savo kolchozo nematančiu, kelionė į rajono centrą (kaip jau sakiau) buvo vos ne pasaulio pakraštin, nemėgo niekur keliauti, bet „politika“ domėjosi, klausėsi kas vakarą „Amerikos balso“, kaip kokių vakarinių mišių.

Dirbo be išeiginių, be atostogų keldamasis ryte puse keturių ir taip iki pat pensijos, fermose, nebambėdamas, tarsi pareigą atlikdamas, tarsi kitaip neįsivaizduodamas. Dar ir dabar aš neįsivaizduoju, kaip galima dirbti septynias dienas per savaitę, 365 dienas per metus, be išeiginių ir atostogų?!

Per savo darbus nesirūpino mūsų mokslais, mūsų veikla kai atlikdavome darbus prie namų. Retai pykstantis, linksmas, mėgstantis pasišaipyti bet neįžeidžiančiai, su galife kelnėmis ir odiniais, rankų darbo auliniais batais, kaip pats juos vadino „spygliniais“ va taip, o po čiūžiniu laikė knygą – albumą apie Smetonos 1926 metų perversmą, kurioje daugiau nuotraukų ir atsišaukimų negu teksto.

Pavartydavau ją kartais nesuprasdamas kam slėpti, nežinodamas, kad tokios knygos jau kadaise buvo sunaikintos Glavlito.

Tiesa, dabar ta knyga pas mane, paveldėjau, bet neprisiruošiu įrišti ir padėti į lentyną.

Bet toks noras yra kai prisimenu savo tėvą, su kuriuo beje niekada neteko susipykti, ne be reikalo savo vaikams sakau, kad ant savo tėvų negalima pykti, galima jų tik atsiprašyti.