Natūralios gamtos oazės Verkių regioniniame parke (0)

Aptrūniję medžiai, apaugę samanomis ir įspūdingų formų grybais | vstt.lt nuotr.

Aptrūniję medžiai, apaugę samanomis ir įspūdingų formų grybais | vstt.lt nuotr.

Verkių regioninio parko puošmena – Žalieji ežerai ir jų apylinkės nuo seno traukia ne tik poilsiautojus, bet ir mokslininkus. Biologiniu požiūriu itin vertingas tarpuežeris, esantis tarp Balsio ir Didžiojo Gulbino ežerų. Šioje teritorijoje auga gausybė į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, vertingi miškai, itin retų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje plačialapių klumpaičių populiacija.

Vaikščiojant tarpuežeriu gali pasijusti it džiunglėse – čia daug įvairių rūšių ir skirtingo brandos amžiaus medžių, styro vabalų ir paukščių iškalenti sausi stuobriai, ant žemės suvirtę senų medžių kamienai, kelią pastoja stori aptrūniję, apaugę samanomis ir įspūdingų formų  ir „konsistencijos“ grybais, kerpėmis virtuoliai.

Patekę į šią teritoriją žmonės galvoja, kad miško „savininkai“ netinkamai jį prižiūri. Tačiau negyvos medienos rūšys (virtuoliai bei sausuoliai) yra neatsiejama sveiko ir atsparaus miško dalis.

Mūsų  klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausomi net 5000–7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Negyva mediena miško organizmams tarnauja kaip maisto šaltinis, gyvenamoji vieta ar laikinas prieglobstis. Trūnijanti mediena praturtina dirvožemį maisto medžiagomis ir sulaiko jame esančią drėgmę.

Virtuoliai saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos. Taip pat švelnina „šiltnamio efektą“, nes ilgam laikui „užrakina“ kamienuose sukauptą anglies dvideginį – storų medžių kamienų ir jų nuolaužų visiškas suirimas, o tuo pačiu ir anglies dioksido atpalaidavimas tęsiasi dešimtmečius ar net šimtmečius. Negyva mediena – miško kaip ekosistemos stabilumo bei atsparumo išoriniams veiksniams garantas.

Dėl netinkamo miškų tvarkymo miškuose išlieka labai mažai nudžiuvusių medžių, stuobrių, virtuolių. Kirtimai, sodinimai, retinimai, sanitarinė priežiūra, nuolatinis negyvos medienos šalinimas kelia grėsmę šimtų miško organizmų rūšių išlikimui. Ypač jautrios labai specializuotos ir susijusios tik su tam tikros rūšies ir suirimo stadijos žuvusiais medžiais rūšys, pvz. šiaurinis elniavabalis, niūraspalvis auksavabalis, grybas – korališkasis trapiadyglis.

Miškas, plytintis tarp Balsio ir Didžiojo Gulbino ežerų,  priskirtas rezervatinio tipo miškams – ypatingos vertės natūraliems gamtiniams kompleksams, reprezentuojantiems svarbiausius šalies gamtinių buveinių tipus.

Saugomų teritorijų apsaugos reglamentai nustato, kad tokiose teritorijose yra apribotas žmonių lankymasis. Taip pat praktiškai negalima vykdyti jokios ūkinės veiklos, t.y. tvarkyti, valyti miško, šalinti iš jo medieną. Ši teritorija palikta natūraliai raidai.

Pripratusiems matyti švarius, išvalytus miškus, kuriuose ūkininkaujama, ši teritorija atrodo lyg apleistos neįžengiamos džiunglės. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija kviečia sekti informaciją internetinėje svetainėje, kurioje, tausojant gamtą, bus galimybė virtualiai pakeliauti po rezervatą.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos informacija

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *