V. Juozapaitis. Apie kiaulių marą, teismus ir medžiotojus

Pastarosiomis dienomis margaspalvės informacinės mišrainės gausoje praslydo pranešimas apie Pietų Lietuvoje kritusius šernus, galimai neatlaikiusius afrikinio kiaulių maro užkrato, atėjusio iš anapus rytinės sienos.

Atrodytų, reiškinys, nieko bendra neturintis su politika: juk infekcinės bei virusinės ligos šiuolaikiniame pasaulyje plinta nepaisant jokių partinių ar nacionalinių susitarimų bei prieštaravimų, politinių pažiūrų ir simpatijų, asmeninių pažinčių ar rinkimų rezultatų.

Tačiau būtinybė rasti reikalingą vaistą ar prevencinę priemonę bei patenkinti fiziologinį žmogaus instinktą išlikti neišvengiamai suburia net ir pačius didžiausius politinius apologetus, nes visi bent kiek mąstantys suvokia, kad tik bendrų, visų suinteresuotų pusių pastangų dėka įmanoma imtis neatidėliotinų priemonių toms epidemijoms ar pandemijoms sustabdyti.

Štai čia ir prasideda grynų gryniausia politika, kuomet vardan visiems be išimties neišvengiamai būtino rezultato yra ieškoma bendro sutarimo, kuris įrodo tokio proceso galimybę ir tuo pačiu metu iškelia klausimą – kodėl tokie susitarimai neįmanomi kitais, nebūtinai „kiauliškais“ atvejais?

Nors tie patys politikai, taip pat nuoširdžiai besidievagodami deklaruoja savo veiksmų ir žodžių nuoširdumą, priima visiems svarbius sprendimus, nepaisydami logikos ir prasilenkdami su išmintimi, nekalbant apie sąžinės ir padorumo sąvokas, kurios pastaruoju metu politiniame žodyne, o ir viešojoje žiniasklaidoje daugeliu atveju yra paprasčiausiai ignoruojamos.

Na, tiek to jau su ta sąžine, nes kiekvienas esame savo tėvų vaikas ir savo mokytojų mokinys, tad tokius dalykus suvokiame priklausomai nuo to pavyzdžio, kuriuo teko sekti nuo pirmųjų pasaulio pažinimo valandų. Jeigu jau nebuvo lemta to patirti, vargu, ar gyvenimo zenite yra daug vilčių atrasti tą jausmą.

Juolab politikoje, kur save profesionalais laikančiųjų tarpe pastaroji sąvoka – jausmas – apskritai yra nepageidautina, ypač tais atvejais, kai priimami sprendimai yra skelbiami „valstybės vardu“.

Lyg toje valstybėje gyventų bukapročiai bejausmiai padarai, kurie lyg tos vargšės laukinės kiaulės būtų užsikrėtę kažkokiu mirtinu virusu, kuris gydomas vieninteliu ir kažkodėl visiems priimtinu būdu – medžiojimu be apribojimų ištisus metus, net nenustačius to viruso kilmės ir priežasties.

Bet mūsų vis dar jaunoje ir niekaip moraliai nesubręstančioje valstybėje, kurios politikoje jausmai yra nurašomi į nevartotinų žodžių žodyną, egzistuoja lyg ir visų priimtina samprata – teisinė sąmonė, kuomet visi mūsų poelgiai, surašyti į kodeksus bei kitus įstatymus, yra vertinami pagal raidę.

O svarbiausia instancija, kurioje „gimsta“ teisybė – teismai, kurių sprendimai yra privalomi abiem procese dalyvaujančioms pusėms, nepaisant to, kad vienai jų neišvengiamai tenka patirti pralaimėjimą. Savaime suprantama, kiekvienas iš mūsų šią instituciją siejame pirmiausia su tiesos bei sąžiningumo principu.

Tačiau, besivadovaudami „politine logika“ ir pripažindami sąžinę jausmine kategorija, lyg ir turėtume atriboti ją ir nuo teismo sąvokos bei  turinio. Tačiau, iki šiol nesu sutikęs žmogaus, trokštančio nesąžiningo teismo… Beje, kaip ir nesąžiningo politiko.

Tad, kas gi įvyksta, kur nutrūksta grandinė ir įvyksta „trumpas sujungimas“? Kodėl sąžinės ir teisingumo ištroškę piliečiai išrenka neteisingus ir nesąžiningus politikus, o pastarieji paskiria, anot tų pačių piliečių, tokius pat teisėsaugos atstovus?

Ir tai lyg perpetuum mobile (amžinais variklis) veikia ištisus du dešimtmečius, nepaisant žinojimo, kad tokio variklio egzistavimas yra neįmanomas.

Kokių dar reikia eksperimentų ir kokiais virusais bus užkrėsti protai žmonių, kurie kiekvienų rinkimų metu tampa politinių „medžiotojų“ taikiniais. O kadangi politikoje rinkimai prasideda tuomet kai jie baigiasi, tai ir energijos „amžinajam varikliui“ reikia nuolatos.

Taigi, kas yra baisiau, ar afrikinis kiaulių maras, negailestingai naikinantis niekuo nekaltus gyvūnus ir grasinantis žmogaus sveikatai bei gyvybei, ar to paties žmogaus protą temdantis ir sąžinės supratimą naikinantis „virusas“, kuris lyg ir nesikėsina į fiziologinę gyvybę, tačiau dvasiškai žmogus yra suluošinamas ilgiems politinės negalios metams, kuomet nebepasitikima ne tik savo išrinktaisiais, bet ir pačiais savimi?

Esu tikras, kad abu užkratai yra vienodai pavojingi ir jų prevencijai būtina sutelkti vienodas pajėgas.

Tad, jeigu mums fizinio pavojaus akivaizdoje pakanka išminties ir galimybių susitelkti, kas trukdo tai padaryti dvasinės katastrofos pavojaus  akivaizdoje?

Ko gero, tai trukdo padaryti tas pats jausmas. Ne, ne tas, kur siejasi su sąžine, gailesčiu, gerumu ir atlaidumu. Veikiausiai tuos žmones apėmęs pykčio, pavydo, keršto jausmas, kuris niekaip negali būti siejamas su brolybės, vienybės, santalkos supratimu.

Kalbu apie tuos, kurie, užuot pasirinkę tapti geresniais už šalia esančius ir ištiesę jiems pagalbos ranką, buvimą šioje žemėje pašventė šalia esančiųjų paniekinimui.

Nieko nauja? Taip. Nes šiame kontekste ir negali būti nieko nauja, jeigu mes vis dar norime gyventi nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Garbė, Tėvynė, įstatymas, padorumas, tikėjimas, motina, meilė – štai tie raktiniai žodžiai, be kurių mūsų kasdienybė ilgainiui pavirs į pavidalą tų vargšų miško žvėrelių, kurių likimą nusprendžia medžiotojai.

Žinoma, kur kas pavojingesni yra paties įvairiausio plauko „medžiotojai“, besitaikantys į mūsų sąmonę ir siekiantys pasėti teisinio nihilizmo sėklą, iš kurios suvešėjusio cinizmo ir anarchijos medžio paunksmėje išnyktų intelekto ir padorumo sąvokos.

O vietoje bendražmogiškųjų vertybių, grįstų tradicijomis ir šlovinga istorija, mums brukamos tobulai jų kitados išmoktos sovietinės demagogijos pradžiamokslio pamokos: galvok – viena, kalbėk – antra, o daryk – trečia.

Be jokios gėdos ir sąžinės graužaties. Lyg aplink gyventų tik geresnio pašaro ar šiltesnio guolio beieškantys bandos nariai, iš dėkingumo negebantys pasipriešinti savo žmogiškojo prado naikintojams.

Taip, sudėtinga ir skaudu suvokti, kad sielų ir kūnų gydytojais prisistatę apsišaukėliai pasirodė esą elementariausiais brakonieriais, pasinaudoję žmonių gerumu ir patiklumu.

Vis dėlto ir po juodžiausios nakties ateina rytas, kaip ir po sunkiausios ligos nušvinta viltis pasveikti.

Nesu tikras, kad toks optimistinis scenarijus laukia šernų populiacijos, bet žmonės pagaliau pradeda busti iš to klaikaus sapno, kurio priežastis – ūmaus apsinuodijimo priešrinkiminiais pažadais sindromas.

O ir tarp tų „medžiotojų“ pradeda atsirasti pabudimo požymių. Kita vertus – klysti žmogiška. Svarbu atrasti savyje jėgų tas klaidas pripažinti.

Dar svarbiau – laiku jas ištaisyti, kad žmonių sąmonės ir protų neištiktų afrikinio kiaulių maro užkrėstų gyvūnėlių likimas.