V.Rutkūnas. Kas kalama per Kalėdas? (39)

Elnias su Saule raguose | G.Giedraitienės pieš.

Elnias su Saule raguose | G.Giedraitienės pieš.

Kalėdos žymi Saulės sugrįžimą į mūsų pasaulį, kai dienų trumpėjimą pakeičia ilgai lauktas šviesėjimas. Kaip ir prieš daugelį tūkstantį metų mūsų išgyvenimas Žemėje tebelieka priklausomas nuo metų laikų kaitos, Saulės ir jos nuolatinio sugrįžimo pas mus. Pagal Saulės kelionę pradedami skaičiuoti Nauji Metai, maitintojėlė Žemelė irgi ilsisi ir brandina savo vaisius mums kartu su Saulele. Žmogaus gyvenimo, praėjusių metų įvertinimo ir naujų metų lūkesčiai neatsiejami nuo Saulės metų pradžios per Kalėdas. Dėl to šios šventės svarba įrėžta ir mūsų pasąmonėje. Kaip gamta atgimsta su Saulės sugrįžimu, taip ir žmonės turi galimybę permąstyti savo gyvenimo kelią ir svarbiausias vertybes, pasisemti gyvybinių jėgų ir ryžto kurti laimingesnį gyvenimą.

Seniausiose mūsų kalėdinėse dainose stebuklų kalviai kala laimės ženklus – aukselio žiedą naujo gyvenimo kūrimui ir sidabro žirkles, pušų viršūnių nukarpymui, kad galima būtų išvysti tėvulio dvarą, jame įžvelgti svarbiausias vertybes. Į gretą dera ir patarlė: ‚,Kiekvienas yra savo likimo kalvis‘‘. Tūkstantmečių senumo yra ir lietuvių išlaikytas šventės vardas ,,Kalėdos“,  neabejotinai susijęs su kalama laime ir gyvenimu ateinančiais metais. Tad kaip sekasi lietuviams kalti kalėdinę laimę trečiajame tūkstantmetyje?

Jau nustatyta, kad kiekvienam žmogui bent kas pusantro mėnesio būtina didelė šventė, kad atsitrauktų nuo kasdieninių darbų, pailsėtų nuo rūpesčių, įgautų naujų jėgų.  Kaip kompiuteris turi būti nuolat perprogramuojamas, taip ir žmogui reikia nuolatinio perderinimo. Atgauti jėgas žmogui neužtenka valgio ir miego. Švenčių metu atsipalaiduojama, panaikinamos psichologinės užtvaros, žmogus tampa atviras ir imlus. Tai geriausias metas pasąmonę praturtinti svarbiausiomis vertybėmis, kurios įgalintų kurti sėkmingą gyvenimą. Kalėdos – ypatinga, Saulės sugrįžimu paženklinta šventė, todėl visas šventinis vyksmas visiems metams nuteikia žmogų tam tikra linkme. „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ – byloja mūsų patarlė.

Per Kalėdas kuriame gyvenimo modelį visiems metams. Šventės neurolingvistiniam programavimui pasitelkiami visi pojūčiai, ir tai, ką patiriame, pasilieka mūsų pasąmonėje ilgam, turi reikšmingos įtakos mūsų norams, mintims, sprendimams ir veiksmams. Todėl labai svarbu viskas, kas vyksta per šventę, kokia pasirenkama aplinka, kokios išryškinamos vertybės.

Kodėl nuo seno kalendorinės šventės vykdavo ne tik šeimoje, bet buvo dar svarbiau sėkmingai švęsti bendruomenėje? Kuo didesnis  artimų žmonių  ratas supa mus per šventę, tuo stipriau užtikriname savo ir mus supančių žmonių šviesią ateitį. Šiandieną Kalėdų šventimas darbo kolektyvuose bei įvairiose bendruomenėse yra taip pat labai svarbus,  todėl visada iškyla klausimas: o kaip tą padaryti geriausiai?

Kalėdos mus apipila dovanomis, tačiau greitai, pasibaigus šiam laikotarpiui, mes pajuntame, kad gyvenimas ne rožėmis klotas. Kalėdinė dovanų karštinė pagimdyta šių laikų beatodairiško ir žudančio vartotojiškumo. Išeitis yra paprasta, ją gerai žinojo ne tik mūsų protėviai, bet ir kitos tautos,  prie šių vertybių neišvengiamai grįžta ir pažangi visuomenė – per Kalėdas reikia dovanoti ne daiktus ir pinigus, o dėmesį, pagarbą, meilę ir palaikymą. Tai tikros vertybės, kurių reikia per visus metus. Jos stiprina žmones ir jų bendradarbiavimą, geresnio pasaulio kūrimą, jų dalinimas, prasidėjęs per Kalėdas, bus malonus ir mūsų neapsunkins visus metus.

Kaip pasirenkame vietą kalėdiniam vakarui? Pabėgdami nuo miesto šurmulio, šventę galime priderinti prie gamtos ir kosmoso ritmų. Brangia vertybe tampa tyla, negožiama automobilių gausmo, ar galimybė pamatyti kalėdinės nakties žvaigždžių spindesį. Stebėdami Mėnulį ir žvaigždes susijungiame su visu pasauliu, nes tada  jie šviečia ne tik milijardams Žemės gyventojų, bet ir mūsų artimiesiems, išvykusiems svetur. O  jei dar apglėbsime šimtametį ąžuolą, mes su juo tarsi susiliesime, pasąmonėje įsirašys mus stiprinantys jėgos, tvirtybės įrašai. Užkopę ant piliakalnio, atiduodami pagarbą Tėvynės gynėjams, nutiesiame tiltus, sujungiančius mus su tūkstantmete tautos galia.

Turime labai žaismingą lietuvišką paprotį – per Kalėdas su visa bendruomene, draugiškai sukibus apvilkti aplink kaimą ir sudeginti kelmą ar kaladę, simbolizuojnčią senus metus. Tai puikiausias savas komandos formavimo būdas, nuteikiantis sutartinai spręsti visus uždavinius, kurie mūsų laukia kitais metais. Šventinis, simboliškai įprasmintas klampojimas po pusnis atstato ryšius su motinėle Žemele, užgrūdina mus, išsklaido slogią nuotaiką, sunkumai tampa įveikiami.

Sustoję aplink šventinę ugnį, pasidalinę duona iš vieno kepalo, nuteiksime save dalintis gerove su bendruomene visus metus. Ugnis visus sujungia, sustoję apie ją ratu, turime galimybę sujungti visus mūsų išsakytus geriausius linkėjimus, kurie tampa mus darniam gyvenimui skatinančia programa.

Pasipuošę tautiniais rūbais, baltais marškiniais, tautiniais ženklais, savimi įkūnijame visas tautos gyvybines šviesiąsias savybes – ir mes, ir aplinkiniai įsisamoniname, kad mūsų linkėjimus ir taurias kalbas lydi darbai ir įkūnijimas gyvenime. Mes tampame ne „išverstaskūriais“, o patikimais ir atsakingais bendražygiais.

Lietuviški kalėdiniai valgiai nuteikia mus gyventi skalsiai, sveikai ir sočiai. Sąmoningumas ir išmonė švęsti šią šventę geriant tik blaiviuosius gėrimus, žymiai padidina  blaivaus mąstymo galimybes kitais metais. Būsime neabejotinai apdovanoti didesne sėkme, geresne sveikata ir laimingesniu gyvenimu.

Džiugi nuotaika ir linksmybės užpildys šventę gyvybe,  įtvirtins mūsų santykiuose ir pasąmonėje laimingo gyvenimo nuostatą. Geriausia tai pasiekti dainuojant, šokant ir žaidžiant žaidimus. Tik neapsirikite! Jokie koncertuojantys muzikantai, dainininkai, šokėjai ar kiti „linksmintojai“ negalės to padaryti už jus! Per Kalėdas būtina dainuoti patiems, pašokti su kiek galima daugiau bičiulių, nes nėra geresnio ir džiaugsmingesnio bendruomenės sujungimo, kaip dainos ir šokiai. Todėl didžiausia vertybė per šventę yra turėti gerus dainų žinovus ir užvedėjus, paskui kuriuos malonu dainuoti, ir muzikantus, kurie visus įtraukia į šokių šėlsmą. Tam turime tikrą tautos lobyną ir  nebesijauti nepilnaverčiu, jei nebereikia ieškoti vis kitų šventimo būdų ir priemonių. Gyvas ir linksmas bendravimas pe Kalėdas nuteiks visiems metams pasitikėti savomis jėgomis kurti džiugų bendravimą tarp žmonių ir pasitikėjimą savomis jėgomis.

Taigi per Kalėdas galima sėkmingai kalti savo laimę, turime šimtmečių užgrūdintus laimės kūjus – tautos patirtį ir papročius, dar labiau reikalingus šiais laikais.  Linkiu kalti laimę patikimiausiais ir geriausiais įrankiais!

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

39 komentarai

  1. “Elnias su saule raguose”.Kaip gražu, prasminga.
    Ačiū gerbiamam autoriui už pasidalinimą mintimis,patirtimi,priminimą,pamokymą.Tai labai reikalinga.
    “Saulė sugrįžta” ir”kalviai kala laimės ženklus….”-tai visiems ir kiekvienam .
    Nuostabių švenčių visiems.

    • lyvis:

      Klimka maišo anų laikų buitį su mitologija ir nesugeba juos atskirti. O žodžiai Kučios ir Kalėdos tai vietiniai žodžiai, Kučios tai kųtė t y tvartas ir jame esantys gyvuliai žiemos laiku, o Kalėda tai tas pats mitologinio žodžio prasmė kaladė. lyvis

      • Virginija:

        Dar yra žodžiai kusti (atsigauti) ir kūsti (kūdėti). Čia visa prasmė ir mumyse ir gamtoje.

        • vilnietė:

          O dar yra žodžiai: nusikalti (pavargti, nusilpti) ir kalti(s) (želmenys kalasi pavasarį)… Va, Tau ir Kalėdos!

          • Algis, Dievų siūstas:

            Klimka yr sugadintas katalikybės jis į mūsų senuosius papročius žiūri per katalikybės prizmę, panašiai kaip ir Albinas Kurtinaitis, kuris šymet per Baltų vienybės dieną taip iš savo paskaitos pareiškė, kad Kristus mokinosi sūduvos krašte keliuose kaimuose, o paskui vienas vienuolis su 9 vyčiais jį palydėjo Jaruzalėn, o kristus buvo išmokęs ir supratęs mūsų kalbą ir mūsų tikėjimą nunešė Jeruzalėn, bet vietiniai mūsų kalbos žodžius išsivertė savaip ir atgalio mums patiems pagrąžino dabartinės formos katalikybę, nes anot Kutinaičio, katalikybės pagrindai kilo iš Lietuvos, todėl jo mėgstama frazė “kas nuo ko nukopijavo religiją”…

            • Perkūno Paukštis:

              Kaip tik šiandien “15 min.” yra Klimkos straipsniokas apie kalėdinius riešutus. Kartais jis perpina (visaip painioja) religijas, bet stengiasi nesusipainioti.
              CHA

            • Eirimas:

              Algis, dievų siųstas, dvi klaidos asmenvardyje rodo Paties išsilavinimo lygį:
              1) daugiskaitinis daiktavardis („dievų”) rašytinas iš mažosios raidės (t. p. kaip ir „vedos“);
              2) siųsti – siuntė – dvigarsio kaita šaknyje rodo, kad reika rašyti ų nosinę.

  2. Vytis:

    Reiktų pradėti nuo to, kad žiemos saulėgrąža yra ne gruodžio 25-ąją, bet – 21 d. Taigi nesusimaišykite kada ką švenčiate:) Gruodžio 25d yra Jėzaus Kristaus gimimimo šventė.

    • lyvis:

      Taip nereikia maišyti ir švęsti nukryžiuotojo gimimo šventės. Gruodžio 25d diena yra avino karališko zodiako diena ir kryžiuočiai tuo spekuliuioja kristaus gimimu. lyvis

      • lyvis:

        Papildau. Kristus gimė tvarte t y gruodžio 24 d žuvies zodiake ir iš tos nakties vyksta virsmas į gruodžio 25d į pirmą avino karališką zodiaką. lyvis

        • Artūras Gotautas:

          Ar nesimaišai,Vytautai,
          Pirmas ženklas,tuo ir pažymi tikrus Naujus Metus,tavo minimas Avinas karališkasis.

          Avinas (Aries) kovo 21 d. – balandžio 20 d.

          Ožiaragis (Capricorn) gruodžio 23 d. – sausio 20 d.

          • lyvis:

            Teisingas pastebėjimas. Šitas mano minimi zodiakų šventės yra kitos skaičiuoklės t y zodiakinės dienos. O Nauji metai yra nevieni metuose Kalėdos gruodžio 25d Nauji metai ir žuvų ženkle rodos vasario 22 d ir pavasario lygiadienis kovo 21 d. lyvis

            • Silvestro prietolius:

              o man gimtadienį
              tai jau pavarė pavarė
              🙂
              nuo MAN$S – mani$kų gimtadienis
              jau 5-tas amžius. Ūyuoj)
              ką čia tie “naujieji” amžino pavasario metai,
              juk Jūsų “pranašą” Bumblauskinį, bičą
              Brunoną, tai nukneckinę jūsiškiai metų gale
              tik po to, kad pėdas sumėtyt, – mna Silvestrukui ir garbę “perleido”
              v i s u o t i n i a m SIVESTERIUI 🙂 silvestradieniui
              kad “rut-kūniškieji”
              nenusivalkiotų kelmą, su Bluko deginimu
              painiodami..
              būna būna: ko-mandą for-m-uojant” 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂

          • lyvis:

            Ožiaragis turėtu prasidėti gruodžio 22 d ir tai sutampa su tos dienos ožiaragio dienos zodiako ženklu. lyvis

    • lyvis:

      Gruodžio 21 d šventė yra pagoniška šv Liucijos švenčiama Skandinavijoje. Gaila bet pas mus ši pagoniška šventė praleidžiame pro pirštus į ją nekreipdami dėmesio, o tai sudėtinė saulėgrįžos šventė. Na ir priedo jeigu toliau skaičiuosime nuo gruodžio 25d Naujų metų sausio pirma yra skorpiono tos dienos šventė ir šios šventės prasmė yra orgijos skorpiono šio ženklo paskirtis apvaisinimas. lyvis

    • oziarage:

      o mano kalendorius raso,kad siandien- Ziemos Saulegriza,Elnio Devyniaragio Svente
      ir dar ,kad Saule Oziaragyje nuo siandien.

  3. Kemblys:

    Valdas Rutkūnas:
    ,,komandos formavimo, neurolingvistiniam programavimui, modelį, kalendorinės, simbolizuojnčią, kosmoso ritmų, simboliškai, programa, koncertuojantys…”,

    ,,…išsakytus geriausius linkėjimus, kurie tampa mus darniam gyvenimui skatinančia programa.”,
    ,,Šventės neurolingvistiniam programavimui pasitelkiami visi pojūčiai, ir tai, ką patiriame, pasilieka mūsų pasąmonėje ilgam…”

    Šiuos sakinius išskyriau dėl žodžių ,,programa” ir ,,neurolingvistiniam programavimui” ( žodinei įtaigai). Sugretinus, galiu teigti, kad Valdas Rutkūnas domisi įtaigos būdais (manau, Miltono Eriksono pakraipa). Pavojingas ginklas kvailio rankose, kuris sąmoningai gadina lietuvių kalbą. Būkite atsargūs skaitydami jo sakinį: ,,Mes tampame ne „išverstaskūriais“, o patikimais ir atsakingais bendražygiais.”.

    • Artūras Gotautas:

      Manau,kad čia V.Rutkūno žmonos,G.Rutkūnienės lietuvių kalbos mokytojos dirbančios Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje rašinys.Jos braižas ir jos svetimybės išguldytos čia 🙂

      Teisingai,pastebėta Kemblio,dėl V.Rutkūno.
      🙂

      • Lietuvis:

        O čia yra skaitytojų, kurie toliau savo nosies nelabai sugeba įžvelgti. Linkėjimai tokiems: mokykitės įžvelgti giliau ir neieškokit subinėj sliekų. kažin ar čia nesvetimybės tie paskutiniai žodžiai?

        • Artūras Gotautas:

          Jei atsiliepiant apie šį rašinį,tai jis tiek “gyliai” žvelgia,kad net rankų pirštais gali pasiekti tą tolį 😀
          Kas yra užslėpta Saulėgrįžų ir Lygiadienių reikšmėse ir Erdviniuose Žmogiškuose santykiuose,tas yra daugeliui neįžengiama Erdvė,o tuo labiau V.Rutkūnui.

          Mintis:
          ” Stebėkite ir Matykite.Matykite ir Pažinkite.Pažinkite ir atskirkite.Atskyrę SuJunkite.SuJungę Mylėkite.Mylėdami žinokite.Žinojimas per Meilę yra Galia.Tai PerGalė,be kraujo paSiekta.Sielos PerGalė Ramybės Džiaugsme.Jos siekite,į Ją Ženkite.”
          🙂

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Kažkaip giliau padėlioji žodžių reikšmes.
            —-
            O kuo skiriasi KALBĖJIMAS nuo užkalbėjimo ?
            Iš matymo šiek tiek pažįstu vieną žolininkę, kuri paprašyta žoleles kažkaip užkalba. Ir kažkaip padėliojant, visai panašiai, kaip tu .

        • Kemblys:

          “Lietuvi”, straipsnyje rašoma apie Kalėdas, o ne apie “neurolingvistinį programavimą” – tokia mano pastaba. Tu bandai viską supurvinti kitu kraštutinumu, rašydamas “subinėj sliekų”. Gaunasi, kad protėvių pasaulėžiūra romuvių “baltų religinėje tradicijoje” arba “neurolingvistinis programavimas”, arba “subinėj sliekų”.

  4. Žaltys:

    Jaučiu kad daugiausiai kelmų susirinko pasiklausyti vieno užkimusio senbernio, kuris per vieną koncertą užkalė daugiau negu Rutkūnas per metus.

  5. savanore:

    kala per smegenis dzing bel-ai taip,kad jau nebesinori nieko.po galais,ar mes turim lietuvisku Kalediniu dainu??!!!!!!!!!!!!!!

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Beveik anot šito srtaipsnio pavadinimo, tai prekybcentriai per žydkalėdas kala šventas babkes. Su dvasiniu žydzingolų ir naftinių žvakių pakilimu, – pridėčiau.

      Pro šalį pravažiuojantys limuzinai šaukte šaukia, pirk plastmasę! – rašė ir turbūt iš nevilties prisigėręs Gintaras Beresnevičius.

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    Puikiame straipsnyje vis dėlto esa vienas prieštaravimas. Teigiama, kad BRANGIA VERTYBE TAMPA TYLA, o paskui sakoma, kad toje tyloje reikia visiems dainuoti….
    Tyla nėra vertybė. Į tylą papuolęs žmogus (savaime iš prigimties vartotojas) ją savaime “panaudos” – savaime suardys.
    Apie sekmadieninę Lietuvą apsėdusią ir iš proto varančią tylą rašė Gintaras Beresnevičius. “Rašė” – vadinasi, ją ardė.

  7. Baudadarijus:

    Dzingulėliai dzinguliukai senio kulė sviete boluoja saulės rata kuldama ant kazijonoguros kurutos kopdama daugkti vėlėlėj jegelelėj jelopuko švietono kalabavono klauso bedančio marosolėtupo …..
    Aidi gūdi giria dievų miške divnai buogžėm’iškam buožėm kalama kalyma jegėrio meisterių margame ryte navatno gūdaus novo bogo bogušio kule boluojančia visą svietą krušti kuriščioniškai ant daugkų kuro galkalno bratuose durų atvirų novoj varkoj perėjimo birkinimą novo lenkgvės kabalogalos prakrustoje progoje protuos tv arto vartus perėjiti…..
    Reikia kodų, programų, užkalabėjimų ir td, prašom, keiskim aplinką, jei akvata vyra vuja saramatoninėn bu senon

  8. Artūras Gotautas:

    Ervės kalba

    Tu parašei ant marmuro,granito ir akmens,
    Aš parašiau Upelyje ant tekančio Vandens.
    Kalei žodžius į uolą tu,kad nenutrintų jų,
    Ant jųjų miglos puola ir pavirsta jie krauju.

    Aš parašiau ant Debesio labai aukštai,labai,
    Ir mano Žodžiais stebisi kartodami Žaibai.
    Tu surinkai juos knygose įstatymų,teismų,
    O mano Žodžiai Dygo su Žemės Žalumu…

    O aš paleidau Vėjuose – ką guos jie,ką neguos,
    Jais Širdyse kalbėjosi,jais tilo varguos.
    Tavi supo aikštėse kartuvėm ir kardu,
    Mani slopino riešėse pravirusių žaizdų.

    Širdies žaizdų Žarijomis žėrėjo jie nakty,
    Nežinomi – Ramindami,nešventinti – Šventi.
    Žiemos Saulėgrįža atėjusi,išėjusi ir likus čia,
    Sustojus ir parėmusi,atrėmusi nakčia.

    Devynios marios – devyni kalnai,
    Šaukiu ir Tyliu,Ramybės Take.
    Devynerios Žemės devyni Ragai,
    Tiek man,tiek Tau,dabar ir Amžinai.

    Įrėžta Žemėn ir Jos Vagose,
    Perrieda Saulė – Ji Musuose.
    Pradėta ir baigta Jos nakty
    Išlieka palieka tai paslapty.

    Tu parašei ant marmuro,granito ir akmens,
    Aš parašiau Upelyje ant tekančio Vandens.
    Širdies žaizdų Žarijomis žėrėjo jie nakty
    Nežinomi – Ramindami,nešventinti – Šventi.

  9. Kažin:

    Kalėdos yra apeigos, skiros savo kailiui, kilmei, prigimčiai, priedermei, turimoms galioms, būdui išlaikyti (gauti) naujam metų laikotarpiui. Šios apeigos prasideda Kūčių vakariene, į kuria parvyksta, susirenka visi šeimos nariai. Tiek Kūčios, tiek Kalėdos laikytinos aukojimo apeigomis, atliekamomis šeimoje, vietoje, iš kurios esame kilę, kurios “kailį” esame gavę.
    Matyt, šioms kilmės, kailio išlaikymo iškilmėms lietuviai aukodavo aviną. Taigi Kūčių pavadinimas galimai yra radęsis nuo avies šaukiamojo garso, vardo – “kucė”, avių apskritai – “kucės, kuculės”. Kūčių vakarienė, kaip pirmoji šio aukojimo dalis, tiktina, skirta pašarų, grūdų, visų gėrybių, kas toje vietoje gyvenančios genties, šeimos yra auginama, aukojimui. Bet, matyt, visų pirma aukojimui to – kuo minta avys, t.y. šieno.
    Aukojimų apeigų tęsinys – būtų Kalėdos, kurių metu kaip apeiginis valgis suvalgomas ir pats avinas. Gali būti, kad tokiu atveju avinas, avinėlis yra laikomas genties, giminės totemu, taigi avino paaukojimu tikimasi iš Dievo palaimos (savotiškos licencijos) gyvuoti su avino ženklu (“kailiu”) ir kitais metais ir jais turėti tų visų valgių, kurie buvo valgyti per Kūčių vakarienę. Taigi Kūčios yra tik Kalėdų šventės atitinkamos dalies pavadinimas.
    Gi pačių Kalėdų pavadinimas yra radęsis: Kalėdos<Kailėdos ir reiškiantis "savo (lietuvio) būdo, kailio lėmynės".
    Pačios žodžio Kalėdos priesagos -ėd- pirminė reikšmė yra iš eiti, ėjo, judėti, rus. jiezditj. Tačiau gali būti ir paprasčiau, kad Kalėdos (antrine prasme) yra sveikynės, linkėtynės, atsižvelgus į tai, kad prūs. kails "sveikas", – žodis, sakomas sveikinantis. Tačiau, antai, yra sakoma – "sveiką kailį išnešti". Taigi žodžiai sveikas ir kailis savo prasmėmis yra artimi.
    Tai tokie būtų sutrauktai pasaulėžiūriniai samprotavimai apie Kūčias ir Kalėdas.

  10. Gintautė:

    Tai Darnos, Doros ir Skalsos! Mums visiems:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: