Lietuvos istorijos paslaptys traukia kaip magnetas (30)

Menotyrininkė Rasa Gečaitė | asmeninė nuotr.

Menotyrininkė Rasa Gečaitė | asmeninė nuotr.

Menotyrininkė Rasa Gečaitė, neseniai išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“, tikina, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės.

Paviliojo meno istorija

Rasa Gečaitė gali valandų valandas kalbėti apie Lietuvos istoriją.  „Nemėgstu paslapčių, – tvirtino ji. – Man labai malonu jas atskleisti.“ O jos atskleistos paslaptys, atradimai, kuriuos padarė iš profesinio smalsumo, gali išversti iš kojų, tad žinia, kad Lietuva kadaise buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tampa blankia ir nuvalkiota istorine detale.

Rasa užaugo pačioje sostinės širdyje, Stiklių gatvėje. Jos tėvų ir senelių namai buvo pilni knygų, ir mergaitė smalsiai gilinosi į Lietuvos bei pasaulio istoriją. Tad jau baigdama mokyklą, ji buvo perskaičiusi beveik viską, ką tik buvo įmanoma rasti tais laikais. Studijuoti istoriją Rasai atrodė kvaila – kokia Lietuvos istorija sovietmečiu? Todėl ji Vilniaus universitete baigė kalbotyros studijas ir tikriausiai būtų tapusi nebloga lingviste, jei jos nebūtų paviliojusi meno istorija. Dirbdama Lietuvos dailės muziejaus komplektavimo skyriuje ir Prano Gudyno restauravimo centre turėjo progos išstudijuoti ne tik šio muziejaus saugomus lobynus, bet ir visų šalies muziejų turtus. Tad, papūtus laisvės vėjams, ji Vytauto Didžiojo universitete įgijo dar vieną – menotyrininkės specialybę. Ir tuomet Vilniaus dailės akademijoje parašė ir apgynė humanitarinių mokslų menotyros daktaro disertaciją.

Dabar specialistė tvirtina, kad kalbotyros studijos jai ypač pravertė gilinantis į meno istoriją, nes pramoko daug kalbų, iš jų ir senąją slavų, senąją germanų, lotynų, graikų, be to, teko įsigilinti į semantiką, kalbos struktūralistiką, lyginamąją kalbotyrą ir daugybę kitų naudingų dalykų, be kurių nebūtų padariusi didžiausio savo gyvenimo atradimo.

Lėmė atsitiktinumas

2005-ųjų žiemą, ir kaip kiekvienais metais, Rasa su draugais slidinėjo Austrijoje, Insbruke. Beje, ne pirmą kartą. Bet tąkart ji susižeidė koją, tad šlubčiodama aplankė Šv. Romos imperatoriaus Maksimiliano I, iki 1519 m. gyvenusio Insbruke, namą-muziejų. Ten mažoje salėje rodomo filmo tekstas prasidėjo žodžiu Lietuva . Menotyrininkę tai abstulbino – ar gali būti, kad Šv. Romos imperatorius Maksimilianas I, valdęs kone visą Europą, turėjo artimos giminystės ryšių su Lietuva.

Iš muziejaus Rasa išėjo jau į „kitokį“ Insbruką. Staiga prieš akis išdygo atviros durys, už jų – muziejus. Pro Karalių bažnyčios duris buvo matyti daugybė nepaprasto grožio žmogaus dydžio bronzinių XV–XVI a. skulptūrų. Rasa ėjo nuo vienos prie kitos, – tai buvo galingiausių iki pat XVI a. pradžios Europos valdovų skulptūros, kai kurios nulietos pagal paties Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer) piešinius.

„Man, kaip lingvistei, staiga užkliuvo labai keistas vardas – Cimburgis. Lyg ne vokiškas ir ne lenkiškas… Labai graži jauna moteris. Mintyse vis skambėjo jos vardas. Juokinga, bet man to vardo skambesys priminė Žirmūnus. Tačiau stebino, kad buvo parašyta „Cimburgis von Masowien“, taigi iš nepriklausomos ir įtakingos Mazovijos kunigaikštystės. Ši moteris mirė 1429-aisiais, kai Mozūrija dar nebuvo prijungta prie Lenkijos. Žygimantas Augustas ją „aneksavo“ XVI a. viduryje. Taip savotiškai nubausdamas Lietuvą ir Radvilas už protestantizmo rėmimą, bet čia jau kita istorija ir gal net Lietuvos viena didžiausių nelaimių“, – pasakojo meno istorikė.

Rasą tarsi apsėdo šis vardas. Gal pusmetį ji karštligiškai ieškojo ir skaitė visus įmanomus šaltinius – apie jokią Cimburgis ar Zimburgis nė žodelio. Nieko nebuvo ir interneto vandenyne. Galiausiai dar kartą atsivertusi namie turėtą Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją“, ji perskaitė: „1412 metai. Cimbarka, Vytauto seserėčia, išteka už Austrijos erchercogo. Triumfališkai įvažiavęs į Krokuvą, karalius labai iškilmingai išleido už Ernesto, Austrijos erchercogo, Cimbarką, Kęstučio anūkę, Zemovito, Mazovijos kunigaikščio, ir Aleksandros, Vytauto sesers, dukterį.“ Zimburgė!

„Supratau, kad Cimburgis vardas atsirado, dėl vokiškos priebalsių asimiliacijos – raidė „z“ pavirto į „c“. Matyt, Zimburgei vokiškas vardas buvo duotas, kai ištekėjo. Ji – pusiau lietuvė, gediminaitė“, – pasakojo Rasa.

Tada menotyrininkė ėmė ieškoti Vytauto seserų. Jokios Aleksandros nebuvo. Iš pradžių spėliojo, kad žinomiausia Vytauto sesuo Ringailė galėjo būti sietina su Aleksandra, nes atrado įdomią istoriją: tikra Vytauto sesuo Ringailė buvo ištekinta už dabartinės Moldovos kunigaikščio Aleksandro, bet jie išsiskyrė. Po skyrybų Ringailė su milžiniškais turtais grįžo į Lietuvą. „Pamaniau, kad Ringailė po vedybų galėjo būti pavadinta vyro vardu – Aleksandra. Tačiau nesutampa A.Kojelavičiaus nurodyti Aleksandros vestuvių metai Vilniuje. O apie jokią kitą Aleksandrą informacijos nebuvo.

Įdomu, kad Rasa rado dar vieną A.Kojelavičiaus liudijimą: Aleksandrą – savo seserį – Vilniuje apvesdino Jogaila. Tačiau ši istorija taip pat neaiški, nes kitur A.Kojelavičius mini, kad Vytautas norėjo atgauti Vilnių ir pasinaudojo paskelbtomis sesers Aleksandros vestuvėmis, kurias rengė Jogaila. Na, tokie pykčiai tarp pusbrolių gerokai supainiojo Aleksandros giminystę. Šiaip ar taip, Aleksandra buvo tikra gediminaitė, o jos dukra – Cimburgis arba Zimburgė – buvo tiesioginė gediminaičių palikuonė. Todėl Rasai dabar nesuprantama, kodėl istorikai Zimburgę vadina jogailaite.

Šv. Romos imperatorių močiutė

Žinia, kad Zimburgė buvo gediminaitė, Rasą pakerėjo. Be to, prieš akis buvo ne vien sausi rašytiniai šaltiniai, tačiau ir portretas – ne tik ankstyviausias, bet ir vienintelis tikras Lietuvos gediminaičių portretas, ne koks pieštas ar raižytas įsivaizduojant, kaip galėjo atrodyti tos dinastijos žmonės.

Bet apie viską iš pradžių. Taigi gediminaitė Zimburgė ištekėjo už Austrijos Habsburgų hercogo Ernesto, praminto Geležiniu, dveji metai po Žalgirio mūšio. „Manau, su lietuviais, kurie laimėjo svarbų mūšį ir valdė Lenkiją, nes Jogaila buvo gediminaitis, o Maskvos didžiąją kunigaikštystę faktiškai valdė Vytautas per savo dukterį Sofiją, visi Europos valdovai ėmė elgtis kaip su lygiais. Apvesdinti įtakingą Habsburgų atstovą su gediminaite tapo prestižo reikalu“, – pasakojo tyrėja.

R.Gečaitės atradimo pakerėtas šias vestuves nutapė Giedrius Kazimierėnas, garsus istorinių paveikslų kūrėjas. Jame pavaizduotos Vavelyje, Krokuvoje vykusios Zimburgės ir Ernesto vestuvės, kuriose dalyvauja daugybė Europos monarchų, o vestuvių ceremonijai vadovauja pats Jogaila.

Nors vedybos buvo svarbi to meto valstybinės politikos dalis, įtvirtinanti valstybės interesus siekiant taikos, telkiant sąjungininkus, siekiant daryti įtaką politiniams sprendimams, atrodo, kad jos buvo sėkmingos. Šios poros sūnus tapo pirmuoju Habsburgų dinastijos Šventos Romos imperatoriumi. Zimburgės anūkas, minėtas imperatorius Maksimilianas I, už kurį galingesnio valdovo tuomet nebuvo visame pasaulyje, liepė nulieti bronzinę savo močiutės skulptūrą.

Jei ne Bona Sforca

„Domėdamasi Zimburge, atradau, kaip Lietuvoje atsirado Bona Sforca“, – pasakojo menotyrininkė. O buvo taip: Maksimilianas I buvo vedęs Bjanką Mariją Sforcą. Ši moteris buvo galingo Milano kunigaikščio Galeazzo Maria Sforzos vyresnioji dukra. Kai jos brolis Gianas Galeazzas Sforza buvo nužudytas, jo žmona Izabelė Aragonietė iš Neapolio su ketverių metų dukrele Bona Sforca grįžo namo į gimtinę, kur jai buvo saugiau. Rasa atrado, kad kai Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis ieškojo sau žmonos po pirmosios mirties, imperatorius Maksimilianas I pirmiausia jam piršo savo anūkę. Bet vėliau prisiminė dukterėčią iš žmonos pusės – turtingą, nepaprastai išsilavinusią galingos Aragonijos kunigaikštytę Boną Sforcą. Tad nusprendė septyniolikmetę gražuolę ištekinti už Žygimanto Senojo ir sustiprinti ryšius su galinga Rytų bei Šiaurės kaimyne. Bona atsivežė ne tik milžinišką kraitį, bet ir vakarietiškas madas.

„Jei ne Bona, dabar neturėtume šitokio gražaus Vilniaus, – sakė Rasa. – Jis greičiausiai būtų gotikinis. Niekur Šiaurėje nerasime tokios nuostabios pietietiško stiliaus architektūros, kuri švyti ir skleidžia šilumą net niūriausią dieną.“

Galingas mūšis

Iš smalsumo Rasa padarė ir kitų atradimų. Dailės mokytoja Regina Koševska sugalvojo, kad reikėtų mokiniams parašyti specialią knygą, kuri jiems padėtų lengviau ir įdomiau išmokti Lietuvos istoriją per meno kūrinius. O šią užduotį įvykdyti buvo paprašyta meno istorikė dr. R.Gečaitė. Tiesa, jau buvo sugalvota, kad pirmoji tema bus apie pergalingą XIV a. Lietuvos mūšį prie Mėlynųjų Vandenų prieš totorius ir mongolus, nes G.Kazimierėnas 2009 m. buvo nutapęs drobę „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“. 9 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio paveiksle, kuris dabar eksponuojamas Medininkų pilyje, menininkas pavaizdavo vieną didžiausių Lietuvos karinių pergalių: 1363 m. rudenį didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso ordos kariauną.

„Tai buvo pasaulinės svarbos įvykis, nes Algirdo kariuomenė sustabdė mongolų ir totorių skverbimąsi į Europą, kuris tęsėsi 200 metų. O beveik niekas Lietuvoje šito nežinojo ir dar dauguma iki šiol nežino, – sakė Rasa ir pridūrė: – Gal ir gerai, nes apsvaigtume nuo šlovės.“ Tačiau knyga išėjo ne vaikams, o suaugusiesiems.

Rasa sakė, kad iš pradžių, kaip ir visi lietuviai, apie šį mūšį nieko nežinojo. Tik ėmusi gilintis prisiminė, kad yra skaičiusi 1975 m. išleistą Romo Batūros knygą apie Lietuvos kovas su Aukso orda. Jis buvo vienintelis lietuvis istorikas, kuris tuo domėjosi.

Dar Rasa sužinojo, jog ukrainiečių archeologai jau dešimt metų atlieka tyrimus toje vietoje, kur, manoma, vyko šis mūšis. Tačiau nerado nė vieno artefakto. Betgi to negali būti, juk mūšis buvo galingas – Lietuvos kariuomenėje buvo apie 20–25 tūkst. karių, Aukso ordos – apie 20 tūkst. Todėl jai parūpo atrasti pirminius šaltinius, kuriuose būtų aprašytas mūšis. O juos atradusi, jau ne kaip meno istorikė, o kaip kalbotyrininkė ėmė gretinti pavadinimus juose ir to meto žemėlapiuose.

Išaiškėjo, kad XV–XVI a. žemėlapiuose visi vietovardžiai buvo rašomi lotyniškai. O upės, prie kurios, atseit, vyko mūšis, pavadinimas Siniucha yra aiškus naujadaras. Senuose žemėlapiuose tas Bugo intakas vadinamas Szinovoda, Zwino woda, Szinouada. Reikia prisiminti, kad tuo metu Dniepro žemupys ribojosi su teritorija, paveikta bizantinės kultūros ir graikų kalbos. Todėl metraščiuose minima mūšio vieta prie Sine vodos galėjo turėti metaforinę giliųjų ar tyliųjų vandenų prasmę. Sulotynintai buvo rašomas ir graikiškas Juodosios jūros pavadinimas Pontus Euxinus , t. y. tamsi, gili. O Lietuvos metrikoje XVI a. totoriai, kurie Vytauto laikais persikėlė į Lietuvą, savo skunde Žygimantui Senajam save kildino nuo „sūriųjų vandenų“.

Šaltiniuose Rasa atrado ir dar vieną anksčiau nežinotą nuorodą, kad nuo Lietuvos paskutinių tvirtovių Čerkasų ir Braclavo iki Taurikos buvo daug druskos telkinių. Iki XVII a. druska buvo nepaprastai brangus produktas, todėl galėjo dominti ir Lietuvos valdovus. O Teodoras Narbutas XIX a. veikale nurodo, kad Algirdas po pergalingo mūšio prieš totorius į Vilnių parsigabeno didžiulius lobius iš nusiaubto Chersoneso ir Taurikos dabartinio Krymo pusiasalyje.

Menotyrininkė į savo knygą sudėjo visus rastus šaltinius nuo mūsų dienų iki pat Jano Dlugošo su konkrečiomis nuorodomis, kur, kada ir kokiame kontekste paminėtas šis įvykis. Manyta, kad knyga bus pirmoji iš tęstinės serijos leidinių „Lietuvos istorija šiuolaikinėje dailėje“. Rasa sakė, kad turi medžiagos mažiausiai dviem – antra būtų apie Gedimino laiškus, o trečia – apie Zimburgę. Jose būtų sudėta viskas, ko nežino ne tik žmonės, bet ir specialistai. Tačiau tokioms knygoms reikia rėmėjų. O valstybė, pasak menotyrininkės, neįstengia net lietuvių kalba išleisti pačios seniausios Lietuvos istorijos, kurią parašė Motiejus Strijkovskis. Lietuvoje jos neįmanoma pasiskaityti ir lenkų kalba, tad istorikai jos teiginius nusirašinėja vieni nuo kitų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

30 komentarų

  1. Nojus:

    Mūsų istorija per daug didinga,kad priešai ją leistų skelbti.Siūlau knygas išleisti ELEKTRONINIU pavidalu.Po to gal atsiras rėmėjų.

  2. Silvestras Sinkus:

    Dėkoju, Rasa, nes per kultūrinius artefaktus, grąžinus jiems lietuvių autentiką, papildomos savo (ir ne tik savo) valstybių istorijos, kurios vėliau patenka į vadovėlius. Džiaugiuosi jumis, jūsų išmanumu, meile praeities ir dabarties žmonėms. Sėkmės darbuose!

  3. Vilna:

    Na, labai yra įdomūs papasakoti istoriniai atradimai, ypač mįslingas daugeliu atžvilgių yra Kęstučio anūkės vardas – Cimburgis (Zimburgė). Buvo ir yra toje Lietuvoje įdomių žmonių… Šaunu!
    Beje, labai pagrįstai yra papriekaištauta dėl M. Strykovskio, – iki šiol neturėti šio istoriko lietuvių kalba yra tiesiog nusikaltimas kultūrai.
    Kas be ko pasakota yra patraukliai…, betgi dar ne balandžio pirmoji!…

  4. Klodas:

    Gaila, kad menotyrininkė keliauja į XIV a. taip ir neperpratusi J.Stakausko, kuris išanalizavęs LDK imperinės plėtros priežastis rado tai buvus primesta iš šalies. Lietuviai žūsta žūtbūtinėse kovose su Rytų klajūnais, tauta nyksta ir traukiasi iš istorijos bei žemėlapio, o mes demonstruojame stiprybės simbolį.
    Kol nesuprasime valstybingumo stiprybės pamatų paklotų XIII a., tol blaškysimės po slaviškas erdves, kursime paskvilius apie pergales, bet vis tiek tautos stiprybės ieškosime ir remsimės etnografinio paveldo kraštu ir karaliaus Mindaugo autoritetu.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Kažin kur prapuolė Mindaugo karūna su jeruzaletnografiniu kryžiumi ?

      • Kažkodėl, Vilmantai, niekam nerūpi išvis, kur pradingo visa Lietuvos karalystė, nors visi popiežiai visus Lietuvos valdovus, ir Gediminą, ir Kęstutį bei Algirdą savo laiškuose vadino karaliais (rex), taigi ir Lietuvą laikė karalyste. Ir tik XV amžiuje ar vėliau metraščiuose Lietuva virto kunigaikštyste, prikabinta kaip vasalas prie šešis kartus mažesnės Lenkijos karalystės. Kam tai buvo naudinga ir reikalinga? O Rasa didi šaunuolė…

        • lyvis:

          Bėda tą, kad yra klaidingai suprantamas žodis kunigaikštis, atseit, kad tai jau yra vasalinis titulas. Žodis kunigaikštis taip pat reiškia karaliių. Įdomu kas visa tai sujaukia, ogi mes patys. lyvis

          • Klodas:

            Karaliaus kaip valstybės tarptautinės teisės subjekto autoritetas priklauso ne vien nuo pavadinimo. Lietuvos didieji kunigaikščiai gerai suprato Mindaugo karalystės, karūnos ir karūnavimo reikšmę ir to siekė. Bet istorijos nepakeisime – Gediminas atsisakė, Vytautui nepavyko, o nesant vainikavimo akto pagal viduramžių teisę valdovo ar kitokio asmens pavadinimas karaliumi tėra pagarbos epitetas.

      • Vilna:

        Beje, kaip šaltiniai rodo, Mindaugas karūnavosi ne krikščionišku, o šiuo jo iki tol turėtu pagonišku vardu, taigi jo karūna taip pat buvo papuošta savu pagonišku kryžiumi – T.Narbuto pavadintu Gedimino stulpais.
        Tad ne su tais kryžiais Mindaugo karūnos ieškai, ar tuo – iš nesupratimo vis lenkiškas Lietuvos istorijos giesmeles užgiedi…

        • Vilmantas Rutkauskas:

          Pateik nors vieną šaltinėlį, kur yra užsiminta apie Mindaugo inocentinę popiežinę karūną, ant kurios būtų ne kryžius, o tie taip vadinami Gediminaičių stulpai.
          Išties būtų įdomu.

          • Vilna:

            Atitinkamiems “specalistams” prieinamuose šaltiniuose Mindaugas ideologiškai buvo “aptašytas” taip, kad tikėtis juose rasti tiesioginių įrodymų beviltiška.
            Vienas iš netiesioginių įrodymų, būtų tas, kad Žalgirio mūšyje Vytauto vadovaujamos kariuomenės vėliavos buvo su vadiamais Gedimino stulpais. Kryžiuočiai buvo su krikščioniškais kryžiais, o lietuviai su savo pagonišku kryžiumi – Gedimino stulpais. Be to, akivaizdu, kad tai yra vienas iš lietuviškos(baltiškosios) svastikos simbolio variantų ir t.t. ir pan.
            Apskritai kryžius yra ikikrikščioniškos pasaulėžiūros simbolinis ženklas, taigi vien su krikščionybe nėra sietinas.
            Pagal tradicijas krikčioniškas kryžius buvo statomas ant kapo, o pagonių – dedamas į kapą, tačiau jų prasmė ta pati – mirusiojo teisingumui patvirtinti.
            Kadangi pačios Mindaugo karūnos rastos nėra, todėl nėra ir įrodymų, kad ji būtų buvusi su krikščionišku kryžiumi.
            Tai trumpai tiek.

  5. Klodas:

    Karaliaus Mindaugo karūna beprecedentė, nes Mindaugas sugebėjo įvirtinti ir savų dievų garbinimą. O jo karūnos spindesyje svarbiausia suvereniteto įtvirtinimas ir raiška tautos išlikimui ir valstybingumo paveldui, kuris tokiu lygmeniu atkurtas tik XX a. pradžioje.
    Rasai menotyriniu požiūriu vertėtu įsigilinti į valstybės simbolių raišką, į artėjantį Mindaugo vardo 800 metų sukaktį, į taikos sutartim atverta diplomatiją, į karaliaus sukurtą Vilniaus gynybinių pilių grandinę ir kt., kuo Lietuva remiasi visais amžiais.

  6. Vilna:

    Manyčiau, kad ne visai taip galėjo būti, kaip sakoma dėl karaliaus pavadinimo epitetiškumo.
    Pagal pirmapradžio supratimo analogiją (tradiciją) karaliumi visiškai pagrįstai galėjo būti vadinamas tas asmuo, kuris vykdė karo, taikos, teisingumo kaip keršto vykdymą, atliko visų kitų santykių su svetimaisiais (svetimomis karalystėmis, valstybėmis) pareigas (funkcijas). Jis buvo įsivaizduojamas kaip sėdintis Žynio (Dievo vietininko žemėje) kairėje iš to radosi ir karų bei karaliaus pavadinimai.
    Vėliau Žynio (Krivų Krivaičio, Popiežiaus) vaidmeniui žemės karalystės valdyme keičiantis – silpnėjant, o karaliaus – kylant, karalius galios tapo tuo, kuo buvo viduramžiais, istoriniais laikais.
    Kas dėl Gedimino karūnavimosi, tai sprendžiant iš šaltiniuose pateiktų faktų nenuoseklumo, jų daromo dirbtinumo įspūdžio, tarp jų ir dėl jo karūnavimosi, laiškų detalių, kt., galima apie Gediminą visaip manyti, netgi abejoti tokio asmens egzistavimu apskritai.
    Juk kilmingo pamato Lenkijos Jogėlaičių dinastijai – tai reikėjo, be to, ir Lietuvos priklausymas Lenkijai be abejonės taip pat buvo būtinas…

    • Klodas:

      Tokia tai titulo atodanga nuo bendrinio žodžio karalius vartojimo iki viduramžių kanonų įspraustą į tarptautinio suvereniteto prasmę. Dar ir pastebėjimas, jog kilmingumo pamato reikia Jogėlaičių dinastijai, be to ir Lietuvos priklausomybei nuo jos, kad ir baltais siūlais susiūlėtos. Tai kas gali paneigti, jog dirbtinis XIV a. kunigaikščių liaupsinimas nėra kaimynų sukortuotas.

      • Vilna:

        Taip, “kaimynų sukortavimai akivaizdūs” – mes turime lenkišką Lietuvos istoriją ir ne tik kunigaikščių laikų, bet ir sukilimų bei su jais susijusių įvykių aiškinimų. Net ir tarpukario, pokario istorija, kuri labai svarbi jaunimo auklėjimuisi, yra prolenkiška, prosovietinė.
        Per beveik 25 metus tokioje svarbioje Tautai srityje, kaip istorija, valstybės pinigai suryti, o iš esmės joje nieko nepadaryta.
        Antai, iki šiol nedrįstama pasakyti, kad Smetonos tarpukariu kartota politinė frazė “už lietuvišką Lietuvą” reiškė ne ką kitą, kaip už Lietuvą be, atseit, nelietuviškų Vilniaus ir Klaipėdos. Ar tai ne akivaizdus vasalavimas Lenkijai, privedęs prie valstybingumo praradimo 1940 metais. Kiek dar galima kaimynų primestu melu gyventi, meluojant sau…

        • Vilmantas Rutkauskas:

          Šiaip ar taip, istorijos nerašė vienas žmogus, jos vienas žmogus dabar ir neperrašys, ji dabar tokia, kokia “yra”. Ją rašė visas krikščionių orkestras.

          • Vilna:

            Taip, – rašė orkestras, bet muzikantai sėdėjo vienas Romoje, kitas Krokuvoje, Marienburge ir t.t., taigi jo “grojimas” galėjo būti išsiderinęs, nedarnus…

          • Klodas:

            Iš to ir seka, jog Aušrinė Šėmienė garsina į Lietuvos istorijos paslaptis linkusią menotyrininkę Rasą Gečaitę, bet tai tik parodo, kaip giliai mumyse yra suplaikstytas istorijos pažinimas, o supratimas tėra tik klastingai įbruktas be tautinių vertybių sanklodos suvokimo.

            • Vilna:

              Šėmienės rašinį galima suprasti ir kaip duoklę pasityčioti iš istorijos, kuri Lietuvos gyvasčiai yra svarbi ir ja domėjimasis auga…
              Paklausa istorijai yra, – ką daryti – duokim savinimųsi, didžiavimųsi Pilsudskiu, Jogaila, Gediminu…, – paspjaudykim ant Mindaugo, apie Vytenius, Kęstučius ir toliau tylėkime, tylėkime…
              Iš šios operos, matyt, yra ir Šėmienės rašinys…
              Įdomu kas kita, kaip žurnalistai tokią konjunktūrą sutartinai užuodžia, juk lyg ir neegzistuoja tipo CK propagandos skyrius.
              Matyt, visgi per tai, kad tas pakvimpa pinigais…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *