D. Stancikas. Išbandymas pažeminimu (26)

Dalius Stancikas | bernardinai.lt , E.Levin nuotr.

Dalius Stancikas | bernardinai.lt , E.Levin nuotr.

„Tegul viskas įvyksta iki galo, iki „ad absurdum“. Gyvenimo pabaigoje gal verta patirti vieną didžiausių išbandymų – išbandymą pažeminimu. Jei atlaikysiu šitai, akistata su amžinybe nebus baisi“, – rašo Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, apie kurio mirtiną ligą jau visais kanalais paviešino žiniasklaida.

Tačiau net ir ši žinia nesuvirpino ciniškų žurnalistų, kurie toliau su pasimėgavimu maitoja A.Patacko „vagystės“ istoriją, spjaudami ne tik į elementarias padorumo ir gailestingumo normas, žurnalistų etikos kodeksą, LR Konstituciją, bet ir į pamatinę šiuolaikinės teisės sampratą – nekaltumo prezumpciją.

Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“,  „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentarasir pan. Šie mūsų valstybės moralės sergėtojai, sarginiai šunys, kaip patys mėgsta save vadinti, juk niekada nesirgs sunkiomis ligomis, niekada nepatirs iki visiško kūno išsekimo alinančių chemoterapijos seansų, jie nesuklys, jie niekada nemirs, jiems neteks susidurti su moraline kančia, savo pačių sąžinės ar Dievo teismu, todėl be jokių skrupulų mano turintys teisę smerkti ir niekinti net tuos, kurie sudaro mūsų Tautos ar valstybės moralinę šerdį, ar viešai piktintis popiežiumi, kaip jis drįso kaliniams numazgoti ir pabučiuoti kojas Didįjį ketvirtadienį.

Ir visa tai vyksta ne šiaip kokių bulvarinių laikraštukų geltonuose puslapiuose, bet save didžiaisiais vadinančiuose DELFI, L.Rytas portaluose, nuolat pabrėžiančiuose pretenziją formuoti visuomenės nuomonę ir teisingas moralės normas (vienas nedidukas tokio formuojamo objektyvumo pavyzdėlis: A.Patackas išplatina pareiškimą: „Dėkoju LR Seimo pirmininkei ir kitiems, dėjusiems pastangas man padėti, tačiau prašau Seimo panaikinti mano neliečiamybę, tegul viskas įvyksta iki galo, iki „ad absurdum“, o DELFI šį pareiškimą pavadina taip – „A. Patackas prašo ignoruoti L. Graužinienę“).

Tačiau šioje maitvanagiškoje puotoje neaplenkiamas pasirodė Jaunųjų konservatorių pirmininkas A. Bužinskas: „Siemkų istorija buvo dar vienas spyris į jau beveik savo paties šūduose paskendusį politinį darinį, kuris taip garsiai nešė išganingąjį teisingumą. Žinau, kad sergantis žmogus gali nesiorientuoti aplinkoje, tačiau man taip niekas ir nepaaiškino, kodėl tokia sunkia liga sergantis A. Patackas vis dar yra Seime ir laikomas visiškai darbingu? Ar visų ultradešiniųjų pozicijų gynėjai mano, kad nutylėjimas yra vertybė ir visus, net tokius signatarus, kaip Ozolas, kurie vietoj smegenų galvoje nešiojasi miksuotą Drąsiaus ir Žygaičių kaimiečių bezdalų rinkinį, reikia nekvestionuojamai gerbti už praeities darbus? Ne, nereikia, nes, nepaisant to, kad patys buvo signatarai, visokie Ozolai ar panašaus praplikusios galvos plauko bepročiai savo dabartine veikla kenkia mūsų šalies vystymuisi.“

Dar vienas „absurdum“ – iš politinės pusės Algirdą Patacką užsistojo nemėgstamiausios jo politinės jėgos – Darbo partijos pirmininkė, o viešai labiausiai pažemino konservatorius – krikščionis demokratas, jo partijos vadams pritariamai tylint, nors būtent TS-LKD A. Patackas vertina kaip savo artimiausius bendražygius.

Lyg jausdamas artėjantį viešą pažeminimą, Algirdas Patackas labai nenoriai ryžosi grįžti į didžiąją politiką, naktimis nervinosi ir taip gilino savo ligą, kai sužinojo, kad pateko į Seimą. Ir vien dėl tos disidentinės pareigos „nestovėti po medžiu“, nes, kaip pats sakė, nebeatpažino Lietuvos, už kurios atkūrimą dėjo parašą. Nebeatpažino jos moralinio veido, todėl vėl grįžo į politiką jį keisti. Nors kaip tik tuomet jo sveikatai reikėjo ypatingos ramybės, kuo mažesnės nervinės įtampos.

Algirdas Vaclovas Patackas 1965–1966 m. Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas, 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo – protesto demonstracijų dalyvis, vėliau politiškai persekiojamas ir kalinamas už antisovietinę propagandą ir pogrindžio leidinių „Pastogė“ bei „Lietuvos ateitis“ redagavimą ir leidimą.

Vienas Sąjūdžio kūrėjų Kaune, tokia savotiška Sąjūdžio Seimo dvasia – Algirdas Patackas pasisakydavo retai, tačiau sunkiausiais momentais savo ypatingomis kalbomis įpūsdamas kovinės dvasios, neleisdamas Sąjūdžiui nukrypti nuo svarbiausio tikslo – laisvės ir nepriklausomybės.

Vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrėjų, jo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas, Kauno politechnikos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto etikos, kultūros filosofijos dėstytojas, rašytojas ir publicistas, unikalių leidinių „Gimties virsmas“, „Mirties virsmas“ ir „Vestuvių virsmas“ bendraautoris. Ir pagaliau – Nepriklausomybės akto signataras, vienas pirmųjų savanorių, vienas iš tų nedaugelio pasiryžėlių savo krūtine pridengti besikalančią valstybės laisvę kruvinomis 1991-ųjų Sausio naktimis.

Ir ne tik tuomet, bet ir dabar, šįsyk mokėdamas žymiai skaudesniu nei mirties baimė atlygiu – paties atkurtos valstybės pažeminimu.

Algirdas Patackas yra žeminamas valstybiniu mastu, prieš jį kurpiama dar viena politinė byla, kaip ir prieš tuos kitus dešimtis Lietuvos piliečių, kurie dėl savo neabejingumo Garliavos mergaitės nelaimei šiandien yra teisiami teismuose ir juodinami tos pačios žiniasklaidos. Ir čia visai nesvarbu, kuri pusė teisi pagrindinėje pedofilijos byloje – šiose bylose yra teisiamas žmogiškumas, neabejingumas, atjauta kitam. Smerkiama tai, ką A. Patackas siekia sugrąžinti Lietuvai.

Šias tikrąsias Algirdo Patacko nuodėmes labai taikliai nusakė jau minėtas ciniškasis konservatorius: signataras kaltas dėl to, kad priklauso dariniui, ieškojusiam teisingumo Garliavoje. Dariniui, reikalavusiam nubausti policiją už smurtą prieš nekaltus žmones. Reikalavusiam atstatydinti meluojantį prokurorą ir Konstituciją pažeidusius pareigūnus. A.Patackas kaltas, nes pats liko neabejingas svetimo skausmui ir tapo vienu iš Klonio gatvės budėtojų.

Netikiu, kad generalinis prokuroras, spalio 29-ąją atėjęs prašyti į Seimą panaikinti A. Patacko neliečiamybę, nežinojo, kad „Maximos“ generalinis direktorius spalio 11–ąją yra raštu pareiškęs šią bylą tiriančiam teisėjui, jog „Maxima“ pretenzijų Algirdui Patackui neturi, nes turtinė žala nepadaryta. Tačiau žeminimas juk negali būti nutrauktas taip staiga ir sensacijų ištroškusi publika taip žiauriai nuvilta. Juk taip smagu manyti, kad tas teisingasis Algirdas Patackas, atsisakęs signatarams skirto žemės sklypo ir rentos, tas A. Patackas, kuriam kaip kokiam kvailų viduramžių riteriui garbė yra svarbiau už gyvybę, o kilnumas už turtą, pasirodė besąs tik „siemkių“ kalibro vagišius. Juk tokiais atvejais savos nuodėmės pradeda atrodyti vos ne kaip dorybės, argi ne taip?

Ir dar vienas piktas šios istorijos „absurdum“: naivuoliai, kurie mano, kad teisingumą vykdantis teismas pagaliau sustabdys A. Patacko žeminimą, nes teismui tikrai pakaks minėto „Maximos“ rašto ir paaiškinimų, kad išsiblaškymas po nežmoniškai alinančių chemoterapijos seansų niekaip negali būti lyginamas su sąmoningu ir giliai savanaudišku veiksmu – vagyste, greičiausiai smarkiai apsigaus: šios bylos teisėjas yra Bronius Varsackas.

Tas pats B. Varsackas, kuris iš esmės ir nulėmė Garliavos bylą, kai šiurkščiai pažeisdamas Vaiko teisių konvenciją neišklausė ir neatsižvelgė į vaiko nuomonę, kai nelaukdamas pagrindinės pedofilijos bylos nurodė Garliavos mergaitę grąžinti jos biologinei motinai, prieš kurią mergaitė buvo davusi parodymus, taip leisdamas sunaikinti svarbiausius įrodymus.

Tas pats B. Varsackas, kuris neseniai nuteisė ir kitą šių laikų politinės bylos kaltinamąjį – taip pat 1972 m. kalantinių protestų dalyvį, dailininką, invalidą Rimantą Radišauską, iki šiol jaučiantį fizinius ir dvasinius skausmus po policijos smurto  – į akis purkštų dujų ir spardymo – Garliavoje.

P. S. Nors praėjo jau ketvirtis amžiaus, vis prisimenu berods trečiajame Sąjūdžio suvažiavime pasakytas Algirdo Patacko eiles, skirtas tuometinei Sąjūdžio būsenai, kurios taip tinka šiandien pačiam jų autoriui (cituoju iš atminties):

„Na tai kas,
kad riteris tas
Eldorado nerado.
Bet yra ta šalis,
stebuklinga šalis,
anapus šešėlių Hado.
Nes ėjimas į ją,
ieškojimas jos
ir yra tasai Eldorado.“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Ženklas:

    Dalius Stancikas visai nusišnekėjo: “prieš jį kurpiama dar viena politinė byla”. Politinės bylos keliamos už politinę veiklą,- ar lempučių ir siemkių vagystė politinė veikla? Algirdas Patackas pats save pasižemino, kai pagautas už rankos, ne prisipažino ar siūlėsi padengti vagystės nuostolius, o apsimetinėjo kita pavarde ir kitaip negarbingai elgėsi (gal dėl ligos?). Vagystė ir lieka vagyste,tai viena, o seimo nario politinė atsakomybė, kita. Man Algirdo Patacko labai gaila.

    • Prašome neskleisti paskalų. Nei pats ten buvote nei matėte tos „vagystės“. Nunešęs pakeisti į prekybos centrą lemputę su mažu cokoliu, A.Patackas ją pakeitė į didesnio cokolio lempute. Visas aplaidumas ir išsiblaškymas tik tame, kad užmiršo perspėti pardavėją… Ir viskas. Aš irgi esu keitęs lemputę, bet pardavėjos perspėti neužmiršau. Manau, galime suprasti A.Patacką kodėl jis buvo išsiblaškęs. Tie kas jį pažįstą žino kuo jis dabar užsiima ir kokia jo savijauta.

      Tad baikite arogantišką šmeižtą. Nes už jį taip pat gali tekt atsakyti.

      Beje, A.Patackas – prisistatė savo pavarde. Ir dar, prekybos centas „Maksima“ jam priekaištų neturi. Ko dar?

      • L:

        Žinote, Tamsta, man irgi panašiai atsitiko: aš netyčia parsinešiau nedidelės vertės daiktą, už kurį nesumokėjau ir manęs nesulaikė prie kasos. Tada aš pasiėmiau tą daiktą ir grįžau, sakydama, kad noriu apsimokėti, nes netyčia išsinešiau. Tiesa, pardavėja dėl to labai stebėjosi. Suprantu, kad žmogus galėjo apsirikti, bet kodėl tuoj pat neištaisė klaidos? Nemanau, kad dėl tokio menkniekio parduotuvė būtų kėlusi triukšmą, ypač sužinojusi, kad tai parlamentaras. Todėl darau išvadą, kad buvo ne visiškai taip, kaip Tamsta sakote.

        • Juozas Valiušaitis:

          Patackas lemputę ne “namo parsinešė” kaip savo didvyrės (ar didmoterės) pasakojimą čia pateikiate, o teatrališkai buvo užpultas apsauginių su rankų laužimu, o ne – kaip žmogaus, kuris kitą laiko žmogumi, o ne kiekvieną sutiktą – vagimi.

      • L:

        Ir dar papildydama apie prekės keitimą. Jeigu pirkėjas nori pakeisti netinkamą prekę, jis privalo turėti tos prekės čekį, nes kiekviena prekė turi savo kodą. Taip kiekvienas galėtų jam netinkamas prekes keisti kada užsinorėjęs. Mano viena pažįstama padarė taip (dar sovietiniais laikais): jos girtuoklis vyras suplėšė naujo kostiumo kelnes. Tai ji tas kelnes pasislėpusi įsinešė ir pakeitė parduotuvėje kabančio naujo tos pačios rūšies kostiumo kelnėmis, Bet tada nebuvo elektroninių prekių kodų, tai jai pavyko ir ji man pasakojo, kokia esanti gudri. Todėl Tamstos pasakojimas apie lemputės cokolį man primena tą moteriškę (tik ji buvo darbininkė, ne inteligentė, kaip šis parlamentaras).

        • Juozas Valiušaitis:

          Algirdas Patackas atėjo ne “pakeisti netinkamą”, kaip čia neįsigilinusi bandote smprotauti su sovietmečio patirties pavyzdžiais, o atsinešė iš namų senos lemputės pavyzdį, kad pagal ją išsirinktų tinkamą. Bet, besirenkant lemputę – pasibaigė parduotuvės darbo laikas, dėl sumišimo, jis išėjo su ta lempute, kurią lygino su atsineštąja, rankoje. O saulėgrąžos apskritai ne prie ko, o tik žurnalistinių skandalintojų dergimo priemonė. Tąsias “Babusin” saulėgrąžas Algirdas turėjo kišenėje, atsinešęs pirktas visai kitoje parduotuvėje, ir tokių toje “Maximoje” visai nebuvo. Bet tai buvo “toks skanus kąsnelis” žurnaliūgoms pliurpaliams, kurie savo gyvenimo jau apskritai neturi jokio, o tik tyko, ką čia papasakojus apie “kitų gyvenimą”, nes jų pačių gyvenimas – tokia juoda nuobodybė, kad ne tik vakar dienos nėra ką prisiminti, bet apskritai apie savo gyvenimą (ne prie alaus su džiovinta žuvimi) – pasakoti nėra ką…

          Apie “girtuklio vyro kelnes”, apie “čekių būtinumą, norint pakeisti prekę”, – Moterie, ar turite bent kokios atsakomybės – už Žodžius, kokius paleidžiate į eterį!?

    • Ūla:

      Maitvanagiai išliejote tulžį? Dievas viską mato ir girdi, todėl žiūrėkite kad jūs patys nesulauktumėte bausmės už savo neapykantas. Atsirado mat teisėjai ir teisuoliai

  2. Albas:

    Pagarba autoriui ir gerbiamam Signatarui Patackui.

  3. Nojus:

    Pakeisti viską galime VIENYBE ir VIEŠUMU.
    Pasirašykite už REFERENDUMĄ per Alkaslt portalą elektroniniu būdu,galbūt nerodant pavardės,jei turite valstybines pareigas.

  4. Nojus:

    Dėl Patacko.
    Net jeigu jis ir būtų vogęs,DIEVAS už tokią vagystę “priteistų” sumoketi KETURGUBAI ir paprašytų nuoširdžiai gailėtis dėl poelgio.Viskas.Jei apvogtieji dar murmėtų,gautų patys bausmę dėl gobšumo,o gal netgi “karcerį” prie smalos katilo.

  5. kamane:

    Kaip teisingai, ponas Stancikai,parasete. Man tie “darbieciai”, “konservai”, Zpoienes ir kiti, tai panasus i matvanagius, puotaujancius maro metu…Sugebantys apjuodinti pati balciausia ir atbalinti pati juodziausia…Slykstu net gyventi po vienu dangum su tokiais isgamomis. Bent jau tos pacios Lietuvos zemes su jais nemindau.Ir nesigailiu, kad nemindau.

  6. kaunietis:

    man tai keisčiausia, kad teisiamas niekieno nekaltinamas žmogus. Kur matyta, kad tampomas žmogus dėl 10 Lt kai tuo tarpu išvogti ir iššvaistyti milijonai. Ir dėl to tylu ramu.

    • Planas:

      Toks planas – o kaip kitaip Nepriklausomybės akto signatarams parodysi “jų vietą” ir valdžios požiūrį į juos? Labai gera proga tokio požiūrio išraiškai, ja apsinaudoti – būtina, nes kita tokia gali pasitaikyti negreitai. Todėl jokių neaiškumų nebelieka.

  7. Dalė:

    Ši byla prieš gerb Patacką tik įrodo, koks jis yra sąžiningas žmogus – nerado už ką jį teisti….O teisti , matyt, buvo norinčių. Tai ir teisia – už elektros lemputę ir saulėgrąžų pakelį:)

  8. Komentaras:

    Būtų mano valia,suskio Bužinsko fizionomiją išmurkdyčiau jo paties išmatose.

  9. Apie Grybieną:

    Asmuo, užimantis Prezidento postą, sėkmingai paverstas žmogum iš niekur. Nei praeities, nei dabarties, nei ateities, nei draugų, nei giminių, nei sąjungininkų. Net šeimos nėra. Svetima tarp savų ir sava tarp svetimų. Artima dešiniesiems, svetima kairiesiems, su tokia neištrinama sovietine praeitimi, kad dabar patologiškai siekia būti europiete ir net ne rytų, o tik vakarų. Užduotis įvykdyta, nes asmuo, užimantis Prezidento postą, bijo net savo pirmtako šešėlio. Provokacijai visiškai sunokęs.

  10. L:

    O tai kodėl Tamstos žmona ir pats kaltinote motiną, iš kurios tvirkintojas buvo atėmęs vaiką ir apkaltinęs nebūtais dalykais? Tada Jums nerūpėjo nekaltumo prezumpcija, kaip ir Patackui. Mano nuomone, dabar jį pasiekė Dievo bausmė.

  11. V:

    Pagarba autoriui ir signatarui Algirdui Patackui.

  12. Juozas Valiušaitis:

    “…savo paties šūduose paskendusį politinį darinį…” –
    Kokia liga serga šitokių eilučių autorius?

    O apie Algirdą Patacką galima pasiklausyti paskutinio jo gyvenime interviu, 30 dienį iki paskutinio atodūsio, 2015 kovo 6 d. – duotą Ukrainos nacionalinio radijo laidos “Ukrajins’ka hvylia” (“Ukrajinietiška akimirka, banga”) žurnalisto Romano Koliados, tuo metu su ansambliu “TaRūta” viešėjusio Lietuvoje ir koncertavusio Kovo 11-sios koncerte, ištransliuotąm deja, tik po mirties, gegužės 31 d.:

    http://schedule.nrcu.gov.ua/audio_slice/AIR-UR1/20150531/880642.mp3

  13. Atgalinis pranešimas: Mirė Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys A. V. Patackas (nuotraukos, video) | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *