Lapkričio 5 d., antradienį, 16 val. Lietuvos dailės muziejus kviečia į Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaromą parodą „Mykolo Raubos Vilnius“ (veiks iki gruodžio 8 d.). Eksponuojami 34 tapybos darbai – dailininko pamėgti Vilniaus ir jo apylinkių peizažai – ir įvairi dokumentinė medžiaga.
Pasak muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, antroji Lietuvos dailės muziejaus sumanyto parodų ciklo „Europos miestai“ paroda „Mykolo Raubos Vilnius“ yra svarbus tarptautinio bendradarbiavimo projektas, skirtas Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. „Parodoje pristatomas vienas ryškiausių Vilniaus tarpukario menininkų, aktyvus įvairių meninių institucijų narys, meno pedagogas, tapytojas peizažistas Mykolas Rauba. Dailininko kūryba pas mus iki šiol žinoma labai fragmentiškai, nes Lietuvoje šio menininko kūrinių yra nedaug, didžioji jų dalis sutelkta Lenkijos muziejuose ir privačiose kolekcijose“, – sako R. Budrys.
Mykolas Rauba (Michał Rouba, 1894–1941) gimė vilniečio literato ir žurnalistikos patriarcho Napoleono Raubos ir Antoninos Kovzan, kilusios iš Balstogės, šeimoje. Jis buvo jauniausias iš trijų vaikų, vienintelis sūnus. Vilniuje baigęs realinę mokyklą, 1913–1914 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje pas Jaceką Malčevskį (Jacek Malczewski). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir nutrūkus studijoms, Rauba sugrįžo į gimtąjį Vilnių. Kartu su kitais vilniečiais dailininkais – Ferdinandu Ruščicu (Ferdynand Ruszczyc), Piotru Hermanovičiumi (Piotr Hermanovicz), Vaclavu Čechovičiumi (Wacław Czechowicz) priklausė menininkų ratui „Vilniečių cechas“. 1919–1921 m. kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje, buvo vienas pirmųjų skyriaus studentų. Aktyviai prisidėjo 1920 m. steigiant Vilniaus dailininkų draugiją, ėjo jos iždininko pareigas.
Nuo 1921 m. pradėjo dirbti pedagoginį darbą – dėstė tapybą Vilniaus dailininkų draugijos įsteigtoje Piešimo mokykloje, vėliau – piešimo discipliną seserų nazariečių mokykloje. 1921 m. vedė savo bendramokslę, Vilniaus dailininkų draugijos narę, tapytoją ir meno kritikę Kazimierą Adamską (1894–1941). 1924-uosius kartu su žmona praleido Paryžiuje, dirbo pedagogu lenkų A.Šavkliso (A. Szawklis) mokykloje ir dailininku G. Pichoto ateljė. Grįžęs į Vilnių, aktyviai dalyvavo parodose, kartu su kitais lenkų kilmės dailininkais eksponavo savo kūrinius Europos ir Amerikos miestuose. Ketvirto dešimtmečio pradžioje lankėsi Italijoje, sugrįžęs dalyvavo Šiuolaikinio dailės muziejaus (Vilniuje veikė nuo 1931 m.) draugijos veikloje, buvo jos sekretorius. Dailininkas mirė 1941 m., palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse.
M.Raubos kūryboje svarbią vietą užima Vilniaus ir jo priemiesčių peizažai, kupini poetiškumo, ilgesingos nostalgijos dėl negrįžtamai nykstančio mylimo miesto savitumo, – pasakoja parodos kuratorė Ilona Mažeikienė. – Dailininko drobėms būdingas lengvas, subtiliai monochrominis koloritas, elegiškos nuotaikos. Be molbertinės tapybos, dailininkas pasireiškė ir kitose meninės kūrybos srityse – kaip grafikas, tapytojas monumentalistas. Ankstyvoji dailininko kūryba rėmėsi kultūrinio sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ ir Jano Stanislavskio (Jan Stanisławski) suformuotos peizažo mokyklos tradicijomis, iš Stanisłavskio paveldėtu polinkiu romantizuoti, tapyti subtilia plonasluoksne tapysena, rinktis santūrų koloritą. Vėliau, trečiojo dešimtmečio pradžioje, jau gyvenant Vilniuje, dailininko meninė maniera kardinaliai pasikeitė. Šį staigų virsmą lėmė individualaus stiliaus paieškos, noras įsitvirtinti ir kartu – nesustoti vietoje, eksperimentuoti, išmėginti. Šiuo laikotarpiu Rauba tapė daugiausia iš natūros, ekspresyviai, plačiais pastoziškais potėpiais. Vilniuje nutapytose drobėse atsiranda daugiau dramatizmo gaidų. Gamtos gaivališkumas perteikiamas audros debesų, genamų gūsingo vėjo, judančios medžių lapijos motyvais.
Dar vienas dailininko kūrybos tyrinėtojų išskiriamas Raubos stilistinės raidos laikotarpis sietinas su prancūzų tapybos mokykla ir Polio Sezano (Paul Cezanne) kūrybos atradimu. Iš šio menininko Rauba paveldėjo stiprų kompozicinį pradą, formos kampuotumą, raiškumą, šviesokaitos lūžius. Ketvirto dešimtmečio vidurį ženklina dailininko posūkis naujosios klasikos link, savotiškai įtvirtinantis vilnietiškos neoklasicistinės mokyklos vertybių sistemą. Apie tai liudija linijos tikslumo ir tobulumo siekis. Dailės kritikai, tyrinėdami Raubos kūrybą, atrado sąsajų ir su naujaja vokiečių realybe (ryškiaspalviai namų fasadai, primityvoka linijinė perspektyva). Rauba yra sukūręs paveikslų seriją, kurioje vaizduojami kuklūs medinio Vilniaus rajonų: Žvėryno, Antakalnio, Didžiosios Pohuliankos, bei priemiesčių nameliai, Trakai, aptriušusios skurdžios gatvelės. Tai lyg ir banalūs motyvai, išgriebti iš to laiko gyvenimo, tačiau iš tikrųjų – menininko ranka užfiksuotas kasdienybės grožis. Esama nemažai kompozicijų miesto tema, balansuojančių tarp realybės ir fantazijos (kompozicija, perteikianti skalbėjų namelį), kurios veikiau primena legendų pasaulį nei realybę. Visa tai liudija apie ypatingą dailininko ir jo miesto ryšį, norą įamžinti, visam laikui įsiminti ir tarsi sustabdyti negrįžtamai bėgantį laiką.“
Eksponatus parodai skolino Varšuvos nacionalinis muziejus, Balstogės Palenkės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Gamtos tyrimų centras, unikalią archyvinę medžiagą – Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
M. Raubos paroda – tai parodų triptiko „Europos miestai“, skirto Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, antroji paroda (pirmą kartą pristatomų kolekcijų ciklą vasarą pradėjo „Vytauto Kasiulio Paryžius“, o užbaigs „Arbit Blato Venecija ir Paryžius“).
