Radviliškyje gimęs, Šiauliuose meno mokslus baigęs ir savo kūrybinę biografiją ten pradėjęs Martynas Gaubas prieš metus, Skulptūrų tako atidarymo metu, įsimylėjo Birštoną. Kartu su šeima atsikraustęs į kurortą gyventi, birželio 7 d. Birštono kurhauze atidarė savo parodą.
Martynas pasakoja, kad 11 mažesnių darbų (40×40 cm) ir tris didesnio formato (80×80 cm) tapė specialiai kurhauzui. Taip pat eksponuojamos 5 bronzinės ir 4 medinės skulptūros. Paklaustas, ką jis savo darbais pasakoja žiūrovams, Martynas paaiškina paprastai: “Manau, kad vaizduojant žmones kaip personažus, stebėtojai gali įžvelgti daug įvairių dalykų. Pavyzdžiui, ką jie patys daro. Ką daro kaimynai. Vaizduoju situacijas ir personažus, kurie visiems yra atpažįstami, artimi.” Menininkas teigia į tai žvelgiantis per ironijos, erotiškumo, humoro prizmę. Jam žmonės ir santykiai, kuriuos tapo – ir vienokie, ir kitokie – yra realybė, paprastumas ir aiškumas, kuriuos mėgstama slėpti, kartais – net nuo savęs. M.Gaubas žvelgia tarsi pro rakto skylutę, vojaristiškai matydamas potekstes, po kaukėmis paslėptus instinktus, tačiau teigia vengiantis negatyvumo, sunkių temų: “Mano darbuose nėra ligų, nuskriaustų žmonių, tie personažai yra linksmi, gyvybingi, natūralūs.”
Mintis sukurti darbus specialiai kurhauzui kilo spontaniškai, sužinojus apie galimybę vienoje iš jo salių surengti parodą. Martynas sako, kad tai, ką nutapė, vykdavo kurorto salėje, kai nebuvo naujovių – mobiliųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių. Mažo formato darbus jis tapė retro stiliumi, prigesintomis spalvomis, pro kurias išryškėja palikti pieštuko pėdsakai. Mąstant, kaip tada žmonės galėjo gyventi, linksmintis, kokios emocijos liejosi per kraštus, išėjo tam tikra prasme sukarikatūrintas, istorinis požiūris. Menininkas susiejo dvi linijas: tai, kad pats kurhauzas yra retro, tačiau taip pat – naujas, naujai pastatytas. Todėl bandė perteikti aniems laikams būdingas kurorto emocijas, tačiau jas interpretuoti iš šių dienų patirties. Martynui buvo svarbu susieti kvepiančio dažais kurhauzo naujumą ir savo neseniai nutapytus darbus, atvežtus į parodą, dar nenudžiūvus iki galo dažams.
Dviejose didesnio formato drobėse – merginos su katinais, jos mažiau “retro”, viena iš jų netgi su dantų briketais. Kaip M.Gaubo darbuose atsirado katinai? Skulptūra “Katytė”, pastatyta Birštono miesto centrinio parko skulptūrų take, suvokiama kaip menininko atpažinimo ženklas, todėl tapant šiuos darbus, mąstyta apie atpažįstamo tęstinumą. Tai personažai su katinais. Katinai menininkui siejasi su namais, jaukumu, gyvūnais, kurių meilę reikia pelnyti. “Kurhauzas turi būti jaukus, o katinai jam suteikia jaukumo. Nesinorėjo, kad būtų nuobodu, vienoda – norėjosi tas temas sulipdyti į vieną, kad gautųsi linksmas pasakojimas stebėtojams”.
Martyno namuose slampinėja kornišreksų veislės baltai rusvas katinas, dažnai užsiropščiantis šeimininkui ant pečių, kai jis ką nors dirba – lipdo ar tapo. Kurhauzo salėje menininkas eksponuoja pirmąjį savo autoportretą su katinu, savotiškai apgyvendindamas parodos salę ne tik svetimais žmonėmis, bet ir savimi. Pokštas. Tai tos pačios istorijos pasakojimas, buvimas šalia sukarikatūrintų veikėjų, savęs – kaip personažo – pateikimas. Savo pirmąjį autoportretą menininkas tapė, rankoje laikydamas nedidelį veidrodį, todėl darbe išryškino detales – akinius, pretenzingus retro ūsus, ausis, spuogus. M. Gaubas mano, kad visi žmonės turi savo skiriamuosius ženklus – randą, atlėpusias ausis, antakius – kuriuose glūdi daug informacijos. Išryškinant tuos defektus, sukuriamas tikro, nepagražinto žmogaus portretas be kaukės – natūralus, gyvas, nebūtinai tobulas. “Stengiuosi būti atviras, priimu žmones plačiai, todėl nematau jų ydų, nes tie defektai, kurių dažnai nemėgstame, tačiau su jais gyvename, susigyvename – įdomios detalės, pridedančios šarmo, juoko.” Menininkas save portrete nutapė ne tik su katinu, bet su kitomis “savo” detalėmis – akiniais juodais rėmeliais, mediniais karoliais, didingai pakėlus galvą ir pasidabinus ordinu. Drąsu tai prisipažinti. Medalį nusipirko Vokietijoje, jis nėra joks ordinas, tačiau tą papuošimą įsisegdavo parodų atidarymuose, kad būtų juokinga. Tačiau atėjus į renginį su medaliu, žmonės reaguodavo rimtai, klausdavo – už kokius nuopelnus? Taigi, Martynas nutapė ir save su medaliu, ir katiną įamžino, ir pats tapo personažu. Galvoja, kad toks autoportretas pačiam tapo iššūkiu, tačiau iš tiesų – išėjo parodos anotacija ir papildė moteris su katinais. Menininkas ieško žmonių sąsajų su gyvūnais ir nuolat jų atranda. “Pažiūrėk, kiek žmonėse gyvūnų charakterio – paauglystėje vieni buriasi į grupes, jie šiek tiek panašūs į vilkus. Vieni pasilieka katinais, įlenda į kiškio kailį, kiti tampa užsispyrusiais ožiais – žmonės su gyvūnų ženklais. Suaugę žmonės kartais atrodo kaip iš karnavalo, į kaukes įlindę”.
M. Gaubas kurhauzo salėje, skirtoje ekspozicijoms, pristato bronzines ir medines skulptūras – personažus su gyvūniškais ženklais – savo skiriamąjį bruožą. Nedidelio aukščio bronzos skulptūros pirmą kartą padengtos patina. “Įprasta, kad bronza eksponuojama nupoliruota, nugludinta, vietomis – pažaliavusi, pabrėžiant visą bronzos prabangą ir didybę. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, bronza būna nupurškiama mašinų dažais. Prabanga yra viduje, ji neišryškinama klasikiniu būdu”, – amato paslaptimis dalijasi menininkas. “Tepi rūgštis, palaikai kiek laiko, ieškai spalvinio spendimo, viską darai greitai, stebi, kaip per kelias minutes gali pasikeisti spalva, vėliau vaškuoji, kol išgauni žaidimą”. Vieno autoriaus tapybos darbai, eksponuojami kartu su skulptūromis, erdvėje sudaro dermę, šaiposi vieni iš kitų, ironiškai stebi žiūrovus ir nebijo būti karikatūromis.
