Kovo 19 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškės, Kaišiadorių rajonas) atidaryta tautodailininkės Elenos Kniūkštaitės virtuali paroda. Ji veiks vienerius metus – iki 2013 m. kovo 19 d.
Elena Kniūkštaitė – viena iš žymiausių, ryškiausių ir savičiausių Lietuvos tautodailininkių. Dailininkė jau daugiau kaip tris dešimtmečius (nuo 1976 m.) gyvena Rumšiškėse ir Liaudies buities muziejuje dirba restauratore. Jos rankomis restauruota daugelis muziejaus tapytų baldų. Muziejus jai – ne tik darbo vieta, bet ir vienas iš įkvėpimo šaltinių. Į tapytojos paveikslus persikėlė muziejaus trobos, malūnai, tilteliai, peizažo motyvai, gėlės ir medžiai. Tačiau paveikslas – jau antrinė tikrovė, perkurta kūrėjos vaizduotėje.
Virtualioje parodoje pateiktos E. Kniūkštaitės paveikslų nuotraukos. Atrinkti tie paveikslai, kuriuose matyti vertingiausi muziejaus eksponatai – sodybos, pastatai, mažosios architektūros elementai (koplytėlė, lipynė, vartai).
Paveikslų nuotraukos sudėliotos pagal muziejaus ekspozicijos maršrutą ir leidžia virtualiai bei mintimis pakeliauti po muziejų, sparčiai besikeičiant ne tik regionams, bet ir metų laikams juose. Siekiant parodyti savitą dailininkės spalvų pojūtį, sugebėjimą jas komponuoti, paroda kurta kontrasto principu: po spalvingu paveikslu pateikiama žiemą fotografuota atitinkamo muziejaus kampelio nuotrauka (fotografas Rimgaudas Žaltauskas). Kaip šis kampelis atrodo natūroje dailininkės pavaizduotu metų laiku – užduotis žiūrovo fantazijai, o gal – pretekstas kelionei.
Daugelis paveikslų tapę privačia nuosavybe. Pasigrožėti jais galima tik vartant albumą ar sulaukus parodos. Virtuali paroda – galimybė visiems susipažinti su dailininkės kūryba.
2012 metai, siekiant gerinti muziejų veiklą ir ryšius su visuomene, paskelbti Muziejų metais. Vienas parodos, skiriamos šiems metams, tikslų – priminti dažniausiai pamirštamą tiesą, kad visa muziejinė veikla, jos sėkmė, žinojimas apie šias institucijas, ir visų joms keliamų uždavinių įgyvendinimas priklauso visų pirma nuo žmonių, dažniausiai tyliai ir kukliai, bet nuoširdžiai dirbančių bei mylinčių vietą, kurioje dirba ir praleidžia didžiausią savo būties dalį. Ar ne todėl jų kūrybos vaisiai tokie patrauklūs kitiems?
