„Istorijos detektyvai“: Kas buvo leičiai, nacių generolo giminės paslaptis ir sensacinga Lietuvos vardo kilmė (26)

Mindaugo Mikulėno pieš.

Mindaugo Mikulėno pieš.

Spalio 26 d., šeštadienį, 15 val. LRT TV laidoje „Istorijos detektyvai“ Virginijus Savukynas ieškos atsakymų į painius, atrodo labai skirtingus, tačiau, kaip pasirodys, tarpusavyje susijusius klausimus: Kuo pasitikėti tais, laikais, kai artimiausi giminaičiai buvo pasiruošę suvarti peilį į širdį? Kas atkeršijo už Mindaugo nužudymą? Kas sieja Gedimino pavaldinį su nacistinės Vokietijos generolu Erichu fon Manšteinu (Erich von Manstein)? Kokią Lietuvos valstybės paslaptį slepia leičių kaimų pavadinimai? Iš kur kilo Lietuvos vardas?

XIII amžiuje giminaičiai buvo ir stiprybė, ir pavojus. Jie ne tik galėjo padėti kovoje, bet ir patys smeigti durklą iš už nugaros. Tad ar valdovas turėjo kokią kitą atramą? Keršytojai už Mindaugo mirtį rodo, jog taip. Štai kaip metraščiuose aprašomas Treniotos nužudymas: „Paskui keturi bernai, Mindaugo žirgininkai, pradėjo galvoti, kaip galėtų užmušti Treniotą. Jam einant į prausyklą praustis, jie nutaikę tokį patogų laiką, užmušė Treniotą. Tokia buvo Treniotos nužudymo pabaiga“.

Kas gi buvo tie žirgininkai? Gal paslaptingieji leičiai? Kas jie tokie buvo? Ką veikė? Ir kuo nusipelnė Lietuvos valstybei?

Iš kur atsirado Lietuvos vardas? Jūs tikriausiai žinote daug versijų, bet mes pateiksime naujausių tyrinėjimų rezultatus. Jie visiškai kitaip leidžia įsivaizduoti Lietuvos vardo kilmę. Ši teorija apverčia aukštyn kojomis mūsų įsivaizdavimą apie mūsų istoriją. Nauja teorija teigia, kad Lietuvos vardas kilo iš karo sferos.

Erichas fon Manšteinas buvo nacistinės Vokietijos generolas. Jis tęsė savo giminės karinę tradiciją – jo prosenelis buvo Prūsijos generolas. Prasidėjus karui su Sovietų sąjunga, jis su tanku pervažiavo per Lietuvą. Tačiau kaip šis generolas susijęs su Vytenio ir Gedimino pavaldiniu?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Pikc:

    Savukynas… dar Bumblauską teguls pasikviečia… 🙂

  2. Kažin:

    Pirmiausiai Vytenio ir Gedimino bendro pavaldinio negalėjo būti, nes tai visiškai skirtingų dinastijų Lietuvos valdovai.
    Lenkišką Lietuvos istorijos “giesmelę” traukė traukė Bumblauskas, dabar ją tęsia Savukynas.
    Jau trečias dešimtmetis įpusėjo, kaip nepriklausomi, o LRT vis šposelių darymu iš Lietuvos istorijos teužsiima. Tai, ar čia yra LRT skirtos valstybinės švietimo misijos vykdymas…

  3. lyvis:

    Tikrai iš kur Lietuvos vardo kilmė. Trumpai atsakau iš futarko vandenio runos -L-. lyvis

  4. Lietuvos vardas.:

    Pagal Daukanta Lietuvos vardas kiles is zodzio-Lieta-tarimasis, suolaikiskas zodis-taryba, tai Brutenio ir vaidevucio 6 amziuje naudotos savokos, kai vyrai eidavo i lieta, tai tartis del gimines, bendruomenes valstybes reiklau.Sededavo po azuolais kelis dienas ir dumodavo, kol vieningai susitardavo.taigi-Lieta . Sulieta, LIETUVA

  5. SUDMALYS:

    Kas dave tokia uzduoti? Argi gediminas galejo susapnuoti, ka veiks po keliu simtmeciu jo buv e arkliniNkai, .Prie ko cia tokios kavailos sasajos, Savukynai? Gal tmstos gimines po keliu kartu bus zmogzudziais ar vyskupais, kas cia bendro.MANIPULIATORIUS, SUDITORIKIS KAIP IR BUMBULAUSKAI, KURIEMS ALGAS MOKA LENKAI.

  6. Getautas:

    Tai “naujienai” jau 30 metų. Kaip naujiena, tai jau gerokai pagyvenusi.

  7. Kažin:

    Žodžio, iš kurio radosi Leitos, Litua, Lietuvos vardas, prasmė yra tokio paties senumo, kaip yra ir pati lietuvių (baltų) kalba.
    Jokiomis čia “susiliejimo” prasmėmis nekvepia…
    Neaišku kokiais sumetimais Alkas.lt pateiktoje informacijoje tos “nacių generolo giminės paslapties ir sensacingos Lietuvos vardo kilmės” neatskleidžia.
    Yra istorinių faktų, kurių pagrindu būtų galima įžvelgti, tarkim, generolo Ericho fon Manšteino protėvių ir paties Gedimino 14 amž.. pradžios laikų giminystę…

  8. Klodas:

    Programos autoriai pamiršo pagerbti Lietuviškos istoriografijos kūrėją Simoną Daukantą jo 220-ųjų gimimo metinių proga. Dėl tautovardžio kilmės Daukantas yra aptaręs įvairias nuomones ir nurodęs, jog žodis Lietuva yra žinomas iš Plinijaus raštų antrame m.e. amžiuje – „už Panonijos juo į šiaurę yra tauta, latovici vadinama. Bet iki šiol paniškai bijoma teoniminės Lietuvos vardo kilmės atodangos. Kalbos, jog Lietuvos vardas kilo iš karo sferos seniai atmestas, o pateikiama kaip naujausių tyrinėjimų rezultatus. Toks pat ir karaliaus Mindaugo žūties kausimas. Karaliaus artimieji giminaičiai buvo Lietuvos stiprybė, o pavojus ir smeigiamas durklas tik apverčiant istorinius duomenis aukštyn kojomis ir kvailinant mūsų įsivaizdavimą apie mūsų istoriją.

  9. Kažin:

    Kur LRT taryba, kur atsakomybė valdžių – Prezidentės, Seimo, kt., delegavusių į šią Tarybą asmenis, kodėl leidžiama “partolinti” taip paviršutiniškai ariant Tautai šventą dalyką – Lietuvos istorijos dirvonus. “Bamblino bamblino” vienas dabar tą patį LRT programose daro kitas.
    Kodėl Grybauskaitė nepareikalauja atsakomybės iš savo į LRT Tarybą deleguotų asmenų dėl Savukyno atmestinai rengiamų istorinės tematikos laidų.

  10. Getas:

    Savukynui, kodėl pasaulyje labai nemėgstami lenkai, o mums tenka su jais gyventi kaiminystėje, todėl Tavo Lietuvos istorijos teršimas prolenkiškoje įtakoje verčia Tavęs nemėgti. O kas laimina Tavo laidas turėtų atsakyti ir atsakys kaip ir tu prieš baltų kultūrą ir Lietuvos tautą.

  11. Kažin:

    Dėl Plinijaus minimos “latovici” vadinamos tautos, esančios į šiaurę nuo Panonijos, tai labiau tikėtina, kad tai galėtų būti jotvingių negu lietuvių vardas. Mat, jame, kaip ir jotvingių vardo užrašyme “jatvezi” galima įžiūrėti esant šio žodžio sudarymą iš dviejų kamienų.
    Be to, galima manyti, kad pats Panonijos vardas galėtų būti jotvingiškas, plg., jotv. panno “ugnis”, taip pat kalbos moksle, yra manymų, kad tarp jotvingių ir vengrų yra buvus ir kalbinių ryšių.

  12. Tęsėjas:

    Gerb. V. Savukynai, tamsta eidamas mokslininko-istoriko keliu, privalėjai susipažinti su mūsų gerbiamo Augustino Voldemaro darbu “La LITHUANIE et ses problemes” tomas I “LITHUANIE ET ALLEMAGNE”, kuris 1933 metais buvo išleistas Paryžiuje. Ten labai aiškiai yra sakoma: “Buvo du broliai Vytautas (jaunystėje – Vaidevutis) ir Krivis (Prutenis). Krivis buvo vyriausiasis žynys ir vadinosi Prutenio vardu. Vytautas turėjo daug palikuonių: iš viso dvylika sūnų. Kiekvienas iš sūnų kaip palikimą paveldėjo po kokį nors kraštą (ne šiaip kaimą ar žemės gabaliką!). Bet kas kurį kraštą paveldės nusprendė ne jų tėvas bet jų dėdė, vyriausiasis žynys Krivis (arijų-prūsų o vėliau ir lietuvių Krivių Krivaitis). Po religinių aukojimo ritualų ir po jų sekusios puotos, vyriausiasis žynis sukvietė visus savo sūnėnus ir padalino jiems žemes. Vyriausiasis Vytauto (Vaidevutis 521 metais jau buvo paskelbtas visos tautos karo vadu ir gavo Tautos Vyčio- Vytauto vardą-titulą) sūnus buvo vardu LITVANAS (LITWO) ir jis paveldėjo kraštą esantį tarp Bugo upės, Vyslos intako ir Nemuno. Litvanas tame krašte pastatė miestą, kurį pavadino savo sūnaus Gardino (Grodno) vardu.”
    V.Savukynai, tamsta prašau man atleisti, tačiau kalbėdamas nesamones apie leičius (LTV laidą klausiau) ir XV a. abėjotinus įvykius, nori iš Lietuvos atimti 1000 jos garbingiausios praeities metų, apie kurios mūsų pseudoistorikai sąmoningai ir net nusikalstamai nutyli !!!

  13. Artūras Gotautas:

    Kas yra LIETA?
    Yra žodžiai, kurie atskleidžia ta kalba kalbančios tautos, jos kultūros esmę, o kai kada
    yra ir raktas į tautos istoriją. Vienas tokių yra senžodis „lieta“. LKŽ pateikia keletą
    jo reikšmių – 1)nauda, pelnas 2)tikslas 3)daiktas, dalykas, reikalas 4)įrankis 5) būdas,
    ypatybė.
    Pateikiama dar ir viena reikšmė, bet su klaustuko ženklu:
    6. Ak valstybė, valdžia (?): Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo
    žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo M.Valanč. Buvo gi
    pats lietos vyras, karėje ir ūkėje sumanus S.Dauk. Lietos nuomonėje toksai kiemas
    vadinos da ūkiu S.Dauk. Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą,
    krivūle būk vadinamą A1884,81.
    Taigi, lieta – valstybė, valdžia yra primiršta reikšmė. Beje, pas latvius šis žodis
    yra išlaikęs „valstybinio“ žodžio statusą, yra naudojamas kaip administravimo bei
    teisės terminas – pvz., vietnieks kadru lietās – pavaduotojas kadrų reikalams, lietu
    pārvaldnieks – reikalų valdytojas, lietas iztiesāšana – bylos nagrinėjimas, lietu tiesības
    teis. – daiktinė teisė.
    Kaip matome, dažnas šis žodis yra Simono Daukanto raštuose, netgi galima sudaryti
    sakinį „Lietos vyrai, sėdėdami po Lietos ąžuolu, sprendė lietas – reikalus“. Nors kai
    kas bando teigti čia esant latviškų įtakų (mat, Daukantas yra kilęs iš palatvės, šiaurės
    vakarų Lietuvos), bet išties yra kitaip. Daukantas nėra niekada suklydęs – šis genialus
    lietuvis, galima sakyti vienas atgaivinęs ir atvėręs mums lietuviškumo esmę, buvo
    kaip niekas kitas išlaikęs savyje tautos ikiistorinės praeities atmintį, genetinį jos kodą.
    Pažvelkime į šį žodį iš aukštesnės varpinės – iš indoeuropinio konteksto:
    „Kas tie lietos vyrai, lietos medis? Kas ta lieta ? Kaip ir visada, dairytis atsakymo reikia

    plačiojoje mūsų indoeuropiečių šeimynoje, tarp artimiausių giminių, kadaise palikusių jas
    pagimdžiusios baltės-motinos lopšį, ir iškeliavusių gyventi savo gyvenimo, idant prakustų,
    išmoktų rašto ir kitų logos’iškų mandrybių. Ir štai – senujų graikų žodis λ ε ι τ ο ν ρ γ ι α (
    leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas
    Dievui, iš čia – liturgija).Tokios “leitourgijos” buvo, pvz., savo pinigais išlaikyti chorą
    tragedijoje, paruošti karo veiksmams triremą ir t.t. Mus domina pirmoji šio sudėtinio žodžio
    dalis λ ε ι τ ο γ = λ η ι τ ο γ (lēiton , leito). Achajai šitaip savo ankstyvojoje istorijoje vadino
    rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – “leito pritaneion” (Her., 7,107)-
    “lietos” pritanija, t. y. rinktinė atstovybė Atėnuose, savotiškas senatas, išrenkamas iš 50- ties
    senatorių tam tikram laikotarpiui, turėjusių visą vykdomajaą valdžią (plg. Lietos vyrai, Lietos
    medis). Vėliau leiton vartojamas jau tiesiog valstybės, valdžios reikšme.

    Taip kažkada, aštuntajame praėjusio amžiaus dežimtmetyje, buvo rašyta pogrindžio
    laikų rašinyje, patalpintame rinkinyje „ETHOS“. Ką sako dabartiniai tyrinėtojai?
    „S. Karaliūnas pačią šaknį liet- (leit-) riša ją su germanų kalbų
    atitikmenimis: “ vokiečių Ge-leite – “lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus”,
    vokiečių žemaičių leide ( pirminė forma laita) – “palyda”, senovės fryzų lid –
    “būrys, palyda”, senovės islandų lith – “palyda; kariai” ir t.t. Taigi vyrauja
    karybos, palydos karių būrio motyvas. A. Dubonio interpretacijoje vyrauja tarnavimo,

    pavaldinio kompleksas, labiau civilinė, nei militarinė funkcija – prievaizdų funkcijos,
    muitų rinkimas, vėliau žirgininkystė, karyba tik epizodiškai. Bet, jei mestume
    žvilgsnį į pogrindžio laikų aukščiau publikuotą straipsnį, rastume liet- siejimą su
    apskritai valdžios sąvoka – baltiškuoju (lietuvių-latvių) terminu lieta (plg. LKŽ –
    6. valstybė,valdžia(?). Klaustukas čia, matyt, todėl, kad ši prasmė jau buvo išėjusi iš
    apyvartos). Tiksliausiai šį aspektą nuspėja Daukantas, siedamas jį su Staatsman –
    valdžios, valstybės vyras. Dar archaiškesnį kontekstą aptiksime pas senovės graikus
    – leito “valstybė,valdžia”; lēiton – senatas, etc. Tai, ko gero, ir bus pamatinis šaknies
    liet- kontekstas. Juk iš valdžios sąvokos išvestinės yra ir karyba, karinė prievolė, ir
    tarnavimas valstybei, valdininkavimas.

    /
    \
    karyba administravimas

    Keista, kad kalbininkai neatkreipė dėmesio į šį senovės achajų – vienos iš
    pirmųjų ide genčių, įkūrusių valstybę, terminą – universaliausią, aprėpiantį visus
    valdžios aspektus ir patį artimiausią, beveik identišką baltiškąjam – leito / lieta.
    Šitaip, matyt, Europos kultūra yra baudžiama už klasikinio lavinimo, pagrįsto
    klasikinių kalbų mokymu, atsisakymą…“.[2]
    Gaila, kad šis žodis nebuvo pakankamai atgaivintas Sąjūdžio laikais – tada
    buvo galimybė gražinti jam priklausantį statusą. Būtume turėję vieną originaliausių
    Europoje, ir ne tik, aukščiausios valdžios terminų – šalia tokių, kaip senovės graikų
    Leiton, Senatas (romėnų), Altingas (islandų), Stortingas (norvegų), Riksdagas
    (švedų), , Knesetas (izraeliečių), – liudijančių seną valstybingumo tradiciją. Buvo
    pasirinktas „Seimas“, kuris irgi yra istorinis terminas, bet semantiškai skurdesnis:
    „Praėjus kiek laiko po Kovo 11- sios, aukščiausioji Lietuvos valstybės
    institucija vėl buvo pavadinta Seimu, taip pratęsiant LDK tradiciją. Taip vadinasi
    ir Lenkijos , panašiai Latvijos aukščiausioji valdžia, gal kada nors vadinsis ir
    Gudijos. Tačiau Seimas nėra skolinys iš lenkų – tokią užuominą rasime LKŽ. Tai
    senas baltiškas žodis, vartojamas ne tik istoriškai , bet ir liaudies kalboje, buityje
    – susirinkimo , suėjimo, sambūrio prasme. Pvz., “Gandrai seimuoja ( būriuojasi);
    gandrai seimus neša – ruduo atėjo- LKŽ. Šitame susiėjimo kontekste ir reikia ieškoti
    žodžio gimties – susirenkama į būrį, kai norima ką nors bendrai nutarti, išspręsti .
    Turime ir tarpinį variantą – saĩmas ,sąeimė. Tad seimas susideda iš priesagos są(su)
    – ir veiksmažodžio eiti “ ( “tėvūnas iškeliavo į sueimą”; plg. latvių saeima).Yra
    ir tarpinis prasminis klodas – LKŽ 2.protas, išmintis –“visu savo seimu pasirodė
    3.skaičiuoti – “Išseimavok, kiek išeina už kiaušinius. Tuo tarpu lenkų kalboje šaknis
    seim- nieko nesako. (Beje, po saule nieko naujo – štai keletas eiliuotų liaudiškų
    Seimo “įvertinimų” iš to paties LKŽ: ”ginčijasi kaip Seime(Jonuškis); “meluoja, kaip
    Seime nuvažiavęs”; “Seimo ponai varnas gaudo”; “kai Seimas susėda, visus pinigus
    suėda”). Tad lenkai iš senosios Lietuvos valstybės skolinosi ne tik valstybingumo ,
    bet ir karybos-administravimo terminiją, pvz. karuža( vaivada ; vėliavininkas,
    karvedys; prievaizdas) – lenk.chorązy…“ [3].

    *
    Kita semantinė „Lietos “ atšaka, kaip jau buvo užsiminta, yra „leitis“:
    „Leičiai – 1) 13a. vidurio-16a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio
    tarnybinių žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose
    (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo
    žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius.Kai kurių dvarų
    dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. 13a. leičiai dažnai buvo kariai
    kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie d.kunigaikščio valdų prijungtose
    žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų
    pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau
    išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16a. 4-6
    dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis
    jų dar 14 a. tapo bajorais. 2) 14-16a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma,
    kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis
    (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki
    šių dienų išlaikė latviai“.[4].
    Taigi, leitis – valstybės žmogus, valstybininkas, arba karys – profesionalas. Ką
    prarastume, išblukinę iš savo savimonės šiuos svarbiausius mūsų istorinės savasties
    žodžius? Prarastume nei daugiau nei mažiau kaip Valstybę, kuriai atstatyti šitiek aukų
    sudėta.
    Yra grėsmingų ženklų, kad lietuviškoji savimonė palaipsniui grįžta, degraduoja
    į gentinį mąstymą, į savotišką variantą traibalizmo, pražudžiusio Afrikos tautų
    valstybingumą. Juo labiau, kad pavojus leitiškosios, tautinės-pilietiškosios savimonės
    ugdymui gresia jau ir iš kitos pusės – iš negatyviojo, vis agresyvėjančio globalizmo,
    pasiryžusio išgyvendinti iš pasaulio žemėlapio tautines valstybes. Vienas svarbiausių
    atsparos būdų būtų ugdymas iš mažens auroje iš tokių esminių mūsų žodžių, kaip
    rasa, roma, dora, lieta. Suliedinkime juos – ir gausime lietuviškumo kvintesenciją, o
    ateities ūkanas nušvies, kelią parodys paparčio žiedo švytėjimas.

    Literatūra:
    1) ”Dėl Lietuvos vardo kilmės”, savilaidos rinkinys ETHOS (baltų kultūra ir
    2) Patackas A., Pastogės Lietuva, Vilnius, „Aidai“, 2011, p. 176
    3) ten pat, p. 177
    4) ten pat, p. 168, cit pagal Dubonis A., „Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai:

    Algirdas Patackas
    ( http://www.lietosfondas.lt/lt/kas-yra-lieta )

    🙂 🙂 🙂

    • Graikų leiton, latvių leiši, lietuvių lieta rodo, kad tai žodis gali būti iš indoeuropiečių laikų, t.y. bendras.
      Kyla klausimas: kuri šaknis yra artimesnė lietuviams – liet ar leit, jei karius senoviniai šaltiniai vadina leičiais?
      O gal jie buvo liečiai (iš žodžių tvirtas kaip nulietas),šaltiniuose vartojant senesnį, t.y. jau aprobuotą tarsi ar žinomą žodį?
      Net jei manytume, kad šaknis leit būtų senesnė ar tik graikams bei latviams būdinga, šaknis liet akivaizdžiai lietuviškiems žodžiams labiau tinkanti, labiau pagrįstesnė.
      Dar sujunkime į loginę grandinę: lietus – lieta – (tvirtas) kaip nulietas – lietis – Lietuva (tvirtų kaip nulietų vyrų šalis).
      Nes ir lietuvių kalba keitėsi – kaip keitėsi latvių bei graikų kalbos, dėl ko nežinia ar leit šaknis yra senesnė už liet.

  14. Klodas:

    Aptariant Lietuvos vardo kilmę Daukanto įžvalga „latovici“ – buvo tikras atradimas, kurio sąmoningai privengiama dėl nesuprasto senųjų dievų vardyno ar noro nežinoti deivės Latos garbinimo ir nuo to kilusio Lietuvos bei Latvijos etninių kraštų pavadinimo. Šiuo požiūriu dr. Juozo Rakausko str. „Naujas požiūris Į Lietuvos vardą“ kai kuriuos jo motyvus galima vertinti įvairiai, bet teoniminė Lietuvos vardo kilmė nuo to nesikeičia, nes yra pakankamai argumentuotų kitų duomenų.

  15. Klodas:

    Darbas publikuotas. „Lietuvos aidas“ 2010 m. Nr. 32-34, 35, 36, 37; buvo ir http://www.fronte.lt/index.php?action=page&id=3710 Dabar google nuoroda tik į Bumblausko atgarsį.

  16. Manstein gimė Fritz Erich Georg Eduard von Lewiński į Berlyną , dešimtoji sūnus prūsų aristokratas ir artilerijos generolo, Eduardas von Lewiński (1829-1906), ir Hélène von Sperling (1847-1910). Jo tėvo šeima turėjo kašubų kilmę ir turėjo teisę naudoti Brochwicz herbą (Brochwicz III). [1] Hedvišas von Sperlingas (1852-1925), Helene jaunesnioji sesuo, buvo susituokusi su generolu leitenantu Georgu von Mansteiniu (1844-1913); Pora negalėjo turėti vaikų, todėl jie priėmė Erichą. Jie anksčiau priėmė Ericho pusbroliškę Martą, Helene’s ir Hedwigo mirusio brolio dukrą. [2]

  17. Klodas:

    Istoriniuose šaltiniuose pirmas Lietuvos valdovas karaliumi yra įvardintas didysis kunigaikštis Ringaudas. Livonijos eiliuotoje kronikoje karaliui Mindaugui sakoma, jog „tavo tėvas buvo „didelis karalius“. Tačiau Ringaudas, kaip ir vėlesni didieji kunigaikščiai tokie ir yra ir tik Ringaudo sūnus Mindaugas įgijo karaliaus titulą (de facto ir de jure), o Lietuva karalystės statusą, kuris tapo pamatiniu lietuvių tautos istoriniu argumentu valstybinei nepriklausomybėn bei moraliniam orumu.

  18. Tvankstas:

    Jau Savukynas t3sia gra=ias bumblauski6k7 anekdo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: