Juozas Tumas-Vaižgantas dar gyvas būdamas tapo legenda. Legendiniais tapo ir kai kurie jo asmeniniai daiktai. Pavyzdžiui, garsieji Vaižganto kailiniai, kuriuos jam 1925 metais, viešint Paryžiuje, nupirko sesers Severijos žentas diplomatas Petras Klimas. Tuo pačiu nupirko ir kailinę kepurę. Kepurės pirkti Klimas neketino, bet Vaižgantas, garsėjęs savo humoru, pasakė: „davei žirgą, duok ir balną.“
Su naujais kailiniais ir kepure rašytojas nusifotografavo vienoje iš garsiausių Paryžiaus fotoatelje.
Dabar tie Vaižganto kailiniai, tiksliau, paltas iš geros angliškos medžiagos, pamuštas usūrinio šuns kailiu, kabo Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje (Aleksoto g. 10-4, Kaunas) esančioje drabužių spintoje.
Vaižgantas jį vadino janotiniais kailiniais. Po rašytojo mirties 1937 metais aukcione juos už 700 litų (tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai) nupirko inžinierius Kazimieras Krikščiukaitis. Baigiantis karui, jis pasitraukė į Vakarus, vėliau pasiekė Ameriką ir kartu išsigabeno Vaižganto kailinius. Įkūrus Vaižganto muziejų, kailiniai, Amerikos lietuvių dėka, sugrįžo į Kauną ir pateko į muziejaus globą.
Šalia kailinių – ilga metalinė dėžė, kurioje Vaižgantas laikė savo kailinius, kad jų nesugadintų kandys.
Emilija Vaidelytė savo atsiminimuose rašo, kad Vaižganto kailinius nupirko architektas Kazys Kriščiukaitis (rašytojo Antano Kriščiukaičio-Aišbės sūnus). Kailiniai buvo įdėti į cinkuotos skardos dėžę. Kriščiukaičių šeima per karą pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV. Su jais keliavo ir Vaižganto kailiniai. Metalinė kailinių dėžė liko jų bute Kaune Trakų gatvėje. Rusams užėmus Kauną, į butą atsikraustė visai svetima šeima. Kazio Kriščiukaičio sesuo (mano mama) Marija Vaidelienė iš brolio buto atsiėmė kai kuriuos daiktus – tarp jų ir metalinę dėžę nuo Vaižganto kailinių. Sužinojusi, kad po ilgų klajonių kailiniai grįžo į Vaižganto muziejų, nusprendžiau grąžinti muziejui ir kailinių dėžę.
Parengė Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas
