Viesturas Kairišas: Latvija neatšaukiamai eina myriop (12)

Viesturas Kairišas | rezekne24.lv nuotr.

Viesturas Kairišas | rezekne24.lv nuotr.

Kino ir teatro režisierius Viesturas Kairišas (Viesturs Kairišs) šiuo metu dirba Vokietijoje. Berlyno komiškajame operos teatre stato operą, turi pakvietimą dirbti Kelne, taip pat yra įpusėjęs meninio filmo „Melanijos kronika“, pasakojančio apie sovietinio režimo vykdytas deportacijas į Sibirą, filmavimą. Dienraščio Diena.lv žurnalistė Inesė Lūsinia kalbino režisierių apie jo kūrybinį darbą, gyvenimą Berlyne, ateities planus. Bet pokalbio pabaiga pasisuko kita linkme: režisierius išsakė savo nuomonę ir apie dabartinę Latvijos situaciją, jo manymu, liūdnas šalies perspektyvas. Šią pokalbio dalį ir pristatome ekspertai.eu skaitytojams

– Temas, kurias Latvijoje sušluojame po kilimu, tu paliesi apie latvių išvežimą į Sibirą kuriamame filme „Melanijos kronika“, kurio pagrindas yra Melanijos Vanagos autobiografinė knyga.

– Manau, kad vienas esminių istorinių klausimų nėra išnagrinėtas. Pusė Latvijos gyventojų iki šiol nėra tikri, ar čia vyko okupacija. Skirtumai yra stulbinami. Vokietijoje bet koks nekalčiausias juokas apie Hitlerį arba netikėtas pasakymas „Arbeit macht frei“ žmones nemaloniai nustebintų. Aš visai neseniai buvau Sibire ir mačiau, kad ten visuomenė iki šiol nėra pasmerkusi Stalino, Leninas iki šiol guli Maskvos Raudonojoje aikštėje. Ten visuomenė eina visiškai priešinga kryptimi. O ar mes Latvijoje esame išnagrinėję legionierių temą? Tiesiog skandalingai, nesėkmingai organizuojame atminimo dienas, leisdami iš viso to tyčiotis. Apie holokaustą ir tai, kiek daug latvių prie to prisidėjo, apskritai nė vienas nesugeba kalbėti. Nematau nė vienos išspręstos mūsų istorijos temos: 1905 metai, šauliai… Visa tai tik vaikų vapėjimo lygmeniu. Mane šios istorinės temos dabar labai domina. Įdomu, kad iki to priėjau per operą. Turiu kelias puikias ateities darbų idėjas.

Istorija yra karai, tautos atgimimas. O kas tai buvo? Ar iš tiesų tautos atgimimas, sėkminga čekistų manipuliacija, ar neišvengiama istorijos raida? Paskutiniu metu, ypač prieš rinkimus Rygoje, kai galėjai stebėti pakankamai pigius tautos papirkinėjimo būdus, dažnai prisimindavau kolosalų posakį: „Nors ir naginėmis apsiavę, bet laisvoje Latvijoje!“ Žmonės dėl to galėjo mirti. Bet šiandieną jie balsuoja dėl papildomo lato. Argi tai neįdomu? Ir kas gi tai buvo? Gal sapnas, iliuzija? Šiaip ar taip, viskas pasisuko ne tautos troškimų kryptimi.

Manau, kad esame dar toli iki savo istorijos suvokimo. Kuo greičiau ją suvoksim, tuo daugiau atsiras vilties išlaviruoti, galbūt net išgyventi. Vilties nėra daug, tačiau, jei apie tai apskritai nepradėsim galvoti ir toliau čia kuisimės, žinoma, kad mūsų gyvavimo laikas bus trumpesnis. Aš irgi tikiuosi, kad būsiu senas, fainas mirštantis žmogus. Ir Latvija galėtų eiti myriop ilgiau, oriau, nuosekliau. Manęs netgi netrikdo, kad Latvijos perspektyvos yra labai liūdnos. Bet kodėl neišeiti kokybiškai? Kodėl nepatyrinėti savęs ir nesistengti kažko pasiekti? Tikslas visada yra utopinis. Tu klausi, ar Berlynas man yra iššūkis? Dar gali paklausti, kiek ten moka. Bet kas gi yra pastatymas? Kažką pasiekti – ilgai trunkančio darbo tikslą. Kokia prasmė? Juk ne uždirbti pinigai ir puiki pasaulinė scena, ant kurios pastebės. Man atrodo, kad tikslas yra ėjimas į priekį.

– Ar, tavo manymu, Latvija neatšaukiamai eina myriop?

– Aš atsiprašau, bet kaip galima to nematyti? To galima tik stengtis nematyti. Ir galima dar kažko tikėtis.

– Kokie ženklai tai liudija? Vis tebeauganti emigracija, Latvijos tuštėjimas?

– Latvijos idėjos nebuvimas. Mes neturime į ką eiti. Nėra net asmenybės, kuria galėtume sekti. Mes tiesiog plūkiamės, kaip kas išmano. Yra visokių politinių ir ūkio interesų: Rusijos interesai, Europos Sąjungos interesai. Mes judame lyg atsišaudydami. Bet idėjos apie šiuolaikinę valstybę, kuri tvirtai remtųsi Latvijos kultūra, dėl kurios būtų išsaugota latvių kalba, atvirai sakau, nematau.

– Ar yra kokia valstybė, kurią galėtume laikyti pozityviu pavyzdžiu?

– Galėtume paminėti Vokietiją, tačiau tai nepalyginama, nes vokiečiai yra galinga nacija: kad ir kas bebūtum, ji priverčia tave „tapti“ vokiečiu. Tai didžiulė jėga. Aš neminėsiu populiaraus Estijos pavyzdžio. Vertinu švedus, nes jiems pakanka pragmatizmo ir realybės suvokimo. Suomija, nepaisant auštųjų technologijų, atrodo provinciali. Mano manymu, Baltijos šalims reikėtų tapti panašiomis į Belgiją ir Nyderlandus, o ne į Rytų Europą, kurioje režimas apsigręžė atgal į postkomunizmą keisčiausiu būdu. Nes iš tiesų neaišku, kur link judėti, ir, kai sutrinki, gali judėti į savo praeitį. Viena mano tragiškų išvadų apie Latviją yra abejonė: ar čia apskritai kažkas įvyko pagal latvių valią? Mes tapome tautinė valstybė tada, kai sugriuvo dvi imperijos ir susikūrė daugybė tautinių valstybių. Karlis Ulmanis pasirodė, nes autoritariniai vadovai, asmenybės apskritai buvo to laiko tendencija. Mes praradome savo nepriklausomybę per Antrąjį pasaulinį karą, bet taip ją prarado visi. Atkūrėme nepriklausomybę ne patys, bet pasaulinių įvykių kontekste. Dainuojanti revoliucija – tai gražu, bet ar ji tam turėjo įtakos? Ir man atrodo, kad jei mes prarasim ar neprarasim nepriklausomybės, tai nebus mūsų nuopelnas. Jei šiuo totaliai globaliu laikmečiu viskas staiga pasisuks taip, kad pasaulyje ekstremaliu būdu su nauja jėga vėl pradės vystytis tautinių valstybių idėjos, mes vėl būsime šioje valtyje… Liūdniausia, kad nuo mūsų niekas nepriklauso.

– Tačiau ar ne šiandieninis latvių inertiškumas, abejingumas yra kaltas, kad su mumis galima daryti, ką tik nori?

– Matydamas, kas vyksta po kiekvienų rinkimų, net ir aš tampu inertiškas ir abejingas. Apskritai nebenoriu kalbėti apie Latvijos kultūros politiką, nes visiems tai visiškai nesvarbu. Gerai, dabar aš turiu darbą Berlyne ir Kelne, bet aš nesu įsitikinęs, kad gaučiau darbą Latvijoje. Vokietijos rinka didelė, bet aš nežinau, ar po šio sezono man nebus gana. Pastatysiu operas Berlyne ir Kelne ir noriu įsitikinti, ar grynai žmogiškai jausiu pasitenkinimą, dirbdamas kitose šalyse.

– Abejoji tarptautine režisieriaus karjera?

– Ko čia abejoti? Man siūlo darbą ir aš dirbu. Bet sakyti, kad karjera yra svarbiausia mano gyvenime, negaliu. Jei nėra filosofinės dimensijos, tuomet tai nėra taip labai svarbu. Dabar esu ten, kur ėjau savo vidumi jau seniai. Bet nenoriu nusispjaut (maždaug darbą siūlo, moka gerai, tai ko toj Latvijoj daugiau terliotis?)… Nenoriu būti kaip dauguma, kurie gauna gerą darbą užsienyje ir iš karto pamiršta Latviją.

Latgalėj kalbėjau su mokytojais. Kaip gi nekalbėti apie valstybės žlugimą, jei pedagogai gauna porą šimtų latų, jei turi važiuoti uždarbiauti į Norvegiją, kad išmaitintų šeimą?! Tauta gyvena žemiau bet kokio lygio. Mes turime pamėginti šią situaciją pakeisti. Aš bandžiau, bet mano rezultatas apvalus nulis. Man būtų lengviau dirbti, jei mažiau kalbėčiau. Tuomet teatrų vadovai dažniau kviestų, ir galėtume kuistis į priekį… Latvijoj žmonės nekovoja dėl idėjų, tačiau kovoja dėl kėdžių, dėl valdžios. Pas mus yra siaubinga kultūros krizė. Aš aiškiai jaučiu, kad kultūros darbuotoja nebesugeba žmonėms pateikti aiškios žinios. Mes jau nebeturime kultūros. Mes turime tik kultūros kooperatyvus. Mūsų kultūros darbuotojai pradeda kalbėti tik tada, kai vienai kooperatyvo daliai, pavyzdžiui, kokiam teatrui, nubraukia pinigus ir paaiškėja, kad „kiti būsime mes“. Tada visi susitelkia ir kovoja. Bet aš nematau kasdienės kovos už kultūrą, už minčių kokybę. Aš matau tik kooperatyvų interesus. Tai tragiškiausia mūsų situacija. Manau, kad kultūros darbuotojai yra dėl to labai kalti. Lengva kaltinti politikus, oligarchus. Bet kur yra inteligentija? Ką ji dabar veikia? Kodėl ji nereaguoja? Ne, ji ieško bendradarbiavimo galimybių. Suprantu, nes kitaip ji negali savęs realizuoti. Tai siaubinga situacija, žmonės jau nebeturi tvirto stuburo. O visus su tvirtu stuburu galima „nupirkti“ gerais darbų pasiūlymais. Jei Latvijoje turėčiau normalų darbą, ir aš turėčiau tylėti. Turėčiau užsičiaupti.

Vertė E. Drungytė

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Vilmantas de Rutkauskas:

    Kažkokio “filosofinio svetimdimencininko”, šiuo metu sauekonomiškai svetimšaliuose su linzėmis “dirbančiojo” sapalionės. Spėju, kad šits gudrus pašnekovas – matyt dar ir tikras svetimreligininkas, nes nei kriukt apie Dievus. Lai toliau kryžiuojasi savikančiai.

  2. Pikc:

    Dabar, pagal idėją, turėtų tautiečiai suskubti pritarti, kad, girdi, taip – mes irgi nieko verti, nieko nepasiekėm nei kaip tauta, nei kaip valstybė, esam nevykėliai ir pasmerkti išnykimui… 🙂 Tskant, konkursas, katras daugiau į savo lizdą pridergs 🙂

  3. Getas:

    Latvija įsiveda Eurą, o galėjome įsivesti bendrą valiutą Litlatą ir sukurti didesnę rinką, įsteigę vieną Centrinį banką ir vykdyti bendrą ekonomiką… Tačiau po ES stogu net buvę imperinės karalystės skaldomos į mažesnes nuo Briuselio priklausomas valstybėles: Katalonija atsiskirs, gal ir Škotija nuo Anglijos ir t.t. o mums Rytuose reikia jungtis, nustoti verkšlenti – tai praeitis. Reikia veikti. Kaip buvo kuriamoje Sovietijoje? Komunistai pasiryžo sunaikinti socialines klases ir sukūrė savo nomenklatūrą, tačiau klasių sunaikinimas ugdė kiekvienoje tautoje tautinę savimonę, žmonės jungėsi nors ir slaptai aplink savo tautinę kultūrą ir pan. Ką dabar, gyvenant po Briuselio skėčiu reikia daryti, jei žmones vėl suskaldė pagal socialinius sluoksnius, juos supriešino, kas galėtų jungti į bendruomenes, tautas, kokios idėjos, brutaliai veikiant globalizacijai? Ekonomika globali ir niekur nuo to nedingsi, tačiau kultūra turi būti tautiška ir ji turi jungti žmones. Latvių ir lietuvių tautų kultūros turi būti išsaugotos ir ugdomos. Sėkmės nugalint Latvijos krepšninkus!

  4. S:

    Kas įvyko per Lietuvos ir Bosnijos krepšinio rungtynes yra didžiausia GĖDA. Lietuviai kabinosi į patekimą į kitą etapą ir pralošė bosniam kaip tik tiek taškų, kad latviai iškrito, o Lietuva pateko kartu su Bosnija. Patekdami į kitą etapą lietuviai pasidarė kaip musulmonų bosnių chalopai, nes bosniai išeina su įskaitiniu tašku, o Lietuva su nuliu, išmetus iš turnyro Latviją. Dar juokingiau tai, kad bosniai lietuvius specialiai “laikė” kaip šuniukus ant panašaus santykio, o mūsiškiai kaip avinai klusniai vykdė, norėdami pakliūt patys. Reiškia savo mirštančius brolius išduodam, o patys tik slavų tarnų vaidmenyje pakliūvam į tolesnį turnyrą. Po velnių, gėda, geriau Lietuva būtų garbingai iškritusi. Pakliūtų tada latviai su įskaitiniu tašku po pergalės prieš Bosniją ir tikimybe pereit ir kitą etapą. Nenusipelno toks žaidimas jokios pagarbos, kaip ir politika pas mus, ir kitos sritys. NEpalaikysiu nei tokios rinktinės, nei tokios valdžios.

    • S:

      Kokia laimė, pasirodo latviai patenka į kitą etapą. 😀 Kažkaip rezultatai susipainiojo, galvojau, kad latviai laimėjo prieš bosnius 6 taškais (tada būtų kaip rašiau), o iš tikrųjų buvo 11 taškų. Gėda man pačiam, kad pražiūrėjau. 🙂 Dabar latviai antri, lietuviai treti, bet svarbų tašką kitam etape turės lietuviai, nes laimėjo prieš latvius. Latvija prisikėlė iš mirusių! 😀 Ką gi palaikysim toliau mūsų rinktinę, tenka atsiimt žodžius. Nors su tokiu jų žaidimu, tai kitam etape liūdnai pasibaigs, kažką reikia skubiai daryt. Lavrinovičius va svastiką nusipaišė ir praeitas rungtynes neįtikėtinai gerai sužaidė… 🙂 Tegul ir kiti svastikų papaišo, nes dabar taip nervus ištampė, kad toliau nėra kur…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: