Pernai Lietuvoje buvo užregistruota apie 9 tūkstančiai miokardo infarkto atvejų – vidutiniškai beveik po 25 per dieną. Nors miokardo infarktas yra viena dažniausių kraujotakos sistemos ligų, jai vis dar skiriame pernelyg mažai dėmesio, o savo sveikata labiau susirūpiname tik po liūdnų plačiai nuskambančių istorijų (pvz., po staigių verslininko Bronislovo Lubio ir Seimo nario Juliaus Veselkos mirčių).
Gydytojai pastebi ir dar vieną nemalonią tendenciją – miokardo infarktas „jaunėja“. Jei anksčiau ši liga būdavo būdinga 40–60 metų amžiaus žmonėms, tai dabar nieko nebestebina miokardo infarkto pakertami trisdešimtmečiai.
Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas kardiologas Paulius Trinkauskas, kalbėdamas apie miokardo infarktą, pabrėžia, kad laikantis tam tikrų taisyklių, ligos riziką galima sumažinti iki minimumo.
– Miokardo infarktas visuomet buvo vyresnių žmonių liga, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko, kad ji pakerta ir jaunesnius. Ar tai jau galima vadinti tendencija? Ir jei taip – kas tai lemia?
– Neabejotinai taip. Pastarieji dešimtmečiai nedviprasmiškai leidžia daryti išvadą, kad miokardo infarktas „jaunėja“. Ypač tai būdinga vyriškosios lyties atstovams. Dėl priežasčių atsiradimo būtų galima kelti įvairias prielaidas, tačiau svarbiausia, mano nuomone, yra tai, kad vyrai, lyginant su moterimis, apskritai mažiau rūpinasi savo sveikata. Net ir jausdami nemalonius pojūčius ar simptomus jie rečiau apsilanko pas medikus, jau nekalbant apie tai, kad kai jokių požymių, galimai signalizuojančių apie šlyjančią sveikatą, nejaučia, gydytojai jiems apskritai neegzistuoja. Kalbant konkrečiai apie miokardo infarktą, yra tikrai nemažai vyriškos lyties atstovų, turinčių, pavyzdžiui, padidėjusį kraujo spaudimą. Nemažai jų tą žino, tačiau nesiima jokių priemonių ir tiesiog su tuo gyvena kol įvyksta nelaimė: insultas, infarktas, hipertenzinė krizė ir pan. Tai gąsdina, tačiau manau, kad pagrindinė priežastis – mūsų mentalitetas, sąmoningumo lygis. Man teko stažuotis Italijoje, kur buvau labai maloniai nustebintas žmonių sąmoningumo ir rūpinimosi savo sveikata. Jei praktiškai bet kuris, net ir senyvo amžiaus italas, atėjęs pas gydytoją lengvai išvardins bent šešis pagrindinius savo vartojamus vaistus (o jei neprisimena, jis bus juos susirašęs), tai Lietuvoje tokių žmonių yra vienetai. Žymiai populiaresnis atsakymas yra toks: „Geriu kažką. Man saują vaistų rytais suruošia žmona“. O jei žmona supyktų? Vaistų vartojimas ir ligų prevencija tuo ir baigtųsi. Tarkim, jei Vakarų šalyse yra visiškai normalu lankytis pas medikus dėl padidėjusio cholesterolio kiekio ar kraujospūdžio, tai Lietuvoje tokių vyrų dalis yra labai menka. Apskritai pas mus dar labai gajus keistas įsitikinimas, kad sirgti ir gerti vaistus nevyriška. Tai lyg ir laikoma silpnumo požymiu, atseit – „aš vyras, aš stiprus, aš nepavargstu, turėti aukštą spaudimą yra vyriška“ ir panašiai. Deja, šioje situacijoje greitai kažką pakeisti nelabai įmanoma.
Vyrai taip pat labiau linkę į savęs žalojimą. Daugiau rūko, gausiau vartoja alkoholį, galimai patiria daugiau streso. Kitaip tariant, priešingai nei moterys, kurios išsikalba su draugėmis ar su psichologu, vyrai problemas labiau linkę spręsti savyje ir radikalesniais būdais labiau kenkiančiais sveikatai. Dar labai svarbi yra mityba – į ją vyrai taip pat kreipia mažiau dėmesio. Vyrų sveikatą veikia ir šiais laikais itin padidėjęs gyvenimo tempas (stresas darbe, užtikrinant šeimos gerovę). Tad netgi jei vyrai ir pajunta kūno siunčiamus signalus, tai jų nesustabdo ir neatgraso nuo rūkymo, alkoholio, didžiulių darbo krūvių, ne kiekvieną priverčia sportuoti ar reguliuoti savo mitybą.
Tam, kad pastaruoju metu registruojamas didesnis miokardo infarkto atvejų skaičius, įtakos turi ir gerėjanti diagnostika. Sparčiau atnaujinama ir tikslesnė tampa diagnostinė aparatūra. Kartais infarktu pavadinama nestabili krūtinės angina ar priešinfarktinė būsena, tačiau, deja, daugėja ir tikrųjų infarktų.
– Paminėjote rūkymą ir antsvorį. Ar, be šių, dar galėtumėte įvardinti kokius nors rizikos susirgti miokardo infarktu veiksnius?
– Aukštas kraujospūdis, aukštas cholesterolio kiekis, rūkymas ir cukrinis diabetas – klasikiniai šios ligos rizikos faktoriai. Kas įdomiausia, visi jie yra modifikuojami. Kitaip tariant, žmogus gali juos reguliuoti. Tarkim, kraujospūdis. Yra pačių įvairiausių vaistų – pradedant skirstymu pagal juos gaminančias firmas, baigiant kainų skirtumais – todėl galima sukomplektuoti absoliučiai kiekvienam žmogui kiekvienu unikaliu atveju tinkantį vaistų rinkinį. Problemos prasideda tuomet, kai žmonės paskirtų vaistų arba negeria, arba geria juos netvarkingai – nenuosekliai, ne mediko paskirtomis dozėmis ir pan. Rūkymas taip pat yra žmogaus apsisprendimo ir valios klausimas – reikia paprasčiausiai mesti rūkyti. Nors tai ir nėra lengva, tačiau pirmiausia reikia pačiam sau pripažinti žalą, kurią daro tabakas, o tuomet atsiras ir motyvacija. Esant motyvacijai, mesti rūkyti tikrai nebus sunku. Cholesterolio kiekis, antsvoris, darbo krūvis ir netgi stresas taip pat reguliuojami. Žmogus privalo žinoti savo kraujospūdį, gliukozės bei cholesterolio kiekį, juosmens apimtį, svorį ir pan. Kitaip tariant – tereikia sąmoningumo, valios ir supratimo, kad tai naudinga (ir netgi būtina) pačiam žmogui ir kelią ligai galima užkirsti.
Taip pat reikia nepamiršti ir gyvenimiškos išminties: paroje yra 24 valandos, iš kurių aštuonias žmogus turi dirbti, aštuonias – gyventi savo gyvenimą ir aštuonias – miegoti. Vien laikantis šios paprastos formulės subalansuojamas paros ritmas ir efektyviai užkertamas kelias problemoms, susijusioms su stresu, pervargimu ir per dideliais darbo krūviais.
Iš kitos pusės, negalima nepaminėti genetikos, kurios mes tikrai nepakeisime. Pavyzdžiui, jei 45-erių metų vyras yra hipertonikas ir sako, kad jo keleriais metais jaunesniam broliui jau atlikta aortų koronarinių jungčių operacija (liaudiškai tariant, jis yra sušuntuotas), o tėtis ar mama mirė nuo infarkto, į tokį pacientą visuomet žiūrime kaip pro padidinamąjį stiklą. Net jei jo gyvenime yra nedaug anksčiau išvardintų kontroliuojamų rizikos faktorių, žmogus vis vien jau yra padidintos rizikos zonoje. Turbūt visi esame girdėję pasakojant, kad kažkas visą gyvenimą rūkė po du pakelius cigarečių per dieną, dabar jam 90 metų ir žmogus apskritai pas gydytojus nėra buvęs. Tokios giminės genetikos galima tik pavydėti, tačiau tokių žmonių yra vienetai. Ir mes nei vienas negalime žinoti, kaip bus su mumis.
– Grįžtant prie rūpinimosi savo sveikata – ar tikrai šiuo klausimu mūsų vyrus galima „laidoti“?
Žinoma, ne. Pastaraisiais metais stebima ir džiuginanti tendencija: ypač 25–35 metų amžiaus grupės vyrai savo sveikata ima rūpintis vis labiau. Tai, ko gero, neturėtų stebinti: šie žmonės jau yra užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, jie labiau pasaulietiški, labiau išprusę ir nekaustomi vyresnei kartai būdingų stereotipų. Jie neignoruoja savo kūno siunčiamų signalų, nevengia skirti tam laiko ir dėmesio. Aktyviau rūpintis savimi pradeda ypač tie, kurių vyresni pažįstami, artimieji, draugai ar kolegos ima skųstis sušlubavusia sveikata. Tai, be abejo, džiugina, tačiau darbo šioje srityje dar labai daug.
