Atversta Šimonių girios biblija (0)

Variaus atodanga | Rūtos Klišytės nuotr.

Keliautojų būna įvairių: vienus domina architektūros paminklai ir kultūros objektai, kitus traukia laukinė gamta ir vietovės, kuriose juntamas amžinybės dvelksmas, o žmogaus kūrybą nustelbia gamtos išmonė. Pastariesiems per Aukštaitijos girias ir kalvas vingiuojanti Šventoji – tikras atradimas.

Gražiausia Šventosios atodanga

Šimonių girioje stovyklavome ne kartą, o atradome šį Dievo užantį prieš kokius septynerius metus, plaukdami Šventąja. Šimonių giria, plytinti Anykščių  ir Kupiškio  rajonų sandūroje, – Lietuvos sengirių reliktas, turtinga augmenijos ir gyvūnijos. Čia ošia didžiulis pušynas, bet gausu ir beržynų, gana pelkėtų vietų. Pietiniu girios pakraščiu teka Šventoji , raitydamasi lyg ungurys, iš vakarų supa Pelyša  su intaku Svėdupiu, o per pačią girią teka Aluotis.

Kai pirmą kartą čia patekome, apiplaukdami viename staigių Šventosios vingių kūpsančią salelę, sutartinai šūktelėjome iš pasigėrėjimo: priešais dešiniajame upės krante plytėjo aukšta, saulėje tviskanti aukso spalvos smėlio siena. Ant jos, pavojingai pasivirę, augo keli nemaži beržai, o apačioje, prie vandens, baltavo jų brolių, neatlaikiusių gyvenimo spaudimo, kamienai.

Nepamirštama vieta! Šią Šventosios atodangą Šimonių girioje laikyčiau viena gražiausių Lietuvoje, nors esu mačiusi ir aukštesnių, ir platesnių. Bet koks smulkus geltonas jos smėlis, kaip skardžiai atsimuša į jo sieną miško aidas, kaip toli nuo atodangos viršaus švyti upės juosta, supama žalių miškų! Tada vakarop mus čia užklupo smarki liūtis, tačiau kitą rytą sugrįžome į šią vietą ir praleidome tris nepamirštamas dienas žvejodami, maudydamiesi, rinkdami uogas, mėgaudamiesi ilgų vasaros vakarų ramybe. Tada čia buvo laukinis kraštas, be jokių įrengimų turistams. Dabar aplinka civilizuota: atodangos kraštu permestas tiltelis, įrengta apžvalgos aikštelė, tad ir triukšmo kur kas daugiau, juolab kad netoliese dulka plentas.

Anot geologų, Šimonių giria ošia ant deltinių kontinentinių smėlio kopagūbrių, tarp kurių tyvuliuoja 16 poledyninių ežerų ir ežerėlių. O gamtininkai patvirtintų, kad Šimonių giria bruzda gyvybe: be įprastų mūsų miškams žvėrių, yra net lūšių. Čia saugomi ir Europoje nykstantys paukščiai – juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, žalvarniai.

O mes šią vasarą, sustoję pasigrožėti vaizdu nuo atodangos kupros, po egle išgirdome įtartiną šiugždesį. Pasilenkę ir įsižiūrėję, ant apatinės šakos išvydome žiedais susirangiusią žalčių porelę. Rodos, tai buvo geltonskruosčiai žalčiai, kuriuos nuo labai panašių į juos nuodingųjų angių skiria ryškiai geltonos žandenos. Poravimuisi metas jau vėlokas, tad šios porelės pasimatymas po egle liko mums paslaptis.

Birūs gryniausio kvarco lobiai

Šventoji priešistorines mūsų žemės paslaptis atskleidžia ne tik šioje vietoje. Kiek žemiau jos intako Virintos žiočių, per 5 km į šiaurryčius nuo Kavarsko miestelio, stūkso didinga  Vetygalos atodanga, dar vadinama Žėbos kalnu, mat iškilus žole apaugęs jos gūbrys siekia 25 m. Geologai šią atodangą vadina unikalia, nes, anot jų, ji – tarsi atversta Anykščių krašto gamtos istorijos knyga, tik štai imti ją ir perskaityti be specialistų pagalbos nepavyks. Anot geologų, čia tarsi ant delno išrašyti visi ikiledyniniai uolienų sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco smėlio su žėručio priemaišomis, kurių amžius – apie 400 mln. metų. Tikra negyvosios gamtos biblija! Taigi saugoma valstybės.

Ar galite tikėtis žalioje miško glūdumoje išvysti baltą baltutėlę tarsi jaunosios nuometas sieną? Negana to, dar pasiimti jos gabalėlį, tiksliau, saujelę, atminimui? Tada ieškokite Variaus atodangos, kuri slepiasi miške, kairiajame Šventosios  intako Variaus  krante, apie 6 km šiauriau Anykščių . Variaus upelis – labai vingiuotas, pakrantės šaltiniuotos, smėlėtame dugne blizga akmenukai. Nusileidimas prie atodangos per miško tankmę lentiniu taku (apžiūrėti ją galima ir kylant viršutiniu taku – tada atsidursite atodangos viršuje) – paslaptingas. Varius išties yra vario spalvos, o status jo skardis – nerealiai baltas dėl labai šviesaus į miltus panašaus kvarcinio smėlio.

Geologai tikina, kad skaidrų jo baltumą lemia beveik 100 proc. aukštos kokybės kvarco mineralas! Šis smėlis susidarė prieš 25 mln. metų – beveik tuo pačiu metu, kai formavosi Baltijos gintaras, upių tėkmėms ardant kietas krantų kvarco uolienas.

Anykščių rajonas garsėja turtingomis kvarcinio smėlio sankaupomis: mūsų krašte niekur gausiau jų nerasta.  Rajone yra net 7 tokio smėlio karjerai, per metus čia iškasama apie 80 tūkst. tonų aukštos kokybės kvarcinio smėlio. Vienas iš karjerų yra kitapus Variaus upelio, netoli Stakių kaimo, tačiau įspūdingiausias, sako, glūdi Ramaldavos miške. Deja, neteko jo aplankyti, bet pasigrožėjome juo pavartę fotografo Jono Junevičiaus fotoalbumą „Kvarcinio smėlio   raštai“. Net nesitiki, kad šie gamtos kūriniai nupaveiksluoti Lietuvoje! 

Kvarcinio smėlio apdirbimo istorija Lietuvoje prasideda 1968 m., Anykščiuose pastačius kvarcinio smėlio perdirbimo gamyklą. Dabar AB „Anykščių kvarcas“– vienintelė tokia įmonė šalyje. Bendrovė per metus išgauna ir apdoroja apie 80 tūkst. tonų vietinio smėlio. Jis sodrinamas ir vėliau naudojamas stiklo ir statybų pramonėje, tiekiamas ir Panevėžio stiklo fabrikui. Tačiau stiklo indai ir namų apdaila – tai dar ne viskas, pasirodo, kvarcinis smėlis tapo itin svarbia žaliava saulės energijos elementų gamybai.

400 mln. metų   senumo relikvijos  

Šventosios intako Pelyšos atodangos – ne tokios įspūdingos,  tačiau ši, pažiūrėti eilinė, vos 20 km ilgio upikė slepia itin retus priešistorinių laikų turtus. Tai vienintelė Lietuvos upė, kurios krantų devoniniame smėlyje galima rasti riešapelekių ir šarvuotųjų žuvų fosilijų. Tai pirmieji Žemės stuburiniai, seniai išnykę milžiniški bežadžiai padarai, prieš 340–400 mln. metų plaukioję čia plytėjusioje pirmapradėje jūroje.

Mūsų draugijoje buvęs prisiekęs fosilijų rinkėjas savo aistra uždegė ir kitus, tad Pelyša tapo mums tikra krikšto upe. Išbraidėme ją skersai ir išilgai, aistringai ir atkakliai, lyg kokie aukso ieškotojai, o poilsiautojai nuo kranto žvelgė į mus akis išpūtę: ko čia kamuojasi tie trilinki susirietę juokdariai, ko šūkčioja lyg kvailiai, geležėlę radę? Paaiškinome, kad žvejojame riešapelekes žuvis, ir sulaukėme gero patarimo: „Gal geriau būtų meškere?“

Fosilijų radybos Pelyšoje – laimės dalykas, didelio laimikio čia neverta tikėtis, ypač prisiminus mus lydėjusią sėkmę, kai šniukštinėjome Latvijos Gaujos upėje ir jos intakuose, – čia tų suvenyrų radome ypač daug. Tačiau mūsų vargas nenuėjo veltui, po vieną riešapelekių šarvo gabalėlį gavome kiekviena. Ar ne puiki 400 mln. metų saugota Pelyšos relikvija?