Vienintelė medicinos sritis, kur medikai tiesiogiai nebendrauja su pacientais, – medicininių tyrimų laboratorijos. Jos dažniausiai lieka šešėlyje, nors būtent laboratorinė diagnostika lemia gydymo sėkmę ar laiku perspėja apie dar tik besiartinančią ligą.
Lietuvos medicininių tyrimų laboratorijų specialistai per pastarąjį dvidešimtmetį žengė milžinišką žingsnį įsisavindami moderniausias technologijas. Tačiau net ir šiais laikais atrodytų užtikrinta pacientų ištyrimo kokybė yra gana pažeidžiama – tereikia pabandyti sutaupyti, pavyzdžiui, reagentų sąskaita. Tuomet sumokėtume brangiausią savo sveikatos kainą.
Apie pacientams nematomą medicininių tyrimų laboratorijų darbą kalbėtasi su Lietuvos mokslų akademijos tikrąja nare, Vilniaus universiteto (VU) ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centro direktore, VU Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedros vedėja prof. habil. dr. Zita Aušrelė Kučinskienė.
– Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, kuriai vadovavote beveik trisdešimt metų, vienija per 200 laboratorijų. Kaip keitėsi jų vaizdas po mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo?
– Mūsų laboratorinė medicina iš pradžių išgyveno nelengvas reformas. Ne visuomet buvo įsiklausoma į specialistų argumentus, kai kurie sprendimai buvo per mažai išdiskutuoti.
Pavyzdžiui, neaišku, koks tikslas buvo atskirti ligoninės ir poliklinikos laboratorijas? Juk prireikė antra tiek brangios įrangos, reagentų, darbuotojų. Vienu metu daug šalies laboratorijų išgyveno krizę, trūkinėjo jų tinklas, nyko profilaktinis darbas.
Tačiau dabar akivaizdu, kad laboratorinės medicinos specialistai ne tik atlaikė permainas, bet ir sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulio laboratorinės medicinos standartus. Vienas iš ryškiausių gerų pokyčių pavyzdžių – VU ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centras, kuriame pavyko įrengti šešias modernias medicininių tyrimų laboratorijas, vyksta mokslo tiriamasis ir pedagoginis darbas.
Įdomu prisiminti, kad 1981 metais pradėjus dirbti tik ką pastatytose Santariškių klinikose teturėjome du monokuliarinius mikroskopus ir fotoelektrokolorimetrą – prietaisą, leidžiantį matuoti gliukozės, cholesterolio, baltymo ir kitų medžiagų kraujyje koncentraciją.
Tuo metu buvo sunku patikėti, kad palyginus greitai kraujui, šlapimui, ląstelėms ir kitoms organizmo medžiagoms ištirti naudosime robotų, lazerių bei kitas naujausias technologijas. Dabar laboratorinė diagnostika tapo nepalyginamai tikslesnė, nepaprastai išsiplėtė tyrimų spektras. Sėkmingai įdiegėme molekulinius virusų tyrimus, kurie būtini diagnozuojant virusines infekcijas, atliekant audinių ir organų transplantacijas, taip pat galime ištirti rečiausias kraujo grupes, nustatyti retus baltymus, vaistų koncentracijas ir kt. Ypač sudėtingas technologijas naudojame kraujo ligų diagnostikoje, kai tiriame ląstelių paviršiaus receptorius.
Modernūs analizatoriai ir reagentai iš esmės atvėrė naujas galimybes ne tik diagnozuoti sudėtingiausias ligas, bet ir tiksliai kontroliuoti gydymo procesą, efektyviau dirbti prevencinį darbą. Tačiau svarbiausi yra specialistai – laboratorinės medicinos gydytojai, medicinos biologai, klinikos laborantai, galintys profesionaliai patarti bei atlikti tyrimus. Labai išsiplėtė tarptautiniai ryšiai, specialistai stažuojasi geriausiose išsivysčiusių šalių laboratorijose.
Dabar susipažinti, kaip veikia šiuolaikinė laboratorija, į mūsų centrą užsuka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio specialistai. Čia savo sukurtą įrangą ir reagentus išbando mokslo institutai.
– Pasakojate apie pagrindinio laboratorinių tyrimų centro sėkmę. Ar tokios naujos tyrimų technologijos pasiekė ir šalies regionuose veikiančias laboratorijas?
– Be abejo, pagrindinėse šalies gydymo įstaigose veikiančios laboratorijose modernizacija prasidėjo greičiausiai. Dabar didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – galima atlikti tikrai daug įvairių laboratorinių tyrimų, tačiau ypač sudėtingais atvejais tenka išsitirti sostinėje. Kitas kelias – ėminiai sudėtingiems tyrimams atvežami į centrines laboratorijas, o atsakymai gydytojus greitai pasiekia internetu.
Mažesnių gydymo įstaigų laboratorijos irgi įdiegia naują įrangą. Šeimų gydytojai minimalią laboratorinę diagnostiką jau gali atlikti savo kabinete ar prie paciento lovos. Išsiplėtė ir privačių laboratorijų veikla. Tad bendra medicininių tyrimų situacija regionuose šiuo metu yra nebloga. Laboratorijos lygis labai priklauso ir nuo gydymo įstaigos administracijos požiūrio.
Reikia pastebėti, kad visoms pagrindinėms laboratorijoms neracionalu įdiegti visus sudėtingiausius tyrimus. Tai labai brangiai kainuojančios technologijos. Jeigu nesusidaro būtinas tyrimų skaičius, nebegalima užtikrinti jų kokybės. Todėl net ir turtingų šalių geriausios laboratorijos nesiekia diagnozuoti visų ligų. Tam steigiami retesnių tyrimų centrai. Štai kuriai nors paveldimai ligai diagnozuoti Europoje gali užtekti tik vienos laboratorijos.
Prieš dvidešimt metų išnagrinėję užsienio patirtį suformavome laboratorinių tyrimų plėtros Lietuvoje politiką. Sutarėme, jog savo šalyje būtina sukurti stiprų tyrimų centrą, kad mūsų žmonėms pagalbos nereikėtų ieškoti užsienyje.
Todėl dabar labai svarbu, kad gydytojai žinotų ir paaiškintų pacientams, kokius galime atlikti sudėtingus medicininius tyrimus. Tada informuotas žmogus gali nuspręsti, kaip elgtis tuo atveju, kai valstybė jam reikalingo tyrimo negali kompensuoti.
– Laboratorinių tyrimų technologijos itin sparčiai vystosi. Ar apkrauti darbu gydytojai spėja sekti naujienas, kad efektyviai pasinaudotų naujausiomis diagnostikos galimybėmis?
– Iš tiesų moderniausios technologijos dažniausiai iš pradžių įdiegiamos laboratorijose, o paskui pritaikomos kitose medicinos srityse. Esu įsitikinusi, kad rimtai dirbantys gydytojai yra išsamiau susipažinę su moderniais tyrimais ir juos gali naudoti praktikoje.
Be abejo, klasika išlieka, tačiau ištyrimo metodai gerokai patobulėjo. Pavyzdžiui, vienu metu buvo primirštas C – reaktyviojo baltymo tyrimas, parodantis uždegimą. Dabar jis įgavo lyg ir „antrąjį kvėpavimą“: atliekamas labai jautraus C – reaktyviojo baltymo tyrimas. Net ir miokardo infarktas gali būti diagnozuojamas remiantis šiuo tyrimu.
Naujoves medikams stengiasi perteikti Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, kurios nariai organizuoja mokslines praktines konferencijas, skaito pranešimus kitų medicinos sričių specialistų renginiuose, reguliariai informuoja apie naujoves pasitarimų metu, jau penkiolika metų leidžia žurnalą „Laboratorinė medicina“.
Šalies laboratorijų darbuotojai reguliariai atvyksta į kvalifikacijos kėlimo kursus, o universitetuose parengti specialistai jau būna susipažinę su naujausia diagnostika. Laboratorijoje dirbantis medikas dažnai lieka šešėlyje, nors gydančiam specialistui daug ką gali paaiškinti ir diagnostiškai, ir prognostiškai. Tereikia naudotis visomis galimybėmis.
– Daugiau nei prieš dešimtmetį šalyje pradėjo kurtis privačios medicininių tyrimų laboratorijos, kurių dabar suskaičiuojama apie šešiolika. Kokį impulsą jos suteikė mūsų laboratorinės medicinos sistemai?
– Jei privačios laboratorijos sugebėjo rasti savo nišą, vadinasi, jos yra reikalingos. Šis procesas suteikė naujų aspektų šalies laboratorinei medicinai. Štai privačių laboratorijų neriboja viešųjų pirkimų tvarka. Tai suteikia laisvę greičiau įdiegti labiausiai reikalingą modernią tyrimų technologiją ir sukurti patrauklias darbo vietas. Sustiprėjo konkurencija. Kokybiškai dirbančioms laboratorijoms vystytis padeda ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis profesinėmis organizacijomis.
Turime puikių pavyzdžių, kai nuosekliai dirbusios privačios laboratorijos sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulinius standartus. Tokių įstaigų specialistai aktyviai dalyvauja Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos veikloje ir noriai dalinasi su kolegomis vertinga patirtimi.
Privačios laboratorijos teikia paslaugas ne tik šeimos gydytojų kabinetams, privačioms gydymo įstaigoms, bet ir kai kurioms valstybinėms poliklinikoms ar ligoninėms. Matyt, privatus ir viešasis sektoriai medicinos srityje gali sėkmingai bendradarbiauti. Tačiau svarbu išlaikyti balansą: atsižvelgti ne tik į ekonominius rodiklius, bet ir garantuoti paslaugų kokybę ir prieinamumą pacientams.
Kai privati laboratorija rimtai dirba ir jos vadovų nevaldo komerciniai siekiai, jokių problemų neturi būti. Tuomet visi kartu dirbame žmonių sveikatos labui. Aišku, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija yra atkreipusi dėmesį, kad tiek valstybinėms, tiek privačioms laboratorijoms turėtų būti nustatyti visiškai vienodi kokybės reikalavimai.
– Lietuvos laboratorinės medicinos draugijoje susibūrusi absoliuti dauguma mūsų laboratorijų specialistų. Palyginti neseniai buvo sukurta Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacija. Regis, ji gali būti siejama su dviejų ar trijų privačių laboratorijų interesais? Kuo skiriasi šios organizacijos?
– Įvairius laiko išbandymus atlaikiusi Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, įkurta 1966 m. kaip respublikinė Gydytojų laborantų draugija ir 1991 m. pakeitusi pavadinimą į dabartinį, jungia ne tik profesines žinias gilinti siekiančius laboratorijų darbuotojus, bet ir kitų specialybių medikus. Draugijos nariai reguliariai skaito pranešimus šalies ir tarptautinėse, užsienyje rengiamose konferencijose bei kongresuose.
Kartu su Estijos ir Latvijos kolegomis esame įkūrę Baltijos laboratorinės medicinos asociaciją, reguliariai organizuojame Baltijos šalių Laboratorinės medicinos kongresus, kuriuose pranešimus skaito žymiausi pasaulio laboratorinės medicinos specialistai. Draugija Lietuvai atstovauja tarptautinėje ir Europos klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacijose.
Draugija bendradarbiauja su daugeliu privačių laboratorijų. Tačiau gilintis į minėtos asociacijos veiklą ir tikslus man neteko.
– Įvaldėme moderniausias technologijas, turime kvalifikuotus specialistus, atsirado konkurencija. Ar tikrai visos laboratorijos dabar gali užtikrinti tyrimo kokybę?
– Visos šalyje veikiančios laboratorijos yra atestuojamos. Be to, jos privalo dalyvauti išoriniame kokybės vertinime, reguliariai išsiųsti patikrai užsienyje kokybinius testus. Jei pastebimi nustatytų standartų pažeidimai, tuomet privaloma tikrinti įrangą, reagentus, darbuotojų kvalifikaciją.
Aišku, pirmiausia būtina laikyti medžiagos paėmimo taisyklių. Tyrimo kokybei nemažos įtakos turi ir žmogiškasis faktorius. Labai svarbu, kad kiekvienas laboratorijos specialistas darbuotojas gerbtų savo darbą. Pačiam pacientui irgi būtina tinkamai pasirengti procedūrai. Ar gali būti tikslus, pvz., trigliceridų (riebalų) koncentracijos tyrimas, jei žmogus prieš kraujo paėmimą prisivalgė riebaus maisto?
Prieš 20 metų teko susidurti su kai kurių laboratorijų kokybės problemomis, kurios kilo iš noro sutaupyti. Iš klaidų pasimokyta, viskas liko praeityje. Dabar apie pažeidimus man neteko girdėti, pasitaiko tik kai kurių atitikimo nustatytai tvarkai niuansų.
– Pasaulyje laboratorinės medicinos specialistai pastebi pigių, bet tyrimo kokybės negarantuojančių reagentų platinimo aštrėjančią problemą. Ar ji jau aktuali ir Lietuvoje?
– Deja, bet taip. Tai ne tik medicinos problema. Pagal viešųjų pirkimų tvarką turėtume įsigyti pigiausius reagentus ar vienkartines priemones. Kai kalbame apie žmogaus sveikatą, pigiausia kaina visuomet sukelia didelę abejonę. Laboratorinės medicinos centrui ne kartą teko ginti ir apginti savo poziciją.
– Ar galime būti garantuoti, kad vadinamos laisvosios rinkos sąlygoms vėl neatsiras mažiau atsakingas laboratorijos ar gydymo įstaigos vadovas, kuris verčiamas aplinkybių ar naudos pabandys sutaupyti tyrimų kokybės sąskaita?
– Tam tikro laipsnio pavojų galime įžvelgti. Mus dažnai ragina nepereikvoti nustatytų reagentų kiekio, tačiau tyrimus skiria gydytojas, kuris žino, ko reikia paciento gydymui. Geriau iš viso neatlikti tyrimo, nei rizikuoti jo kokybe. Tikiuosi, kad už tai atsakingi žmonės suvokia, koks čia slypi pavojus pacientų sveikatai. Būtina aiškiai žinoti, kad yra riba, kurios net ir stingant lėšų, peržengti negalima.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Vytautas Tavoras
