Dviguba Elenos Marijos Smetonaitės sukaktis (3)

E.M.Smetonaitė – Žiežmarių prad. mokyklos mokytoja 1922

E.M.Smetonaitė – Žiežmarių prad. mokyklos mokytoja 1922

Atsigręžę į tarpukario Lietuvą, stebimės ano dvidešimtmečio pasiekimais. Svarbiausi tų laimėjimų kalviai, man atrodo, buvo mokytojai. Būtent jie, tada buvusių kaimo pradžios mokyklų mokytojai, pažadino ir apginklavo mokslo žiniomis ūkininkų vaikus, parengė jaunimą darbui valstybės tarnyboje, ūkio ir kultūros dirvonuose.

Deja, 1918–1940 metų Lietuvos pradžios mokyklų dvasinis paveldas kol kas skendi užmarštyje. Apsidairę pamatome, kad bet kuriame rajone ar mieste vos viena kita tarpukariu veikusi mokykla įamžinta išsamesnėje tyrinėjimų studijoje. Švietimo ministerija, švietimo skyriai apsiriboja einamaisiais mokyklų gyvavimo reikalais. Mokyklų istorijos paveldas jiems atrodo ne itin aktualus.

Pedagogų bendruomenė, sukaupusi savo mokyklos istorijos žinias ir mininti iškilius jos pirmtakus, yra sektinas kultūros puoselėjimo pavyzdys. Neseniai sukako 90 metų, kai Kaišiadorių krašte pradėjo mokyti vaikus devyniolikametė pedagogė Elena Marija Smetonaitė. Kaip ji čia atsidūrė, koks jos likimas? Ar atmena ją ta mokykla, kurioje ji 1922 m. pradėjo mokytojos misiją? Liepą – 110-asis jos gimtadienis.

E. M. Smetonaitė – Lietuvos prezidento Antano Smetonos vyresnio brolio Motiejaus Smetonos, gimusio Užulėnio kaime, ir žemaitės Barboros Ginčiauskaitės, kilusios iš Nevarėnų parapijos, Morkiškių kaimo (Telšių apskr.), duktė. Elenos būsimieji tėvai jaunystėje, ieškodami uždarbio, kiekvienas savo keliais atsidūrė Liepojoje. Pamilo vienas kitą. Susituokė. Susilaukė 6 vaikų. Augo keturi: Adomas, Elena Marija, Emilija ir Antanas.

M. Smetona buvo tvirto sudėjimo vyras. Ilgainiui tapo akmenskaldžiu. Sužinojęs, kad tokio darbo yra Kretingoje, čia atsikraustė su šeima. Vyresni vaikai Adomas ir Elena pradėjo mokytis. Kilus I pasauliniam karui, šeima patraukė į Nevarėnus, paskui – į Vilnių, kur buvo įsikūręs Motiejaus jaunesnysis brolis Antanas Smetona. Sunkmetis Motiejų nubloškė net į Maskvą. Barbora, padedant dieveriui Antanui, gavo darbo Vilniuje ir šiaip taip vargo su vaikais. Tuo metu ligos palaužta mirė 11 metų dukrelė Emilija.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Elenos 17 metų brolis Adomas Smetona išėjo savanoriu į kariuomenę. Motiejus su šeima vėl sugrįžo į Kretingą, gavo akmenskaldžio darbą. Elenai augant iškilo naujas rūpestis – kur toliau mokytis? Motiejus nukeliavo pas brolį Antaną Smetoną, Lietuvos prezidentą, patarimo. Sugrįžo patenkintas. Brolis kvietė jų dukrą atvykti. Taip bene 1920 m. Elena nuskubėjo į Kauną ir pirmą kartą savo gyvenime pravėrė Prezidentūros duris. Dėdė maloniai sutiko. Teiravosi, kur ji norinti mokytis: gimnazijoje ar mokytojų seminarijoje? Nebuvo apsisprendusi. Atsakė norinti pagalvoti. Dėdė parašė laiškelį ir nurodė, kam jį įteikti.

Per naktį Elena apsisprendė, kad norinti būti mokytoja. Ryte nuskubėjo į „Saulės“ mokytojų seminariją. Direktoriui įteikė dėdės laiškelį. Jis nedvejodamas priėmė mokytis. Apgyvendino bendrabutyje. Mokslas sekėsi. Bet sielojosi, kad ten, Žemaitijoje, sunkiai verčiasi tėveliai, o broliui Antanui jau 14 metų, laikas mokytis. Kaip jiems padėti? Nusprendė dirbti. Paprašė Švietimo ministerijos skirti mokytoja.

Ministerijos siūlymu Trakų apskr. Švietimo komisija E.M.Smetonaitę, baigusią „Saulės“ mokytojų seminarijos 2 kursus, nuo 1922 m. rugsėjo mėn. 1 d. paskyrė Žiežmarių pradedamosios (taip šios mokyklos tada vadintos) mokyklos mokytoja ir vedėja. 1919–1922 metais Lietuva išgyveno sunkmetį. Tų sunkumų Trakų apskrityje, kuri buvo aršių kovų su lenkais ir bolševikais pafrontės zonoje, būta dar daugiau.

Tikra rykštė ano meto mokykloms buvo ypač prastas jų aprūpinimas kuru. Dėl to tekdavo nutraukti pamokas žiemą.

Mokyklų ir mokytojų aprūpinimo būstu klausimas taip pat buvo opus. Tik mažuma to meto mokyklų turėjo nuosavus namus, o daugumai privalėjo savivaldybės surasti ir išnuomoti. Tačiau tokių būstų nesisekė surasti, o kartais valsčių valdybos ir nesistengė tai laiku padaryti.

Žiežmarių valdinė pradžios mokykla buvo įsteigta carinės administracijos 1864 m. (joje buvo mokoma rusų kalba). Turėjo nuosavus namus, kurie, atstačius Lietuvos valstybę, atiteko lietuviškai pradedamajai mokyklai. Tačiau 1919 m., sumanius Žiežmariuose įsteigti vidurinę mokyklą, apskrities valdyba pradedamosios mokyklos patalpas atidavė vidurinei, o pirmoji liko be nuosavų patalpų. Valsčiaus valdyba privalėjo išnuomoti pastarajai kitą būstą. Buvo siūlymų vidurinę mokyklą kitur įkurdinti. Tačiau šio klausimo ilgai nepavyko išspręsti.

1922–1923 m. m. išvakarėse į Žiežmarius atvykusi mokytoja E.M.Smetonaitė pradžioje turėjo kelias valandas stoviniuoti gatvėje. Jai skirtame bute gyveno pašto valdininkas su šeima. Apie porą mėnesių trukęs ginčas, kur ir kaip gyventi mokytojai, trukdė normalią mokslo metų pradžią. Ji ne kartą kreipėsi pagalbos į tiesioginį savo viršininką – apskrities mokyklų instruktorių. Tačiau jos nesulaukė. Ją, gerai išauklėtą merginą, papiktino instruktoriaus elgesys. Tai matė ir jos čia atvykusi motina, brolis Antanas ir bendradarbė mokytoja.

E.M.Smetonaitė, praradusi viltį čia rasti išeitį, 1922 m. spalio 19 d. parašė laišką savo dėdei Antanui Smetonai. Ji kreipėsi: „Brangus Dėde! Pamačiau, dėl ko čia jokios tvarkos negaliu sulaukti. Ot užvakar telefonuoju instruktoriui A.Paltanavičiui apie esančią vis mokykloje betvarkę su butu ir visko. Jis prižada atvažiuoti pats.

Atvažiuoja, bet – girtas ir dar atsineša keletą butelių degtinės, norįs man įkurtuves įtaisyti. Aš, žinoma, atsisakau nuo jo tokių vaišių ir klausiu apie mokyklą, bet jis apie tai ir kalbėti nenori, vien ragina gerti. Man nesutinkant gerti, geria jis su tokiu Trakų apskr. Švietimo komisijos nariu Kuzinevičiu“.

Atrodo, kad dėdė reagavo. Po kelių dienų Švietimo ministerija išsiuntė į Trakų apskr. mokyklų vizitatorių Antaną Škėmą. Jis, įvykdęs užduotį, savo raporte Pradžios mokslo departamento direktoriui rašė: „Š. m. spalio 28 d. atlankiau Žiežmarių 2 kl. pradedamąją mokyklą. Mokymo darbas mokykloje šiais mokslo metais dar nepradėtas. Pasirodo, kad skirtame mokytojai bute gyvena su šeima pašto valdininkas, valdininkui ir jo šeimai prisieina vaikščioti per mokyklos kambarį ir tuo jis trukdo mokymo darbą“.

Vizitatorius informavo savo vadovybę, kad mokytoja E.Smetonaitė žodžiu ir raštu nusiskundžia instruktoriaus A.Paltanavičiaus neleistinu elgesiu: „lankydamas mokyklą, instruktorius buvęs girtas“. Vizitatorius pastebi, kad jis pasimatė su instruktoriumi, kuris, paklaustas apie mokytojos nusiskundimą, prisipažino kaltu, bet pasižadėjo „visomis pajėgomis stengtis atitaisyti pirmą kartą padarytą klaidą“.

A.Škėma paprašė, kad E.Smetonaitė jam raštu išdėstytų savo nuomonę apie padėtį Žiežmarių mokykloje. Ji tai padarė. Vėl vardydama esmines kliūtis, trukdančias pradėti normalų mokytojų darbą, Elena Marija priminė vizitatoriui: „Man buvo pranešta (kai Trakų apskr. Švietimo komisija ją skyrė mokytoja. – K. R.), kad Žiežmariuose mokyklai ir man butas esąs ir kad tik trūkstą mokytojos“.

Dar prieš atvykstant vizitatoriui, antroji Žiežmarių pradžios mokyklos mokytoja Ona Simokaitytė-Strazdienė Švietimo ministerijai taip pat rašė, kad „Žiežmarių pradedamoji 2-jų komplektų mokykla, esant užtektinam mokinių skaičiui, dar neveikia. Mokslo darbą trukdo buto stoka. Kadangi pradedamosios mokyklos namą turi užėmusi vidurinė mokykla, tai pradedamajai mokyklai reikia samdyti privatiškai butas. Kiekvienais mokslo metais toks buto samdymas sukelia didžiausią betvarkę, nes nėra žmonių, kurie tuo dalyku tinkamai rūpintųsi.

Valsčiaus valdyboje sėdi asmens, kurie apšvietos reikalus stato paskutinėn vieton. Šiuo atveju turėtų daryti įtekmę ir skatinti valsčiaus ponus rūpintis medžiagine mokyklos padėtimi p. instruktorius. Bet, deja, kad ir p. instruktoriaus švietimo idealas paskandintas alkoholio bangose. Ko gi tuomet laukti iš valsčiaus valdybos ponų?“ – kritiškai atsiliepė ir antroji mokytoja, primindama A. Paltanavičiaus „viešnages“ Žiežmarių pradedamojoje mokykloje tų metų spalio 17 ir 22 dienomis, kai jo elgesys „sukėlė didžiausį pasipiktinimą ne vien mokytojų, bet ir žmonių tarpe“.

Elena Smetonaitė ir Stasys Raštikis vestuvių dieną, 1929. M.Raštikytės asm. arch. nuotraukos

Elena Smetonaitė ir Stasys Raštikis vestuvių dieną, 1929. M.Raštikytės asm. arch. nuotraukos

Netikėtai sunki jaunos mokytojos ir mokyklos vedėjos darbo pradžia Žiežmariuose įvarė ją į neviltį. Todėl E. Smetonaitė parašė Pradžios mokslo departamento direktoriui: „Kadangi čia mokykla dar nesutvarkyta, o aš norėčiau pasidarbuoti, todėl prašau perkelti mane į Jonavą. Esu girdėjusi, kad ten yra reikalinga praded. mokykloje mokytoja. Jei pasirodys, kad ten mokytojos vietos nėra – prašau skirti Kauno apskrities kitoje mokykloje“, – trumpai, bet ryžtingai išsakė savo pageidavimą, kad nori realiai dirbti mokykloje.

Švietimo ministerija tąsyk E. M. Smetonaitės prašymo nepatenkino, nes Trakų apskrityje ypač trūko mokytojų. Tačiau ministerija atsižvelgė į jos pagrįstą nusiskundimą. Po poros savaičių instruktorių A. Paltanavičių nuo 1922 m. lapkričio 15 d. nukėlė į Vilkijos vidurinę mokyklą mokytoju, o šios apskrities pradedamųjų mokyklų instruktoriaus pareigas laikinai eiti pavedė prityrusiam Kaišiadorių mokytojui Jonui Jurkūnui.

Kai buvo įveikti pirmųjų mėnesių darbo trukdžiai, Elena Smetonaitė visą dėmesį sutelkė mokyklai, mokiniams ir mokytojams. Vėl sugrįžo jos gera nuotaika, darbingumas. Apie tuos pirmuosius mokytojavimo Žiežmariuose metus vėliau Elena Marija rašė prisiminimuose: „Klasėje su savo mokiniais jaučiausi laiminga, matydama vaikučių pažangą. Su visais mokyklos vaikais išeidavau pasivaikščioti, pažaisdavome gamtoje, pasijuokdavome ir jaučiausi, kad vaikučiai myli mane ir vis labiau prisiriša prie manęs, kaip ir aš prie jų“.

Nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. iki 1927-ųjų rudens Elena dirbo Jonavos pradžios mokyklos mokytoja. Jai prašant nuo 1927 m. rugsėjo1 d. paskirta Kauno miesto pradžios mokyklos nr. 47 vedėja. 1929 m. birželio 29 d. Elena Marija Smetonaitė ištekėjo už majoro Stasio Raštikio (būsimo generolo, Lietuvos kariuomenės vado). Jiedu buvo laimingi, susilaukė trijų dukrelių: Laimos, Meilutės Marijos ir Aldonos. Laiminga Elena Marija augino vaikus, dalyvavo prezidentienės Sofijos Smetonienės organizuojamoje labdaringoje ir birutiečių švietėjiškoje veikloje.

Tačiau jų, kaip ir tūkstančių šviesiausių Lietuvos žmonių, likimus sugriovė sovietų okupacija. Generolas S. Raštikis pasitraukė į užsienį. Elena Marija Smetonaitė-Raštikienė 1941 m. buvo areštuota enkavedistų ir verčiama išduoti savo vyrą. Jai atsisakius paklusti – įkalinta. Jų dukreles, Elenos tėvus, jos brolius Adomą ir Antaną, generolo brolį, prezidento Antano Smetonos seserį mokytoją Juliją Smetonaitę ir kitus artimuosius ištrėmė, nukankino. Jauniausia vienerių metukų Raštikių dukrelė Aldutė, Motiejus Smetona ir jo sūnus dailininkas Adomas Sibire mirė.

Pusę amžiaus Elena ir Stasys Raštikiai, negailestingo likimo nublokšti toli nuo tėvynės, išgyveno nenusakomą tėvų širdies skausmą, žinodami, kad Sibire kankinasi jų likusios gyvos dukrelės Laimutė ir Meilutė. Okupantai, siekdami įvilioti generolą S.Raštikį į spąstus, po karo parvežė iš Sibiro jų likusias gyvas dvi dukras su močiute Barbora Smetoniene, nufotografavo, nusiuntė į Vokietiją jų nuotraukas, kviesdami generolą su žmona sugrįžti į Lietuvą. Žadėjo jam, Elenai, dukroms ir uošvei gerą gyvenimą. Generolas nepasidavė enkavedistų vilionėms. Todėl uošvę vėl ištrėmė į Sibirą, o dukreles geri žmonės paslėpė nuo okupantų. Jos augo, mokėsi ir gyveno Lietuvoje svetimomis pavardėmis. Elena savo dukras Laimą ir Meilutę Mariją pamatė jau būdama Amerikoje sunkios ligos prikaustyta prie lovos paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Generolas Stasys Raštikis (1896–1985) susitikimo su dukromis tos ypatingos akimirkos nesulaukė.

Žiaurius likimo smūgius patyrė Elena Marija Smetonaitė-Raštikienė (1903-1990), jaunystėje Žiežmarių pradžios mokykloje pradėjusi savo pedagoginį darbą, dovanojo žinias ir meilę vaikams. Paliko ženklų pėdsaką Kaišiadorių ir Jonavos krašto bei Kauno miesto švietimo istorijoje. Likimas taip lėmė, kad Lietuvos kariuomenės savanoris jaunas karininkas Stasys Raštikis tame pačiame krašte: Žiežmarių, Žaslių, Kietaviškių, Vievio apylinkėse 1919 metais kovėsi su mūsų jaunos valstybės priešais.

Šiemet, liepos 14 dieną, sukanka 110 metų, kai gimė taurios sielos, kukli, dvasinga mokytoja Elena Marija Smetonaitė–Raštikienė. Jos biografijoje, lyg gyvenimo veidrodyje, atsispindi lietuvės moters iškilus, kupinas vaikystės nepriteklių ir jaunystės bei pedagoginio darbo džiaugsmo, sklidinas nenusakomo motinos tragiško skausmo paveikslas.

Kategorijos: Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *