V. Rubavičius. Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas (I) (3)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Kultūra kaip sugyvenimo būdas

Esame įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsie­jama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bend­ruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio.

Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultūros žmogus. Kultūra visada reiškiasi kaip kultūrinė atmintis. Kultūros ir kultūrinės atminties tyrinėjimai taip pat pereina į kultūrinę atmintį. Tad kultūros sistemą galima įsivaizduoti kaip tam tikrą atminties archyvą, iš kurio atmintis kūrybine vaizduote „traukia“ reikalingą žiniją ir jos vaizdinius. Tačiau atmintis niekaip negali aprėpti viso archyvo, nei įsisąmoninti jo „sudarymo“ principų, kadangi juos nulemia įvairiausios istorinės aplinkybės. Kaip ir pačią kūrybinę vaizduotę. Žmogus gyvuoja pasaulyje kultūrinės atminties ir joje aktualizuojamo archyvo teikiamais būdais. Žmogus visada pirmiausia yra konkrečios kultūros kūrinys, įgaunantis ir kultūrinių saviugdos bei savirefleksijos priemonių. Pasaulyje jis veikia kaip konkretus, savo tapatumą išsiugdantis ir jį suvokiantis individas.

Kultūros apibrėžčių pateikiama daugybė, tačiau daugeliui jų būdinga vienoks ar kitoks kultūros sričių vardijimas. Koks galėtų būti bendresnis kultūros supratimas, o sykiu ir atsakymas į klausimą –­ kas yra kultūra? Suprantama, atsakymas į tokį klausimą yra ne aiškių esmių įvardijimas ir išvardijimas, o tam tikrų santykių nusakymas. Šiaip jau visos žmogaus gyvenimo sritys yra kultūringos, tik tos kultūros formos mums gali būti sunkiai suvokiamos. Tad kultūrą drįsčiau nusakyti taip. Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sugyvenimą su ta vietove, jos gamta, su savimi kaip bendruomene, jos istoriniu kultūriniu paveldu ir su kaimyninių bend­ruomenių, genčių ar tautų aplinka. Čia kalbama apie prigimtinę kultūros paskirtį, nes sugyvenimas su tam tikra vietove nepanaikina kitokių esminių valdymo, užvaldymo, dominavimo santykių, todėl kultūros „mechanizmai“ galimi pasitelkti ir ekspansionistiniams, kolonijiniams, ir kitokiems taikų sugyvenimą paneigiantiems tikslams.

Nusakytas sugyvenimas suponuoja stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties tvirtinimą, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimą. Tapatumo ugdymas įmanomas tik atsiskiriant ar išsiskiriant nuo kitų, todėl kultūrinėje atmintyje visada esama tam tikrų Kito pavidalų, kurie galimi aktualizuoti nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai bei politiniai poreikiai. Pačiame tapatume taip pat glūdi kito skirties „operatorius“ – kitas individas, kita bendruomenė, kitas, bet savas. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, yra ugdomi tam tikruose santykiuose su kitais ir pačiais savimi konkrečiose istorinėse aplinkybėse. Tapatumai yra santykiški. Ypač šitai ryšku, kai įdėmiau pažvelgiame į bendresnius etninius, tautinius bei nacionalinius tapatumus: pasimato įvairios tapatinimosi galimybės pagal kalbą, luomus, tikėjimus ir jų variantus, pagal regioninės etninės atminties ypatumus. Virginijus Savukynas iškėlė ir aptarė kai kuriuos mūsų lietuvybės sampratoje ir nuovokoje glūdinčius kitoniškumo aspektus, susijusius su įvairiose vietovėse vykusiu lietuvių kalbinių bendruomenių tapatinimusi pagal skirtingas konfesijas, taip pat istorinių aplinkybių nulemtus kalbinės asimiliacijos vyksmus.[1] Tačiau kad ir koks santykiškas yra bendruomeninis, dažnai socialiniu vadinamas tapatumas, jis visada yra tikras, aiškiai jaučiamas ir išgyvenamas.

Santykiškumas nenaikina jo tikrumo esmės, kaip kad bando įteigti kai kurie plačiai išplitusio socialinio konstruktyvizmo atstovai, nes žmonių gyvenamasis pasaulis, jo socialinė materija yra žmonių santykių materija. Nors tie santykiai kaitūs, tačiau ne tik kultūrinėje, bet ir individo atmintyje išlieka ir kaitos pėdsakai, ir tų santykių apibrėžtys (plačiai tapatumų formavimosi ir tapatinimosi lygmenis yra aptaręs Kuzmickas[2]). Visokios savastys yra nepaliaujamai kuriamos, palaikomos ir skleidžiamos. Tačiau ta kūryba vyksta ne savavališkai, o kultūros ir kalbos teikiamais būdais.

Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ar socialinis ir iš jo kylantis individualus tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma. Mūsų atveju – tai įvairius vietoviškus lietuviškumus suėmusi ir nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galima tik kultūrinės atminties teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra ir jos raiška per kultūrinę atmintį yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultūrinės raiškos aspektas. Pasak Catherine Guissan, praeities pateiktis įtvirtina simbolinį universumą, padedantį kurti ir palaikyti socialinius ryšius, kurie reiškiasi kaip habitus ar sensus communis[3]. Esminis šį universumą struktūrinantis dėmuo yra visoms visuomenėms būdinga religija. Ji įtvirtina sacrum ir profanum skirtį, taip pat vertybių hierarchiją, kuriančią bendresnius pasaulėvaizdžio, pasaulio tvarkos ir pasaulėvokos rėmus, kuriuose rutuliojasi socialiniai santykiai. Religinis matmuo išlieka ir sekuliariose visuomenėse, tik jį stengiamasi pakeisti kitu pasaulio tvarką palaikančios galios šaltiniu: dieviškoji galia keičiama žmogaus visagalybės vaizdiniu, kuriam teikiamas juridinis pobūdis.

Vietovė ir tapatumas

Svarstant įvairius kultūros aspektus, jos „savybes”, kuriant teorinius kultūros ir kultūrinės atminties modelius, dažniausiai iš akių išleidžiama viena svarbi aplinkybė – vieta ar vietovė. Visos žmonių bendruomenės gyvena tam tikrose vietovėse, kurios ir kildina tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. Bevietės gali būti tik ypatingos, tam tikriems tikslams įgyvendinti steigiamos žmonių grupės, sąjungos, partijos, kurių nariais tampa įvairių bendruomenių nariai. Tad pirmiausia – vietovė. Vietovė, kurią mes įpratę vadinti gimtine, svarbi žmogui dėl daugelio priežasčių. Ryšys –­ egzistencinis, nes žmogus gimsta tam tikroje vietovėje, auga tam tikroje vietinėje aplinkoje.

Vietovė kildina ir palaiko žmogaus socialinę aplinką, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusėda kultūrinės kūrybos apraiškos. Būtiškoji žmogaus ir vietos sandermė aiškiai išreikšta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia į įprastu žvilgsniu neregimus ir sunkiai apmąstymams pasiduodančius vietos ir žmogaus sąlyčio paribius, kur „žmogus yra savo vietoje“. Mes patys nejaučiame, kaip kalba įvietina mūsų gyvenimą, tačiau puikiai suvokiame tikrąją savo vietoje esančio žmogaus vertę. Kalba yra išlaikiusi gyvenimo ir vietos sąryšio nuovoką metaforinėje reikšmėje, nusakančioje žmogaus gyvenimo autentiškumą, likiminį tikrumą.

Visų tautų mitai vienaip ar kitaip nupasakoja tų tautų gyvenamas aplinkas – kalnus, lygumas, dykumas ar jūras. Todėl visokie tapatumai pirmiausia rutuliojasi kaip vietiniai tapatumai, kuriuos nulemia vietinis, gimtosios kalbos pagrindu susiklostęs sugyvenimas su vietove. Pirminė tapatumo savikūros medžiaga yra vietovės vaizdai ir pasakojimai, kitaip tariant, gimtinės vaizdas ir garsas. Tik vėliau įsijungia rašytinis pasakojimas, kuris išplečia kultūrinę atmintį, ugdo kūrybinę vaizduotę, teikia kritinės savirefleksijos įnagius, reikalingus savajam unikaliam individualumui puoselėti ir suvokti. Drįstu teigti, kad ir visokie socialiniai tapatumai, taip pat etnokultūrinis, tautinis ir nacionalinis tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko sugyvenimas su kitais žmonėmis ir su konkrečia vietove.

Sugyvenimą su kitais žmonėmis grindžia tam tikras giminės, klano, genties ar tautos tapatumas bei tam tikra tų tapatumų dermė. Tad sugyvenimas su vieta yra esmiškai susijęs su sugyvenančiu tapatumu, kurį tvirtina ir palaiko kultūra ir kultūrinė atmintis. Todėl kultūra visada yra vietoviška, visada yra įsišaknijusi. Savos gyvenamosios vietovės gynimas suvoktinas kaip savojo tapatumo saugojimas: užpuolėjas, įsiverždamas į gyvenamąją vietovę, pažeidžia bendruomenės, o sykiu individualų tapatumą, ir atkurti tapatumą galima tik išvejant užpuolikus. Vietinės kultūros saistosi į bendresnes, galop –­ tautines kultūras, apimančias daugybę vietoviškų, su tarmėmis suaugusių kultūrų ir subendrinančias jas tam tikru tautos gyvenamos teritorijos ir bendresnės kalbos pagrindu.

Svarbus tokio subendrinimo veiksnys yra istoriniai ar mitiniai kilmės, taip pat tam tikrus istorinius įvykius nušviečiantys pasakojimai, išplečiantys mūsų minėtą simbolinį universumą. Susikūrus nacionalinėms valstybėms, kurios kuriamos tvirtinant nacionalinį tapatumą, taip pat plėtojant jam reikalingą kultūrą ir kultūrinę atmintį, subendrintas kultūrinis vietoviškumas išsiplečia – jis apima valstybės teritoriją ir tampa svarbiu valstybingumo atributu. Nacionalinė kultūra jau yra teritorinė, kurios pajauta ugdoma kaip patriotinė jausena.

Lietuvybė ir Kitas

Lietuvių kultūrinės atminties bruožai ir joje nusėdę Kito vaizdiniai ryškėja įdėmiau žvelgiant į moderniosios lietuvybės susiklostymo istoriją. Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrusios Lietuvos žemės buvo pats periferinis kapitalizmo sistemos regionas, todėl kapitalistiniai santykiai ir su jais susijusi industrializacija bei urbanizacija Lietuvoje vėlavo. XIX a. antroje pusėje prasidėjęs tautinis atgimimas buvo valstiečių tautos, kurios kultūrinėje atmintyje vyravo kaimo kraštovaizdis, tradicijas aiškinantys pasakojimai bei legendos, sąmonėjimo ir kultūrėjimo vyksmas.

Valstiečių mentalitete išskirtinė Kito figūra yra miestas ir miestietis. Juolab kad miestas ir miestietis didžia dalimi buvo ir kitakalbis. Iškalbingas yra apibendrinantis miestų ir jų gyventojų sudėtį tyrusio istoriko Zigmanto Kiaupos teiginys: „Lietuvos miestų gyventojai visada buvo daugiakalbiai. XIX a. pradžioje juose vyravo lenkiškai, žydiškai kalbantys. XX a. pradžioje jau aiškiai pastebimi ir lietuviškai kalbantys miestų gyventojai, mažesniuose miestuose jų gal jau buvo dauguma.“[4]

Nors pramonės raida į miestus ginė vis daugiau lietuvių, tačiau jiems sunku buvo lygiomis teisėmis bendrauti su tomis bendruomenėmis, kurių kultūrinė atmintis siekė kelis šimtmečius ir kurios buvo išsiugdžiusios miestiško gyvenimo gebėjimus. Būtina atsižvelgti ir į kitą svarbią aplinkybę: Lietuvos valstybė kūrėsi be dviejų didžiųjų kultūrinių, ekonominių ir bendruomeninių centrų – be Vilniaus ir Klaipėdos miestų bei kraštų. Nors Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos 1923 m., tačiau lietuvybė jame taip ir neįsitvirtino iki Vokietijos paskelbto ultimatumo ir aneksijos 1939 metais. Atsikuriančios nepriklausomos valstybės sostine, taip pat ir jos „istorinės erdvės centru“ tapo Kaunas, tačiau egzistenciškai ir kultūriškai buvo išgyvenamas ir kitas valstybingumo centras – Vilnius, įgavęs likiminio miesto bruožų.

Atkūrusi savo valstybę lietuvių tauta ėmėsi tvirtinti lietuvybę kaip nacionalinį tapatumą. Pirmiausia reikėjo vienaip ar kitaip atsisaistyti nuo tos politinės tautos, kuri ilgą laiką etnokultūrinę lietuvių tautą laikė lenkų tautos dalimi – lietuviškai kalbančia liaudimi. Ta liaudis įgauti lietuvių politinės tautos pavidalą galėjo tik lietuvių kalbos pagrindu atsiskirdama nuo lenkų politinės tautos. Atsiskirdama ji atskirtį turėjo versti tapatinimosi, santalkos priemone.

LDK politinė tauta buvo aukštųjų valdančiųjų luomų lenkakalbė bendruomenė. Tiems luomams buvo priskiriami bajorai, dvasininkai ir miestelėnai. Luominio tapatinimosi saitai buvo nepaprastai stiprūs ir savaime suprantami, todėl lietuvio ir lenko skirtis buvo suvokiama vien kaip kilmės vietos ir jos liaudiškos aplinkos bruožas lenkiškojo tapatumo plotmėje: „LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti.“[5]

Lenkiškajam tapatumui liaudiškieji įvairiakalbiai tapatumai parūpo tik XIX a. įsisiūbavus modernizacijos vyksmams ir po prancūzų revoliucijos pasikeitus valdžios legitimavimo pobūdžiui. Nuvertus kilmingųjų luomų valdžią, kuri ir buvo grindžiama kilmingumu, į politinę areną išėjo įvairiakalbės liaudys, kurios greitai virto tautomis, tapusiomis valstybinės valdžios teisėtumo šaltiniu. Valdantieji luomai savąsias liaudis į politinės tautos „kūną“ įjungdavo kalbos ir tikėjimo pagrindu, o kitakalbiai neišvengiamai turėjo vienaip ar kitaip asimiliuotis. Tad lenkų liaudis pilietines teises įgavo įtraukta į politinę lenkų tautą. Neišvengiamai arši tapo kova dėl kitakalbių liaudžių, kurios modernėjimo vyksme ėmėsi tautinės savimonės ugdymo ir siekė susikurti savas valstybes. Lenkų vykdyta kultūrinė ir religinė polonizacija ne išimtis. Kituose Europos regionuose vyko savos kovos ir asimiliacijos.

Luominis valdžios supratimas išliko gana ilgai – šitai liudija aršios ideologinės ir politinės kovos dėl lietuvybės su jos priešininkais, kurie lietuvybės puoselėtojus vadino „raudonaisiais litvomanais“. Dera prisiminti Vytauto Merkio įžvalgą apie 1863 m. sukilimo poveikį, kuris turėjo ilgalaikių politinių pasekmių lietuvių tautos atgimimui: sukilimas „visuomenėje paliko stiprų nacionalistinį užtaisą prieš tuos Vilniaus vyskupijos etnosus, kurie telkėsi į moderniškas vokiško tipo tautas“[6].

Čia kalbama apie sukilėlių siekius stiprinti visokius kitakalbius liaudinius etnosus sulydančią modernią lenkų tautą, ir tas užtaisas buvo nukreiptas prieš lietuvius ir baltarusius. Tad lenkiškasis Kitas buvo ir yra ne koks istorinis kuriozas ar lietuvių trumparegiško nacionalizmo, kaip dažnai jį pavadina įvairių pakraipų „pažangiečiai“, gaminys, o suvokta istorinė būtinybė atsiriboti nuo lenkų politinės tautos, suvokiant ją kaip Kitą tautą, su kuria turi saistyti jau ne tautos ir subtautos, o lygiaverčiai kaimyniniai dviejų savas valstybes kuriančių tautų santykiai. Lenkiškasis Kitas apima daug aspektų, kurie vienaip ar kitaip subendrinami istoriniais pasakojimais apie Lietuvos valstybės sunykimą Abiejų Tautų Respublikoje, lietuvių lenkinimo vyksmą, taip pat ir skaudžiai įsirėžusią kultūrinėn atmintin Vilniaus okupaciją.

Nacionalinio tapatumo, tad ir politinės lietuvių tautos grūdinimas tapo pagrindiniu atkurtos valstybės politikos tikslu. Buvo būtina nusistatyti santykius ne tik su išoriniais bei vidiniais Kitais, bet ir perlydyti lietuvių etnose glūdinčią kitoniškumo, vietinių kultūrų ir tapatinimosi praktikų mozaiką. Tokią valstybinę lietuvybės stiprinimo politiką ypač nuosekliai įgyvendino prezidentas Antanas Smetona.

Pirmiausia buvo labai aiškiai nusakytas lietuviško tautiškumo ir kitatautiškumo santykis (plačiau apie A. Smetonos nacionalinės politikos ypatumus, taip pat vidines ir išorines lietuvybei kilusias grėsmes rašo A. Liekis7). Esminės tos politikos nuostatos yra aktualios iki šiol. A. Smetona atmetė visokias rasistines, didvalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“[8].

Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau kitokie. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su Kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės.

Nacionalinio tapatumo kūrimo ir tvirtinimo aplinkybes, kurias dera suvokti kaip didžiulius egzistencinius iššūkius, su kuriais buvo sėkmingais susitvarkyta, atskleidžia kai kurie 1923 m. surašymo duomenys. Valstybėje tuo metu buvo surašyta 2028971 žmogus. Miestuose gyveno 14,9 proc. žmonių. Pažymėtina esminė surašymo pagal tautybes nuostata: „pačių gyventojų tautinis apsisprendimas – kuo kiekvienas save laiko“[9]. Tautinė sudėtis buvo tarsi palanki lietuvybei tvirtinti: lietuvių dauguma (83,88 proc.) ryškiai stelbė tautines mažumas – žydus (7,58 proc.), lenkus (3,23 proc.), rusu (2,49 proc.), vokiečius (1,44 proc.), latvius (0,73 proc.). Tačiau kitoks vaizdas glūdėjo miestiečių tautinėje sudėtyje. Miestuose lietuvių gyveno tik 57,1 proc., o žydų – 32,2 proc.

Miesteliuose tas pasiskirstymas buvo jau kiek palankesnis lietuviams – 66,4 ir 28,7 proc. Vis dėlto kai kuriuose apskričių centruose labai aiškiai matyti išsiskaidymas į dvi ar daugiau bendruomenių.. Tad akivaizdu, kad miestų ir miestelių bendruomenės buvo bent jau dvitautės su savais tikėjimais, tradicijomis ir kultūrinės kūrybos nuostatomis bei tikslais. Suprantama, ir ekonominiais ryšiais. Galima sakyti, kad miestuose vyravo skirtingų bendruomeninių gyvenimo būdų dermė, kuriai buvo būdinga savita regima urbanistinė raiška. Kadangi žydai jau LDK laikais buvo priskiriami miestiečių luomui, tai jų kolektyvinė atmintis siekė gilesnius laikus ir miestiško gyvenimo gebėjimai buvo gerokai labiau išlavinti nei lietuvių bendruomenės.

Iškalbingi yra paties Kauno tautinės sudėties duomenys. Iš 92,5 tūkst. gyventojų lietuvių bendruomenėje būta 54,5 tūkst. žmonių, žydų bendruomenėje – 25 tūkst. žmonių, pastebimos buvo ir lenkų (4 tūkst.), vokiečių (3,2 tūkst.), rusų (2,9 tūkst.) bendruomenės. Žydų bendruomenės vyravo Senajame mieste ir Vilijampolėje. Panevėžyje gyveno 19 tūkst. žmonių: lietuvių kiek daugiau nei 10 tūkst., o žydų apie 7 tūkstančius. Tokį miestą galima vadinti dvitaučiu.

Šiauliai buvo santykinai lietuviškiausias miestas: iš 21 tūkst. gyventojų lietuvių buvo apie 15 tūkst., o žydų beveik 5,5 tūkstančio. Apibendrintai galima tvirtinti, kad Lietuvoje sėkmingai veikė kultūrinis sugyvenimo su kitataučiais mechanizmas, nes nacionalinė lietuvių jausena nebuvo politinėmis priemonėmis verčiama mobilizaciniu nacionalizmu. Miestų tautinės sudėties ypatumai nekėlė jokių didesnių lietuvybės ir nacionalinio tapatumo tvirtinimo problemų.

Nacionaliniam tapatumui, taip pat valstybės kūrimo uždavinius atliepiančiai bendresnei kultūrinei atminčiai kurti, tvirtinti bei skleisti svarbi yra bendra valstybinė komunikacinė erdvė, kurioje bendruomenės yra saistomos bendrų žinijos perdavimo kanalų – spaudos ir jos pristatymo, leidybos, radijo, pašto ir telegrafo, galiausiai kelių tinklo. Kita būtina sąlyga – visuomenės ir ją sudarančių bendruomenių gebėjimas greitai priimti tas žinias ir jas suvokti, kitaip tariant, kalbinis ir kultūrinis raštingumas. Mokyklų tinklo plėtra buvo pirmaeilis valstybinės politikos uždavinys, kuriam negailėta jėgų. Jų tinklas neabejotinai gerino bendrą komunikacinę erdvę. Juolab kad reikėjo susitvarkyti su nemenku raštingumo stokos iššūkiu: pagal surašymo duomenis – tarp vyresnių nei 10 metų lietuvių buvo 32 proc. „analfabetų“[10]. Tad Lietuvai buvo svarbu įtvirtinti visuotiną raštingumą, kuris daugelyje Europos šalių jau nebebuvo didelė problema.

Valstybė yra aukščiausia žmonių bend­ruomenės – tautos – saviorganizacijos forma, tad valstybei tenka ir didžiulis uždavinys stiprinti tokį sugyvenimo su konkrečia teritorija pobūdį, kuris laiduotų deramą nacionalinio tapatumo, nacionalinės kultūros ir kultūrinės atminties saviraidą. Valstybinė saviorganizacija tautą verčia nacija. Esama daugybės tautų ir tautelių, tačiau tik nedaugelis jų tampa savas valstybes kuriančiomis nacijomis tautų. Todėl ir nacionaliniame tapatume lietuvybė išauga iš savo tautinės formos, „pridėdama“ pilietiškumu grindžiamo valstybės kūrimo ir valstybingumo tvirtinimo patirtį. Sykiu randasi būtinumas įsisavinti tautinių bendruomenių istorinį kultūrinį paveldą, kurį palaiko toms tautoms gimtoji Lietuvos žemė, ir pasitelkti tą paveldą kūrybinei raiškai ir sklaidai.

B. d.

[1] Savukynas V. Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje. – Vilnius: Viešosios politikos strategijų centras, 2012.

[2] Kuzmickas B. „Individo kultūrinio tapatumo sklaida (tarp tradicijos ir inovacijos)”, in: Individo tapatumas, Sud. ir ats. red. Jūratė Morkūnienė. –­­ Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 11–94.

[3] Guisan C. A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies. – Oxon, New York: Routledge, 2013

[4] Kiaupa Z. Lietuvos miestai. –­ Vilnius: Šviesa, 2007.

[5] Merkys V. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. – Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 36.

[6] Ibid., p. 39–40.

[7] Liekis A. Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940). – Vilnius: Mokslotyros institutas, 2013.

[8] Smetona A. Pasakyta parašyta. – Kaunas: Spindulys, 1992/1935, p. 342.

[9] Lietuvos gyventojai. –­ Kaunas: Finansų ministerija, 1926, p. XXXIV.

[10] Ibid., p. L.

Straipsnis parašytas mokslinėje konferencijoje „Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys” (Vilnius, gegužės 4 d.) skaityto pranešimo pagrindu

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Kauno diena blokuoja komentara, tai palieku ta komentara del dvieju pilietybiu cia:
    Citata: “„Mūsų siūlymas būtų formuluotę modifikuoti taip, kad teisę turėti dvigubą pilietybę įgytų lietuviai pagal kilmę“, – trečiadienį komisijos surengtuose projekto klausymuose sakė teisingumo ministro patarėjas.”
    Sioje citatoje yra panaudotas “dvigubos” pilietybes terminas neatlaiko JOKIOS kritikos, tai kgbistu inicijuotas terminas, nes jokios dvigubos pilietybes nera ir negali buti. Gali asmuo tureti dvi pilietybes…. tarkim Lietuvos ir kitos salies pilietybe, TAIP KAIP LR KONSTITUCIJOJE PARASYTA! Kam sia kgbistine avantiura visa laika naudoti? Ar isprotejote iki galo ar dar trupuciuka truksta? Esme tame, kai terminus neteisingai vartojame…. tai ir rezultata pasiekti darosi sunku, ko is siekia kgbistiniai nedesovietizuoti Lietuvos naikintojai. Ir E.Kuris lygiai taip pat, tuo paciu metodu ISNIEKINO LR Konstitucija pakeisdami juridini termina “atskiri atvejai” kitu terminu…. retos isimtys. Tai padaro sita pedofilu gyneja, dvasini iskrypeli E.Kuri NUSIKALTELIU, kuri siuloma i Strasbura nusiusti!!! Tai nuo kada Lietuvoje pradesime vadovautis KONSTITUCIJA, o ne iskrypelio iskrypeliskasi samprotavimais?
    O pati ideja, kad lietuviu kilmes asmenys gali tureti Lietuvos ir kitos salies pilietybe, YRA SVEIKINTINA ir atitinka LR Konstitucija, nes Lietuvos valstybe atkuria lietuviu tauta, o pvz. Vokietijos valstybe atkuria vokieciai, Lenkija atkuria lenkai, Prancuzija atkuria prancuzai na ir t.t. ir t.t. Tai Europos realybe. Taciau aiskiai matau, kad tos realybes nenores matyti KOSMOPOLITINIU isitikinimu asmenys.
    Taigi ir nekeiciant LR Konstitucijos pilnai pakanka VIENO VIENINTELIO ir PACIO VIENINTELIAUSIO ATSKIRO ATVEJO pagal LR Konstitucija: LIETUVIU KILMES ASMUO GALI BE JOKIU APRIBOJIMU TURETI LIETUVOS IR KITOS SALIES PILIETYBES. Ne jokia dviguba ar triguba ar dar kaip….o ir kitos salies pilietybes.
    Cia matote kaip parasyta Konstitucijoje…. ir kitos salies, ne kitu saliu pilietybes….. taigi turime tam tikra apribojima…. NEGALIMA TURETI TRIJU PILIETYBIU, tik Lietuvos pilietybe ir kitos salies pilietybe!
    LR Konstitucija:” 12 straipsnis
    Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
    Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
    Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.”
    ———-
    Tai ka daryti su NEVYKELISKU iskrypelisku LR Konstitucijos isaiskinimu? Labai paprasta. Konstitucija veikia TIESIOGIAI ir pusprociams reikia pusprociu isaiskinimo, nes mat jie nesupranta nei lietuviu kalbos nei juridiniu terminu reiksmes. LR KONSTITUCIJA PRIVALU TAIKIYTI TIESIOGIAI, o ne per iskrypelio isaiskinimus!
    “6 straipsnis Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.”

    Kaip matote cia nera nuorodos i KT isaiskinimus. Cia yra aiskiausia nuoroda tiesiogiai i KONSTITUCIJA. Kada Lietuvos teisine sistema…. atkreips demesi i Konstitucija, o ne i iskrypeliskus kgbistinius isaiskinimus? Klausiu rimtai!
    Klausiu labai paprastai….. KADA LIETUVA PRADES DARYTIS demokratine teisine valstybe, kas reiskia…. istatymu leidziamoji ir vykdomoji valdziios bus ATSKIRTOS, taip kaip parasyta LR KONSTITUCIJOS 99 STR:
    “99 straipsnis
    Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.”

    ———–
    O dabar vyriausybes nariai bega i Seima balsuoti! O ko Jus ten nematete? Ka, savo pareigu nezinote? Dvi kedes trinate? ESATE KONSTITUCINIAI NUSIKALTELIAI sutrype demokratijos pagrindus ir teisines valstybes ESME! O kur musu KONSTITUCIJOS GARANTAS? A, dar karta i prezidento kede gviesiasi…..!!! nera kada buti Konstitucijos garantu.

  2. et:

    nei vienas save gerbiantis žmogus nberašo Į LITERATŪRĄ IR MENĄ po to kai šio laikraščio redakcija šitaip pasitvarkė su Valdu Gedgaudu ir savo skaitytojais. Gėda.

  3. arvydas damijonaitis:

    Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
    (turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
    1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
    2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
    3.Lenkiškų mokyklų valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
    4.Kodėl Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
    5. Vilniuje,1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis prieštarauja (1995 m.vasario 1 d. Strasbure priimtai) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos 21 straipsnis: „ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
    6.Būtina įpareigoti LR Seimą ir Vyriausybę sustabdyti 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą sutartį, kuri prieštarauja minėtai 1995 m. vasario 1 d. tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai, ir pasirašyti naują, PAKOREGUOTĄ sutartį.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: