Kviečia paroda „Žemaičių vyskupijos istorija“, skirta Žemaičių Krikšto 600 metų sukakčiai paminėti (1)

Gegužės 24 d. 15 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 1, atidaroma paroda „Žemaičių vyskupijos istorija“, skirta Žemaičių Krikšto 600 metų sukakčiai paminėti. Paroda veiks iki spalio 27 d.

Parodoje pristatoma Žemaičių vyskupijos istorija nuo jos įkūrimo 1417 m. iki 1926 m., kai buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija ir didžiąją buvusios vyskupijos teritorijos dalį apėmė įkurta Telšių vyskupija.

Parodoje eksponuojamas vienas iš ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Ankstyvąją visuomenės krikščionėjimo istoriją liudija simbolinė liūto skulptūra, pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Žemaičių vyskupų pastangomis išleisti katekizmai ir giesmynai, vyskupų bibliotekose buvusios knygos, skirtingų laikotarpių krikštyklos atskleidžia žemaičių christianizacijos procesą.

Pirmą kartą pilnai rodoma 40-ies Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys, popiežių bulės, fundacijų aktai. Vyskupijos ribų kaitą ir parapijų tinklo raidą iliustruoja žemėlapiai ir XIX–XX a. pradžioje fiksuoti bažnyčių vaizdai.  Svarbi parodos eksponatų grupė – aukštųjų dvasininkų insignijos: vyskupų pastoralai, pektoralai, vyskupo Motiejaus Valančiaus žiedas, kanauninkų kryžiai. Įspūdingas 1900 m. Prancūzijoje, Lione, išaustas iškilmingas liturginių drabužių komplektas. Detaliau su parodos tematika bus galima susipažinti planuojamoje išleisti parodos knygoje.

Žemaičių vyskupijos istorinė raida

1387 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvedus krikščionybę, žemaičiai liko vienintelė Europoje pagoniška sala. Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija tuomet priklausė, nieko žemaičių evangelizacijos ir christianizacijos labui nenuveikė. Po triuškinamos 1410 m. lietuvių ir lenkų pergalės Žalgirio mūšyje prieš Kryžiuočių ordiną Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas 1413–1417 m. ėmėsi žemaičių krikšto. 1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Vyskupijos centru buvo pasirinkti Medininkai (dabar Varniai) ir pirmaisiais savo gyvavimo šimtmečiais ji buvo vadinama Medininkų vyskupija. Pirmuoju Žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą. Prieš 600 metų įvykęs Žemaičių krikštas buvo svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai – juo buvo užbaigtas žemyno christianizacijos procesas.

Krikščionybė Žemaitijoje įsitvirtino pamažu: XV–XVI a. dar buvo retas parapijų tinklas, tikinčiųjų sielovada rūpinosi nedidelis skaičius dvasininkų. XVI a. pradžioje visą krikščioniškąją Europą sukrėtęs Vakarų Bažnyčios skilimas Lietuvą pasiekė šeštajame dešimtmetyje. Didelės Žemaitijos diduomenės dalies perėjimas į protestantizmą drauge su savo valdiniais nulėmė parapinių katalikiškų bažnyčių nykimą ir visos sielovados struktūros krizę. Tačiau Katalikų Bažnyčia atsilaikė ir sėkmingai atsinaujino iš vidaus. Sistemingai pradėti lavinti ir ugdyti kunigai prie Varnių katedros XVII a. pradžioje įsteigtoje seminarijoje. Veiklių ganytojų ir jų asmeninio pavyzdžio dėka – vyskupų Merkelio Giedraičio, Stanislovo Kiškos, Jurgio Tiškevičiaus – katalikiškoji reforma davė savo vaisių. Prie maldingumo tradicijų puoselėjimo prisidėjo XVII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje sparčiai pradėję kurtis vienuolynai: pranciškonai observantai (bernardinai), dominikonai, karmelitai. Iki XVIII a. įsikūrė rokitai, pijorai, bazilijonai ir benediktinai. Bėgant amžiams ryškiais pasauliečių religinio gyvenimo ženklais tapo dalyvavimas brolijų veikloje, atlaidų praktikos plitimas, piligriminės kelionės į šventąsias vietas, šventųjų atvaizdų ir relikvijų gerbimas, pamaldumas kenčiančiam Kristui ir jo Motinai.

Carinės okupacijos metais Katalikų Bažnyčiai prasidėjo sudėtingas išbandymų laikotarpis. Po žiauraus 1863 m. sukilimo nuslopinimo carinė valdžia nuožmiai kišosi į vidinį Bažnyčios gyvenimą: perkėlė vyskupijos centrą kartu su kunigų seminarija iš Varnių į Kauną, pagal gubernijų ribas pakeitė vyskupijos administracines ribas, uždarė dalį vienuolynų, draudė statyti naujas ir remontuoti bažnyčias. Dar vyskupo Merkelio Giedraičio pradėtus darbus, siekiant skleisti tikėjimą prie Bažnyčios priartinant lietuviškąją kultūrą ir kalbą, XIX a. antroje pusėje aktyviai tęsė vyskupas Motiejus Valančius. Jis rūpinosi katalikybės ir lietuviškos savimonės ugdymu, propagavo blaivybę. Uždraudus lietuvišką spaudą, organizavo lietuviškų knygų spausdinimą Mažojoje Lietuvoje ir jų platinimą, steigė lietuviškas parapines mokyklas. Vyskupo M. Valančiaus ir kitų dvasininkų darbu buvo dedami pamatai Lietuvos valstybės atkūrimui 1918 metais.