L.V.Medelis. Apie Chamo, kaip režisieriaus, dvasinę esmę (video) (2)

 „Dingęs: Europos Sąjungos politinis gyvūnas“

Kadras iš filmo „Dingęs: Europos Sąjungos politinis gyvūnas“

Noė buvo žemdirbys. Jis ėmė dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną. Kartą, išgėręs vyno, jis apsigėrė ir gulėjo apsinuoginęs  savo padangtėje. Khamas, Kanaano tėvas, pamatęs, kad tėvas yra apsinuoginęs, pranešė dviem savo broliam lauke. Bet Semas ir Japhetas užsidėjo sau ant pečių apdarą ir atbulai priėję apdengė savo tėvo nuogumą…
(Per 8, 20 – 23).

Tai filmas apie dabartinę Lietuvą, pristatytas kaip šokiruojantis, politiškai nekorektiškas, sensacingas. Jis vis dar prisimenamas, nors nuo premjeros praėjo beveik mėnuo. Skaitėme:

–          90 min. trukmės filme nagrinėjamos pilietiškumo ir bendruomeniškumo Lietuvoje temos, režisierius be užuolankų atskleidžia mūsų visuomenės viešojo gyvenimo situacijas, neapeidamas nė vieno aštraus kampo;
–          tai nepatogus, bet atviras filmas apie mus, apie tai, kokie mes esame, praėjus beveik dešimtmečiui nuo įstojimo į Europos Sąjungą;
–          jame 90 pagrindinių veikėjų, iš jų minčių ir išgyvenimų supintas stiprus ir abejingų nepaliekantis siužetas;
–          jis pagrįstas aktualiausiais 2012-ųjų įvykiais…

Režisierius apie savo filmą žiniasklaidai kalbėjo:

–          aš gerbiu visus savo filmo herojus, nes kiekvienos bendruomenės, kurioms jie priklauso, deklaruojami tikslai dažniausiai lyg ir šviesūs. Tačiau objektyvūs vaizdai atskleidžia, kad daugelyje jų nuo tų tikslų nueinama į nekritišką, emocijomis pagrįstą mąstymą, kuriame dažnai nebelieka racionalumo;
–          reikia pradėti tvarkytis. Todėl ir stengiausi kuo objektyviau ir tiksliau perteikti šiame filme mūsų visuomenės atspindį;
–          per bendruomeniškumą, per bendruomenių pastangas galime vėl susigrąžinti prarastą impulsą judėti į priekį. Estai nužygiavo tolyn, o lietuviai taip ir liko kovoti. Kol lietuviai kovojo su ES, Estija mus aplenkė;
–          aš šiuo filmu atkišau žmonėms veidrodį, kad jie pamatytų, kokie yra iš tikrųjų. Vaizdas tikrai nėra malonus…

Deja, didžioji dalis tiek „recenzentų“, tiek paties filmo režisieriaus ir autoriaus teiginių yra netiesa. Ką jau ten netiesa. Melas, pridengtas pakylėtomis frazėmis ir autoriaus skaitomomis eilėmis, vertomis aukščiausio apdovanojimo už grafomaniją. Suprantama, režisierius, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti savo nuomonę apie „aktualiausius 2012 metų įvykius“, savo nuožiūra išrinkdamas svarbiausius, tačiau save gerbiantis žmogus prieš imdamas aiškinti kitiems, kaip reikėtų matyti spalvingą pasaulį, arba nors ir Lietuvą, turėtų tvirtai žinoti, kad nėra daltonikas. Filme nekalbama apie bendruomenes, Lietuvoje autoriui jų nėra. Jų yra Estijoje ir Vokietijoje, ir ten žmonės yra pilietiški, iniciatyvūs, atsakingi ir veiklūs.  Lietuvoje – vien kontrastai: štai dvi bedarbės moteriškės tvarko kiemą Vilniaus senamiestyje – po kelių sekundžių režisierius (jis ir operatorius, ir montuotojas viename asmenyje) randa reikalą  parodyti du vyrus, besišlapinančius ant mūro; štai kapinės, kalbamasi  prie Algirdo Brazausko antkapinio paminklo – netrukus krūmuose, paminklo fone, matome besilengvinančią žmogystą; štai pagyvenusi moteriškė piktinasi netvarka – už jos nugaros rodyklė į WC, ir pradedi įtarti, kad autorius turi kažkokį netradicišką potraukį, susijusį su šiomis dviem raidėmis; ilgainiui, kai tokie kontrastai ima verti akis ir smegenis, gauname porciją gražaus vaizdo – jaunimo vakaronę per Jonines gamtoje (Kernavė?) – upė, plaukia vainikai su ugnelėmis, laužai… Tačiau ir vėl esame apgauti! Po minutės tokio vaizdo režisierius mus išbando bendravimu su laiptinėje miegančiu valkata… Kitur: štai kalba Vytautas Landsbergis, o šalia krizena sesuo Nijolė Sadūnaitė, ir tu įtari, kad šis epizodas sumontuotas; visa mano giminė išmirė, sako į kamerą senutė,  o jai nebaigus frazės, žiūrovas jau mato šunų nelegalių kapinių vaizdą ir nešamą užkasti dvėselieną…

Ir to interviu sakinį, sekant  režisieriaus logika, norėtųsi pakeisti: „Aš dergiu visus savo filmo herojus, nes kiekvienos bendruomenės deklaruojami tikslai dažniausiai lyg ir šviesūs“. Bet juk neįmanoma gerbti žmogaus, ieškant ant jo veido spuogo,  ir įsivaizduojant, kad tas spuogas parodo visą žmogaus vidinį pasaulį. Reikia pripažinti, kad filmo kūrėjas įdėjo nemažai pastangų, provokuodamas tas kelias dešimtis  „pagrindinių veikėjų“ nuoširdžiai atsakyti į klausimus, montažo priemonėmis suteikdamas atsakymams papildomą prasmę ir ieškodamas bei rasdamas „veikėjų“, nesuprantančių nei apie ką, nei ko, nei kodėl jie yra klausinėjami, panašiai kaip žinomoje TV laidoje „Klausimėlis“ (tik litvaku prisistatančiam Deividui Kacui leista be papildomų klausimų palyginti viduramžių tolerantišką Lietuvą su netolerantiška, nacistiška šiandienos Lietuva). Toje TV laidoje nesunku atskirti, kur teisybė, o kur melas, tuo tarpu filmas nuo laidos skiriasi tuo, kad žiūrovas bandomas įtikinti, jog visa Lietuva yra būtent tokia, kokia rodoma ekrane.

Tad, atsakymas į  pavadinimo klausimą yra toks: be abejo, Biblijos Chamas būtų galėjęs tapti dokumentikos kūrėju. Gal net lietuviškos. Įsivaizduokime: štai guli girtas režisieriaus tėvas Nojus – apsinuoginęs, apsivėmęs, šlykštus. Staiga – įsižiebia prožektorių šviesos, suskamba komandos: „Kamera! Garsas! Filmuojam!“ Vėliau: „Apverskite ant kito šono! Dabar ant kito! Įsprauskite į ranką butelį!“ „Parodykim jį jo vaikams taip, kad visos būsimos tautos pasišlykštėtų“.

Be abejo, Chamas taip galėtų… Štai jis sėdi užstalėje. Štai jis į mikrofoną gadina orą. „Ak, koks garsas, kokia dermė, ak, kokia harmonija! – ploja puotos dalyviai. – O koks kvapas, – tikra ambrozija!“ „Koks jis charizmatiškas, koks cinikas, koks skandalingas!“

Padori kompanija tokiam išspardytų minkštą vietą ir išmestų pro duris. Tačiau negalima… Nes tai būtų žmogaus teisių ir lygių galimybių pažeidimas, agresija ir smurtas.

Jums rėžia ausį tokie palyginimai? Jei dar nematėte, pažiūrėkite Audriaus Lelkaičio „dokumentinį filmą“ „Dingęs: Europos Sąjungos politinis gyvūnas“, tas žmogus šito vertas. „Dingęs“… „Politinis gyvūnas“ – tai Lietuva. A. Lelkaitis nesiteikia paaiškinti, o gal ir nežino, kokią prasmę pastarajam terminui skyrė Aristotelis.

Bilietai į filmą buvo nemokamai dalijami kino teatrų kasose Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Jį parodė „Lietuvos ryto“ TV. Žadama, kad filmo kopijas taip pat gaus įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių Europos organizacijų atstovai.

Internetinei žiniasklaidai išsiuntinėtame reklaminiame tekstuke, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorių (Henriką Mackevičių) pavaduojanti Dovilė Šakalienė džiaugėsi: „Manome, kad bendruomeniškumo problemos, nagrinėjamos filme „Dingęs“, yra aktualios visiems Lietuvos ir kitų panašią patirtį turinčių ES šalių žmonėms. Esame dėkingi, kad rėmėjų – visų pirma Europos komisijos – dėka turime galimybę šį filmą parodyti nemokamai“.

Et, ponia, nėra ten bendruomeniškumo problemų, nėra. Bet yra daug – pusantros valandos – purvo. Žinoma, purvo Lietuvoje (įskaitant ir Seimą) yra, tačiau purvas – ne Lietuva. Kaip lygiai toks pat – A.Lelkaičiui suradus – purvas nebūtų nei kokia Anglija, nei Vokietija, Lenkija ar Prancūzija.

Institutas finansavo filmo gamybą, reklamą ir rodymą taip pat. Charakteringa, kad savo 2009 – 2010 metų apžvalgoje (vėlesnių instituto tinklalapyje rasti nepavyko) žmogaus teisių padėtis Lietuvoje  apibūdinama taip: „Vietoje rūpesčio žmogaus teisėmis įsivyravo slepiamas ar net išdidžiai demonstruojamas priešiškumas žmogaus teisėms… Lygių galimybių ir nediskriminavimo principo įgyvendinimas Lietuvoje patyrė ryškų regresą…“ Galima pridurti: ypač lyčių lygių galimybių srityje… Ir dar būtų galima pridurti: instituto valdybos pirmininkas yra Dainius Pūras, staiga išgarsėjęs kaip vaikų psichiatras po įvykių Garliavoje.

Jau pirmas (šitas, berods, antras) režisieriaus A.Lelkaičio dokumentinis filmas buvo apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos skiriama Vytauto Gedgaudo premija kaip išskirtinės žurnalistikos pavyzdys. Vien jo pavadinimas daug sako: „Vilniaus getas 2009“. Yra, pasirodo, Lietuvoje ir getas. Jo adresas: XXI amžius, Vilnius, čigonų taboras. Autorius akivaizdžiai tobulėja.

Ir klausi, žmogus, savęs, argi ne kiekvienas Chamas galėtų būti dokumentikos režisieriumi? Bala žino. Nebent kažkas sumokėtų. Nojus seniai miręs, tad niekas ir neprakeiks…

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: