Lietuvos ir Lenkijos vedybų bei skyrybų pasekmės (21)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Ar galime pasitikėti mūsų Seimo daugumos atstovais, kurie Varšuvoje bando gerinti dvipusius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Šiandien posėdžiauja dviejų šalių parlamentarai. Lietuvos delegacijoje, kuriai vadovauja Gediminas Kirkilas, yra trys LLRA frakcijos atstovai – Vanda Kravčionok, Juzefas Kvetkovskis ir Michalas Mackevičius.

1791 metų gegužės 3 dieną Abiejų Tautų – Lietuvos ir Lenkijos – Seimas priėmė Konstituciją. Artėjant šiai datai praeitą sekmadienį Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje susirinko per 1000 protestuotojų, norėjusių priminti mūsų valdžiai, kad vyksta manipuliacijos lenkų bendruomene Lietuvoje, o tuo pat metu lietuvių bendruomenė Lenkijoje silpsta.

Po istorinių vedybų bei istorinių skyrybų su mūsų kaimyne vėl pradeda kilti įtampa. Kas ją kelia? Apie dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius bei mūsų nacionalinės politikos spragas kalbamės su filosofu Vytautu Rubavičiumi.

Vytautai, praeitą rudenį kalbėjote apie egzistencines grėsmes, kylančias mūsų valstybės viduje: nomenklatūrinė korupcinė demokratija, kurią gali pakeisti tik reali savivalda, siaubingos spragos teisingumo sistemoje bei tautos nukraujavimas per emigraciją. Tačiau dabar vyksta mitingai prieš lenkų „autonomininkų“ reikalavimus. Ar taip nėra nukreipiamas dėmesys nuo svarbesnių dalykų?

Aš manau, kad nėra. Santykiai su Lenkija mums akivaizdžiai rodo, kokia dabar yra lietuvybės būklė, jie verčia galvoti, kas mes, kaip lietuviai, esame dabarties pasaulyje. Atgavome nepriklausomybę, sustiprėjome – tačiau ar stiprėja Lietuva, kaip lietuvių tautos kūrinys? Jaučiame, kad daug ko nesuprantame, esame kvailinami, o ir patys dažnai net nebandome susivokti naujose aplinkybėse ir deramai tvarkytis. Sutinkame, kad esama grėsmių, tačiau viskas paliekama savieigai.

Santykių su Lenkija problema mums labai aiškiai parodo, kad per 20 Nepriklausomybės metų visiškai apleidome lietuvybės tvirtinimą ir sklaidą. Mes netvirtiname lietuvybės Lietuvoje, mes nesuvokiame lietuvybės, kaip esminio nacionalinės politikos tikslo ir pagrindo, reikšmės valstybės gyvenime. Ar kas nors iš mūsų politikų apie tai mąsto? Mums atrodo, kad ta lietuvybė tarsi iš dangaus nuleista ir savaime gyvuos amžinai, o mes galime rinktis: būti labiau europiečiais ar konstruoti dar kažkokią kitokią tapatybę. Tarsi svarbiausia tik ekonominis augimas, BVP rodikliai, geras gyvenimas, sklypai, tvoros ir daugiau nieko.

Galima net sakyti, kad Lenkijos nacionalistinės politikos apraiškos Lietuvoje mus supurtė, paskatino atverti akis. Pamatėme, kad daugelis dalykų – lietuvybė, lenkybė, yra užkoduoti mūsų istorinių santykių patirtyje. Kodėl užkoduoti? Nes mes kaip tik savo politinę lietuvių tautą bei valstybę kūrėme atsiribodami nuo lenkų politinės tautos. XIX amžių mes visą laiką turėsime išgyventi kaip atgimimo ir tolesnės nacionalinės plėtros pagrindą.

Prisiminkime: tuo metu vyravo lenkų politinė tauta. Jų požiūriu, mes tebuvome subetnosas, kitaip tariant – lietuviškai kalbantys valstiečiai, liaudis. Tie valstiečiai vėliau ėmėsi atkurti tautą – modernią tautą, ir akivaizdu, kad jie sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Lietuviškas valstietiškas subetnosas turėjo įaugti į lenkų politinę tautą, išplečiant tos politinės tautos sampratą. Nemažai lietuvių tuo metu ir taip jau mokėjo lenkiškai. Natūrali bei priverstinė polonizacija, kuriai buvo pasitelkta ir bažnyčia, vyko gana veiksmingai.

Dabar, kai pasižiūri į šiuos istorinius vyksmus, matai, jog įvyko tikras stebuklas – išsaugojome tautinės savimonės branduolį, stiprinome jį ir galų gale išsikovojome teisę į valstybingumą. Tokia teisė suteikiama tik subrendusioms tautoms. Pasaulyje yra daug tautų ir tautelių, tačiau ne visos jos turi savo valstybes, ne visos tampa nacijomis. Lietuvybė buvo kuriamos valstybė pagrindas. Valstybė ir lietuvybė viena su kita glaudžiai susijusios, viena kitą palaiko, viena kitai teikia politinio ir kultūrinio tikslingumo imperatyvą.

Tapti nacija yra ne tik malonė, bet ir atsakomybė – kaip mes esame atsakingi lietuvybei, kurią mums dovanojo likimas? Atsakingi pirmiausia istoriškai, kaip savos istorijos subjektai. Tik savo valstybėje tauta gali būti laisva, tačiau tai laisvei įgyvendinti būtina derama politinė sistema. Kol kas jos nesiėmėme kurti – manome laisvę esant kažkokių demokratinių jėgų mums garantuotą. Taip mąstyti, nusimetus istorinės atsakomybės naštą, yra paprasčiau. Kol kas neišsiugdome tokio nacionalinio sąmoningumo, kad suvoktume lietuvybės – kaip pagrindinio valstybės raidos tikslo, kuriam tarnauja ir ekonominė plėtra – svarbą mums patiems.

Rašydamas apie Antaną Smetoną, citavote jo mintis, jog lenkus bei kitas tautas „turime priimti kaip kitataučius, o ne svetimtaučius“. Prieškariu buvo raginama neieškoti atskirties, o gerbti kitos kultūros, kitos tautos žmones, kurie gyvena greta mūsų. Kita vertus, nejaugi brauksime iš atminties lenkų bendruomenės, gyvenusios Vilniuje ir Vilniaus krašte, istoriją, lenkiškai kalbančios lietuvių bajorijos istoriją? Kur yra ta riba tarp pagarbos kitataučiams ir nepasitenkinimo kaimynais?

Galima sakyti, kad tos ribos istoriškai labai kinta, vyksta jų slinktys. Tai priklauso ne vien nuo mūsų savimonės – didžia dalimi lemia kaimyninių valstybių, kurios daug stipresnės už mus, politika. Kaimynės neretai savo politiką vykdo per kitataučius, kurie čia gyvena.

Kitas dalykas – XIX amžiuje kurdami savo lietuvybę turėjome nuo kažko atsiriboti. Pirmiausiai atsiribojimas vyko iškeliant lietuvių kalbą kaip esminį tautą išskiriantį dalyką. Stiprindami savo lietuvybę, turėjome atsiriboti nuo lenkų politinės tautos. Turėjome pereiti į lygiateisių tautų bendravimo lygmenį. Šitai buvo nepaprastai sunku padaryti. Išsiskyrėme ir atsiskyrėme. Tuo tarsi įžeidėme lenkų politinę tautą bei jos elitą, paneigdami istoriškai susiklosčiusios vieningos Lenkijos valstybės idėją, kuri kažkada kilo iš dviejų valstybių sąjungos, bet ilgainiui lietuviams teko tik administracinio pakraščio ir lietuviškai vis dar kalbančios liaudies vaidmuo.

Tačiau atsiribodami niekada neneigėme kitų tautų teisių nei į savo kalbą, nei į savo kultūrinį tapatumą. Prezidentas A. Smetona kalbėjo, jog mes neturime vadinti kitokių etninių bendruomenių žmonių svetimtaučiais – turime vadinti juos kitataučiais. Mes nesame priešininkai – savos valstybės požiūriu esame visi savi. Tai labai gerbtina ir teisinga pozicija.

Nesielgėme priešiškai ir nieko nesistengėme asimiliuoti bei lietuvinti per prievartą. 1923 metų surašymo duomenimis, lietuvių buvo apie 89 proc. Atrodytų, buvo galima primesti lietuvybės galią kitoms tautoms, tačiau nieko panašaus neįvyko. Tiek A. Smetona, tiek Jonas Jablonskis vieningai laikėsi principo: tautybė nustatoma pagal tai, kas kuo save laiko. Tokiais principais buvo grindžiami nacionalinės politikos pamatai. Šiuo požiūriu, A. Smetonos nuopelnas buvo didelis, nes jis suvokė valstybės ir lietuvybės sąryšį, paklojo pamatus lietuvybei, kuri stipriai laikėsi tiek pokario metais, tiek vėliau sovietmečiu.

Lietuvos politika kitų kultūrų atžvilgiu buvo grindžiama labai aiškia sugyvenimo nuostata. Pasirinktas pagarbus sugyvenimo kelias, kuris nekenkia valstybės interesams. Nors Vilniaus kraštas buvo Lenkijos atplėštas, lietuviai pagarbiai elgėsi su lenkais. Kaune ir kituose miestuose gyveno didžiulės žydų bendruomenės – nebūdavo jokių bandymų niekinti jų kultūrą. Tad lietuviams visada buvo būdingas šiuolaikiškas požiūris į kitas tautas.

Tačiau kas vyksta dabar? Lenkijos valstybė ėmė akivaizdžiai demonstruoti savo politinį tikslą – paversti vietinius lenkus, Lietuvos piliečius, Lenkijos valstybės atstovais Lietuvoje, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Politinę Lenkijos valstybės aroganciją rodo ir jos aukščiausių pareigūnų pareiškimai, esą „Lenkų akcijos“ laimėjimai esantys visos Lenkijos laimėjimai. Tai demonstratyviai Lietuvos valstybingumą paniekinanti politika, kurioje sunku įžiūrėti lygiateisius strateginės partnerystės santykius.

Lietuvos valstybė turėtų atsakyti savo aiškia principinga nacionaline politika. Kitaip tariant, rodyti savo valstybinį stuburą. Deja…

Tačiau džiugu, kad Lietuvoje nuo seno plėtojama pagarbos kitataučiams politika. Pats lietuvybės supratimas jau yra ne etnokultūrinis, o praturtintas valstybingumo patirtimi, pilietiškumo supratimu, tad plėsdami ir stiprindami lietuvybę turėtume aprėpti ne tik lietuviškąjį, bet ir kitataučių istorinį kultūrinį paveldą, tą kitoniškumą, kurio atžvilgiu brendome kaip lietuvių nacija.

Galbūt ne tik Lenkija, bet ir Rusija bando manipuliuoti šia situacija. Jei pažvelgtume į istoriją, Rusijos keliamos grėsmės turbūt yra didesnės. Arvydas Anušauskas knygoje apie Lietuvos saugumo istoriją faktais įrodo, jog rusų saugumas daug investuodavo į lietuvių ir lenkų santykių bloginimą bei ardymą.

Konfliktinėse situacijose visada atsiranda daugiau žaidėjų. Akivaizdu, jog Rusijai tokios įtampos naudingos. Juk Rusija taip pat genetiškai susijusi su abiem valstybėm – Lietuva ir Lenkija, taip pat su polonizacija ir rusifikacija. Susijusi ir senoji sovietinė nomenklatūra, tapusi įtakingais politikais ir verslininkais, susiję senieji specialiųjų tarnybų kadrai.

Tačiau niekas neverčia Lenkijos valdžios aukščiausiųjų pareigūnų džiūgauti, jog „lenkų akcijos“ laimėjimai yra visos Lenkijos laimėjimai. Rusija nėra skelbusi, kad vienos ar kitos partijos patekimas į Seimą yra jų laimėjimas. Jie, būdami labiau įgudę diplomatijoje, neleidžia sau tokių pareiškimų, nes tokiu būdu atvirai rodytų, jog nedraugiškai kišasi į kaimyninės valstybės reikalus.

Negi galima įsivaizduoti ir patį blogiausią variantą, kad Lenkija pasielgs su Lietuva taip, kaip Rusija su Gruzija: pasinaudodama autonomininkais ir jėga, atplėš dalį teritorijos?

O kam to reikia? Tokioms autonomijoms kurti karinės jėgos nereikia. Jos sukuriamos de facto, kai ten gyvenantys žmonės savo savimone, savo nuostatomis palaipsniui tampa kitos valstybės atstovais. Yra labai daug būdų tokias teritorijas padaryti uždaromis kitų tautų žmonėms, kurie ilgainiui pradedami laikyti svetimtaučiais.

Pavyzdžiui, jei švietimo sistema imtų veikti tik pagal lenkų kurtą modelį, jaunimas būtų nuteikiamas prieš Lietuvos valstybę. Dabar sienų tarp Lenkijos ir Lietuvos nėra, tačiau galima sukurti nematomą, bet visiškai realią sieną tarp čia esančios lenkų gyvenamos teritorijos ir likusios mūsų valstybės dalies. Ši dalis kuo toliau, tuo labiau gali tapti Lenkijos politinės tautos dalimi bei Lenkijos valstybės dalimi.

Tačiau neišvengiamai turėtume diplomatiškai laviruoti. Lenkija, būdama NATO narė, turi didžiausias galimybes mums padėti, iškilus grėsmei iš Rytų pusės. Įtampa mums šiuo atveju nepadės.

Pažiūrėkime, kas kuria įtampą? O kokios mūsų galimybės laviruoti? Jei esi įmestas į tigro narvą,  kaip gali laviruoti? Visada kuriama mažesniojo ir didesniojo santykių mitologija, tarsi mažesnis turi elgtis išmintingai, jaustis kaltas ir pasiduoti didesniojo valiai. Tokia yra vienintelė laviravimo politikos esmė. Laviravimas įmanomas tik aiškiai įtvirtinant nacionalinės politikos tikslus ir nuostatas, kurių laikomasi nepriklausomai nuo aplinkybių. Laviruojama ne atsisakant nacionalinių tikslų ar nuostatų, o ieškant galimybių kuo geriau tuos tikslus įgyvendinti. Tik taip galima pelnyti kitų žaidėjų pagarbą ir pripažinimą.

Politikoje nėra jokios lygybės – galia ir sumanumas, gebėjimas pasinaudoti situacija, o dažnai – tarsi natūrali stipriojo teisė spausti. Ta teise ir mėgaujasi Lenkija, spausdama Lietuvą susitaikyti su tokia politika. Juk tai Lietuva „kalta“ dėl pablogėjusių valstybinių santykių. Tiek žiniasklaidos, tiek kai kurių politologų peršama nuomonė, jog lietuviai yra kalčiausi dėl pablogėjusių santykių tiek su Rusija, tiek su Lenkija.

Net toks patyręs politikas kaip prezidentas Valdas Adamkus apgailestauja dėl pablogėjusių santykių, tik nesako, kad juos pablogino savo tikslų siekianti Lenkija. Lietuvių mokyklos Lenkijoje uždarinėjamos be jokių atsiprašymų ir netgi pasityčiojant iš vietinių gyventojų. Jausdami spaudimą, iš 20 tūkstančių ten gyvenančių tautiečių lietuviais užsirašė tik 5 tūkstančiai.

Žinoma, neverta nuolat priminti istorijos pamokas, tačiau jų pamiršti taip pat nevalia. Kartais kaimynų istorinis politinis genas atgyja, ir jie vėl ima veikti pagal įprastą logiką. Kai įvykiai pasaulyje įgauna vis daugiau neapibrėžtumo – kas dabar ir vyksta, – tai genetinis kodas vėl iškyla į paviršių, ir valstybės ima stiprinti savo nacionalinius tapatumus. Šiuo metu Lenkija nepaprastai stiprina savo politinį tapatumą. Ir vienas iš to stiprinimo elementų  – politinis mažųjų kaimynų smaugimas. Tai paprastas, tačiau veiksmingas dalykas.

Tai Jūs, Vytautai, manote, kad kylančios įtampos su priešiškai nusiteikusiais lenkų politikais gali kelti realias egzistencines grėsmes mūsų valstybei?

Be jokios abejonės. Mes turime atsakyti į tokią politiką vienu būdu – stiprindami savo švietimo sistemą bei savo nacionalinį tapatumą, stiprindami ir grūdindami lietuvybę, rūpindamiesi derama jos sklaida Europoje.

Gal įmanoma ieškoti pozityvių būdų, kaip kapstytis iš pablogėjusių tarpusavio santykių duobės? Pavyzdžiui, daugiau bendrauti su lenkų inteligentija ar geranoriškai nusiteikusiais lenkų politikais?

Kalbėtis visada naudinga. Bet kalbėtis reikia vykdant savo politiką. Nepasiduokime iliuzijai, kad tik pasikalbėjus, viską išsamiai aptarus, galima bus galvoti apie savo politinius tikslus. Mes iki šiol gyvename manydami, kad geranoriškai pasikalbėsime, ir viskas savaime pagerės. Tarsi gerumu papirksime Rusijos ir Lenkijos politines jėgas, taip pat jų atstovus, ir mums leis ramiai gyventi. Šitame pasaulyje niekas neleis ramiai gyventi. Ramiai gali gyventi tik susivokdamas įtampos situacijoje ir būdamas tvirtas. Kai kiti pamatys, kad turi tvirtą nuomonę ir nesi linkęs nusileisti, juolab būdamas teisus, tada gal ir prasidės normalus dialogas. Turime aiškiai suvokti, kad tautinius santykius didžia dalimi nulemia ne žmonių, kad ir kokioms kultūros aukštumoms jie atstovautų, geri norai, o valstybių politika, ypač – valstybinis ekspansionizmas. Didžiųjų kaimynių politinį spaudimą, jų politines manipuliacijas reikia taip pat suvokti kaip egzistencinius iššūkius ir mokytis su jais tvarkytis. Gal jau metas pradėti.

Kalbėjosi Marius Matulevičius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Iš Lenkijos:

    Labai taiklus V. Rubavičiaus atsakymas į žurnalisto keliamą tezę,esą santykius galima gerint bendraujant su lenkų inteligentais ir palankiais lietuviams politikais. Tokia prielaida liudija apie visišką nesiorientavimą Lenkijos politikoje,naivumą ir klaidingą supratimą,kam lenkų inteligentija yra nuperkama kaip kad lietuvių istorikai ar politologai. O tiesa yra ta,kad skiriasi tik taktika-vieni lenkai gundo Lietuvą meduoliu,kiti rodo lazdą. O naivus lietuvis šitą jauką priima kaip draugystės ranką. Ir taip jau šimtus metų. Ar ne laikas pradėt naudot smegenis,ne kaifuot LDK? Sveikinu gerb. Rubavičių kad tai suvokia

  2. Nagi:

    Butu gerai kad si straipsni perskaitytu tautos isdavikai is “Giedroico” klubo imtinai, o ypac prezidentas Sliurius su visa saviskiu svita, o taip pat bumblauskiai, savukynai, liekiai ir kitoks lietuviskas marazmas.

    • neklaidinkit žmonių:

      Nei bumblauskiai, nei savukynai, nei liekiai pagal jokį psichosomatinį požymį lietuviams priskiriami ir būti negali! Ir nereikia jų kliedesių priimti kaip savųjų išdavystės. Tai svetimi Lietuvai žmonės ir jie patys tą puikiai žino. Tik, apsimesdami mūsų tautiečiais, pelnosi savo judo grašius ir duoną kasdieninę, kuria vieną gražią dieną, reik tikėtis ir linkėti, pasprings.

    • Vilna:

      Supratau, kad tie pirmieji yra lenkystės, o išvardintieji po “taip pat” – lietuvybės išdavikai. Versti į vieną krūvą juos gal neišeitų.

  3. Marta:

    pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žlugus nacizmui regėjosi, kad politinis spektras pasaulyje pasislinko į kairę (juk galima šiaip taip suprasti, kad fašizmas ar nacizmas tapatinami su dešiniąja ideologija– tegul ir visiškai klaidingai, bet tai jau atskira kalba). Taigi žmonių reakcija, visuomenės nuomonė krypo į kairę, bet žlugus komunizmui – kai regėjosi, jog politinės nuostatos turėjo pasistūmėti į dešinę – nieko panašaus neįvyko.

    Visame pasaulyje, ypač Europoje, pradedant 1992 m., į valdžią pradeda ateiti kairieji politikai ir partijos, taigi vėl pasukama į kairę, kas man atrodo nelogiška. Maža to, jokios 1989-ųjų viltys (o jų būta itin plačių) neišsipildė. Komunizmas išliko. Francisas Fukuyama galėjo tarti, kad tai istorijos pabaiga, bet istorija tarė kitaip – liko Kinija, Kuba, Vietnamas, Šiaurės Korėja. Ir pačiose buvusiose komunistinėse šalyse procesas toli nepažengė: iš tikrųjų įvyko veikiau kosmetiniai, išoriniai pokyčiai: vienas personalijas pakeitė kitos, taip pat atėjusios iš komunistinio isteblišmento. Šios šalys pasirodė esančios ne laisvos, o tankiai apraizgytos nomenklatūros likučių. Tačiau tai, kas man kėlė didžiausią nuostabą, vyko Vakaruose. Juk kaip tik tuo metu Vakaruose pasirodė naujos utopinės ideologijos. Tad jeigu prireiktų nustatyti, kada tiksliai Vakaruose atsirado politinis korektiškumas, tai pasakyčiau aiškiai – kaip tarptautinis reiškinys jis pasirodė dešimto dešimtmečio pradžioje. Šiuo klausimu visiškai sutariu su Rusijos disidento V.Bukovskio nuomone. Tik mano manymu, ir tuo galiu jį papildyti – žlugo ne komunizmas, bet stalininis komunizmas, trockinis komunizmas laimėjo. Laikinai.

    Jau pirmojo kominterno laikais išryškėjo nesutarimai tarp Stalino ir Trockio sąjungininkų. Kai trockistai subėgo į Vakarus ir gana greitai įsitvirtino Vakarų politinėse struktūrose, nesutarimai tarp stalinistų ir trockistų komunistų virto “šaltuoju karu”. Po to kai trockistai nugalabijo Staliną, Berija bandė perimti vadeles į savo rankas, tikėdamasis nacionalinių valstybių palaikymo. Tačiau Chrusčiovo falangas laimi ir šaltasis konfliktas vos nevirto karštu. Tada įsivyrauja Brežnevo stagnacija. Po to neotrockistas Andropovas su Liubimovu sukuria Golgotos perestroikos planą. Keturių etapų. Paskutiniam etape, po Jelcino paleisto “banditų kapitalizmo” valdžią numatyta perleisti “gerai išmuštruotiems”, užsieniuose apsitrynusiems KGB vyrukams… kurie per verslo priedangą įsibraus į Vakarų valdymo struktūras… (Golghota ili sekretnij plan perestroiki. 1995. Liubimov. Soviersenno sekretno. Nr2)

    Iš pirmo žvilgsnio Putinas tarsi Stalino įpėdinis, vėl sodina neotrockistus oligarchus į vietą. Tai nepatinka neotrockistinei opozicijai, bet patinka liaudžiai. Mano duomenimis, Lenkijoj laimėti neoliberalams padėjo Rusijos opozicija. O Lenkijos neoliberalai galimai padėjo laimėti mūsų socialdemokratams. Vadinasi mūsų socdemai yra labiau Rusijos opozicijos įtakoje, nei Putino. Tačiau Putinas kaip niekas kitas moka naudotis neoliberalais. Jo Gaspromas Izraeliui pumpuoja naftą ir dujas kone prie Kipro ir Sirijos krantų. Buvęs komunistinis internacionalas virto partijas valdančiais internacionalais. Socialistinių partijų internacionalas bazuojasi Graikijoje, neoliberaliųjų – Londone ir t.t. Štai kodėl ir Vinokūras taip kategoriškai gynė “sistemines” partijas, prognozuodamas , kad Drąsos kelio partijos greitą žlugimą… nes neturi užnugario kominterne? 🙂

  4. kaunietis:

    Ar Lenkija yra Lietuvos strateginis partneris? Sprendžiant iš ekonominių realijų – ne. Kartais man atrodo, kad Lenkijos vaidmuo yra dėl to sureikšminamas, kad kažkas iš to galėtų užsidirbti. Arba tiesiog iš vergiško noro tarnauti lenkams. Lenkiškų pavardžių rašymas, lenkiški gatvių pavadinimai. Kas toliau? Lenkiškai kalbėti ir melstis lenkiškai? O ką Lietuva gavo iš Lenkijos? Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Nereikia pamiršti, kad dėl Lenkijos kaltės Lietuva neteko tūkstančių savo gyventojų, kurie nutautėjo ir tapo lenkais. Lenkijos mąstymas yra artimas savo slaviškai kaimynei Rusijai. Šovinistinis mąstymas, kuomet šalies politikai ir gyventojai nemato kitų šalių interesų, nesugeba kartu veikti ilgalaikėje perspektyvoje. Galbūt ir galima kažkiek kartu bendradarbiauti, tačiau reikia pastoviai laikytis atstumo nuo tokių valstybių. Jų mentalitetas yra kitoks, labiau imperialistinis.

  5. lamatas:

    Teiginys …..”Lenkija, būdama NATO narė, turi didžiausias galimybes mums padėti, iškilus grėsmei iš Rytų pusės.”….daugiau negu keistas……arba turintis tikslą klaidinti .Taip gali galvoti nebent nematęs žemėlapio.Mano manymu didžiausias galimybes mums padėti turi Švedija ir NATO struktūros per Švedijos teritoriją ir Baltijos jūrą .Bet pirmoje eilėje ginti Lietuvą tai lietuvių tautos pareiga .

  6. Nagi:

    Si karta tau as Lamatai nuosirdziai pritariu.

  7. Vilna:

    Lietuvybės ugdymo padėtis apgailėtina, jos puoselėjimo valstybės politikos lydmenyje aplaidumas yra akivaizdus. Vargu, kad čia valdžių nemokiškumo, greičiu parsidavėliškumo pasekmė. Iš straipsnio tas taip pat nepaaiškėja, tai abstraktūs teoriniai samprotavimai, žinoma, jie – gilūs ir esminiai.
    Norisi tik pabrėžti, kad Lenkija ne tik teoriškai tai yra įsisąmoninus, bet ir įgyvendina konkrečiais veiksmais Lietuvoje, iš dalies Ukrainoje, žinoma, visiškai skirtingomis priemonėmis Latvijoje ar Baltarusijoje.
    Taigi tenkinantis rašiniais prieš Lenkijos konkrečius valstybinės politikos veiksmus lenkybei įtvirtinti – lietuvybei neatsispirti.
    Pirmiausia nors supraskime, kad gainioti turime ne LLRA, tarsi kokie nesusivokėliai, o savo valdžią, neatidėliodami dairykimės tinkamų, kietasprandžių asmenų į jos vietą.

  8. lietuvos nuo Punsko:

    pasipūtę ir save politogais laikantys laučiukai, kulikauskiukai ir tt įžvalgumo, išminties ir subebėjimo analitiškai mąstyti galėtų pasimokyti iš V.Rubavičiaus.

  9. Romaldas:

    ir ką daugiau bepridursi. Tiesa yra tiesa.

  10. Pilypas ne iš kanapių:

    Kaip apraminti Lenkijos imperines užmačias?
    Viena Lietuva jau dabar vargu ar sugebės atsispirti Lenkijai, tačiau reikia žvelgti į istorines tradicijas, kuo rėmėsi tarpukaryje Lietuva, kad sutramdyti Lenkijos norą užimti visą Lietuvą. Tai geri santykiai su Vokietija ir iš dalies su Sovietų Rusija. Ir tik Lietuvoje nuteisus Klaipėdos nacius 1934 m. su Vokietija santykiai pabjuro, tačiau nuteistuosius paleidus 1937 m. šie santykiai vėl tapo geri, nes Vokietijos strategijai buvo reikalinga Lietuva.
    Žvelkime į dabartį, jei Lietuva pasirašytų strateginę sutartį su Vokietija – Lenkija iš kart aprimtų ir būtų atsargesnė, nes jai labai pavojinga Prūsų žemių klausimo iškilimas. Antra, o kodėl nebendradarbiauti su Rusija Karaliaučiaus srities plotmėje, juolab, kad gyventojai yra daug palankesni Lietuvai negu Lenkijai.
    Štai mūsų vadovų strategijos trūkumai ir žioplumas. Rašykime visi prezidentei, kad užmegstų strateginius santykius su turtinga, demokratiška Vokietija.

  11. Vilna:

    Dabartinė Vokietija yra pakankamai galinga viena pati ir būdama tokia yra patenkinta savi. Jos strategijos yra ne karinės, o ekonominės galios pasaulyje išlaikymo strategijos. Jokia Lenkija, ar Lietuva Vokietijos strategijos įgyvendinimui nėra svarbios. Vokietijos strategavimams, jeigu imtume Europoje, yra svarbi Prancūzija, Britanija, Rusija. Esant dabartinėms komunikacijų priemonėms, jokie teritoriniai priėmimai prie kitų šalių Vokietijai šiandien nėra reikalingi. Antai, Vokietija nusitiesė dujotiekį iš Rusijos Baltijos jūra ir niekam nė ačiū nereikia sakyti. Taigi nei Lenkija, nei Baltijos šalys Vokietijos strategų nedomina. Su kaimynais ji laikosi paprastos politikos gyvename mes, gyvenkite ir jūs, kaip sugebate. Be to, akivaizdu, kad bet kokios Vokietijos dvišalės partnerystės su regiono, ypač esančiomis į Rytus šalimis, sukeltų Rusijos, kitų Europos ir pasaulio šalių įtarimus dėl hitlerizmo atgijimo valstybės politikos lygyje. Vokietija yra NATO, joje yra ir kitos kaimynės ir to jos saugumui visiškai pakanka. Taip, kad būti Lietuvos gynėja nuo Lenkijos Vokietija nesiims.
    Kas dėl Prūsų žemių, tai jas Lenkija gavo iš Rusijos valios, taigi juo labiau Vokietija dėl šios aplinkybės nesileis į partnerystes su Lietuva.
    Kas dėl Karaliaučiaus srities, tai jau liepos mėnesį bus metai, kai Lenkija, naudodamasi supaprastintu sienos režimu, ją “įsisavina”.
    Faktai byloja, kad JAV buvo suinteresuota glaudesniais santykiais su Lietuva negu su kitomis šalims regione ir tuo išmaningai buvo būtina naudotis. Juolab, kad artimi dvišaliai santykiai su JAV, buvę Adamkaus laikais, drausmino ir Lenkiją santykių su Lietuva atžvilgiu. Po žiomų Bušo žodžių, pasakytų Vilniuje, negalėjo nesuklusti ir Lenkija. Didelio pasitikėjimo su JAV santykiais Lietuvai reikėjo ir toliau naudotis, tačiau ateidama prezidentauti Grybauskaitė ėmėsi santykių su JAV “balansavimo” (sumažinimo), kitaip – ežį prieš JAV reikšti, t.y. daryti tai, kas be abejonės esmingai keitė Lietuvos ir JAV tarpusavio pasitikėjimą, o to kaip tik ir galėjo laukti Lenkija. Manytina, kad dėl tos pačios santykių su JAV “balansavimo” politikos galėjo jai neįtikti ir užsienio reikalų ministro pareigoms Ušackas, mat, jis turėjo gerus ryšius su H. Clinton, kuri po JAV prezidento rinkimų tapo Obamos dešniąja ranka.
    Tad kyla klausimas, ar pasvertai buvo pasirinkta santykių su JAV “balansavimo” politika!

  12. Vilna:

    Ilgai tenka laukti to “patvirtinimo” – jau greitai vakaras – 17:50, sutems, o jo kaip nėra, taip nėra, eilėje – nuo 15:03. Sakau, kiba tas “tvirtintojas” kur už jūrų marių…

    • et:

      Jau ir “Lietuvos žinios” įsivedė politkorektišką cenzūrą. Greit nebeliks kur komentuoti. O dar tik 3 milijonai iš 128 milijonų išmokėti žydų bendruomenei. Kas bus kai visus grąžins?:) Tai[ sakau dėl to, kad pritariu Kauno žydų nebdruomenės vadovui Moišei Bairakui. Ir man kelia didelį įtarimą tai, kad fondui vadovaut paskirt tokie kaip A.Vinokuras su teisininke Faina Kukliansky užprotestavo bet kokią valstybinę priežiūrą/auditą skirstant pinigus. Jei taip, tai tie pinigai gali būti panaudoti propagandai ir visokiems kitokiems prieš visuomenę nukreiptiems dalykams. Na kad ir tokiems bolševikiniams judėjiomams, kuriuos per Paleckio asmenį remia Rusijos žd. kongreso vadovas Spigelis? Kas tai paneigs?

  13. Vilna:

    Matyt, Alko savininkai daug pinigų turi, kad ryžtasi pažeisti žmogaus teisę laisvai skleisti savo nuomonę. (Konstitucijos 25 str.). Komentaras perduotas 15:03 “laukia patvirtinimo” iki šiol – 21:05.

  14. Jolė:

    Ačiū Vytautui už išsamų paaiškinimą.
    Tegul bumblauskininkai ir kirkilai paskaito, gal supras, kad jų išdavystė privedė prie lietuvybės nykimo rytų Lietuvoje.
    Įdomu už kiek Bernatonis ruošiasi “parduoti” vardų ir pavardžių rašybą lietuviškais rašmenimis????
    Už kiek Birutis “parduos lenkams” Tautinių mažumų įstatymą???
    Švietimo ministras “jau pardavė” lietuvių kalbos brandos egzaminą…
    Katras kitas socdemas, tvarkietis ar darbietis ir “už kiek ir ką parduos”???
    Dar šiek tiek turime Žemės, ežerų, miškų, iškasenų…..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: