V.Venckevičius. Ginti Lietuvos valstybinę kalbą ir teritorijos vientisumą – mūsų pareiga (video) (31)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Tauta be kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti
Vytautas Alantas

Šis, atrodo, žiaurokas žinomo rašytojo, žurnalisto ir publicisto Vytauto Alanto teiginys verčia visus mus rimtai susimąstyti dėl lietuvių kalbos ir Lietuvos valstybės ateities. Turėtume didžiuotis, kad šiame mažame Žemės plotelyje – Lietuvoje iki šiol kalbame seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalba, verta ypatingos pagarbos. Lietuvių kalba – mūsų istorinės valstybės kalba, išsilaikiusi per ilgus įvairių unijų, sąjungų ir žiaurių okupacijų šimtmečius. 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva vėl prisikėlė lyg feniksas iš pelenų – gyvenimui ir kūrybai, o lietuvių kalba pripažinta prioritetine ir įtvirtinta įstatymiškai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: Valstybinė kalba – lietuvių kalba, o Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnis: Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Deja, kai kurie politikai ir jų atstovaujamos partijos viešai pradėjo rodyti nepagarbą pagrindiniam LR Konstitucijoje apibrėžtam Valstybinės kalbos įstatymui ir, demonstruodami teisinį nihilizmą, siekia įtvirtinti nelietuviškų, pirmiausia – lenkiškų asmenvardžių rašybą LR piliečio dokumentuose bei dvikalbius vietovardžių užrašus.

Primintina, kad LR Seimo prašymu LR Konstitucinis Teismas (KT) 2009 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą „Dėl LR KT 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“. Šis sprendimas nepaliko jokių neaiškumų dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos piliečių asmens dokumentuose: asmens vardas ir pavardė LR piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ir Lietuvos viešajame gyvenime turi būti vartojama lietuvių kalba, nes: valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suverenumo raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis.

LR KT patvirtino, kad LR piliečio pase – asmens vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba, ir nėra jokių kliūčių to paties paso „kitų įrašų“ skyriuje asmens vardą ir pavardę įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma (kai asmuo pageidauja). Būtų nedemokratiška, jeigu tik lenkų tautybės asmenims būtų padaryta išimtis.

Iš tikrųjų, kodėl tie lenkai, būdami Lietuvos lenkais, kaip kad jiems priminė ir šviesios atminties Paulius II, ir LR piliečiais, o ne lenkais Lietuvoje ir Lenkijos piliečiais, pageidauja Lietuvoje elgtis pagal Lenkijos įstatymus? Gal nenori būti lojaliais Lietuvos valstybei? O gal siekiama atkurti valstybę pagal 1793 m. gegužės 3-iosios konstituciją?

Netolimos praeities įvykiai primena, kad ne Lietuvos lenkai, tikrieji LR piliečiai, siekia tokios išskirtinės padėties, o buvusieji „autonomininkai“ ir juos palaikanti Lenkija, atrodo, nostalgiškai prisimenanti kadaise Juzefo Pilsudskio ir Liucijano Želigovskio (sulenkėjusių Lietuvos bajorų, lenkofilų) okupuotą Vilniaus kraštą ir 1920 – 1939 metais jame vykdytą nuožmią lenkinimo politiką.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip savarankiška valstybė, žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl jos valdančiojo elito abejingumo savai tautai ir jos vertybėms (ypač lietuvių kalbai ir kultūrai) bei tautos šviesuomenės (ypač bajorijos) išdavystės, susižavėjimas svetimųjų kultūra. Tad ar ne panašios politikos veiksmų dažnai griebiasi ir dabartinis mūsų politinis elitas? Ir ne tik jis: juk įvairias peticijas rašo ir taip vadinami intelektualai, puikiai įsitaisę žiniasklaidoje ir kitur.

Primintina, kad 2010 m. balandžio 8 d. LR Seimas atmetė LR vyriausybės 2010 m. sausio 12 d. patvirtintą Asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą (Nr. XIP-1664), numatantį pagrindiniame dokumento įraše įteisinti Vardų ir pavardžių rašymą įvairių lotyniško pagrindo alfabetą vartojančių tautų kalbomis (pagal asmens pageidavimą). Šis projektas buvo antikonstitucinis. Andriaus Kubiliaus vyriausybei buvo nė motais LR Konstitucija, KT sprendimai ir išaiškinimai. 2010 m. balandžio 8 d. LR Seimas priėmė alternatyvų, parengtą Grupės Seimo narių (Gintaras Songaila, Rytas Kupčinskas ir kt., suvokę, kad ne viskas perkama ir parduodama), Asmenvardžių rašymo LR piliečių asmens dokumentuose įstatymo projektą, kuris atitinka minėtus LR KT sprendimą ir išaiškinimą. Atrodo, problemų lyg ir nebeturėtų būti.

Kelia nerimą dabartinės Seimo daugumos, į kurią įeina ir LLRA atstovai, ir jos vyriausybės veiksmai ir planuojami antikonstituciniai projektai, būtent: Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymas Varšuvoje ir teiginys: dvikalbės lentelės (viešieji užrašai) ir nelietuviškas asmenvardžių rašymas – tai erdvė kompromisams); Kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus nurodymas, kad pagrindinis darbas – parengti naują Tautinių bendrijų įstatymą ir įteisinti dvikalbius vietovardžių užrašus bei vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos lenkų asmens dokumentuose lenkiškais rašmenimis; Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymas, sudarantis lengvatines sąlygas tautinių mažumų mokyklų auklėtiniams laikant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą; Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldos pareigūnų atsisakymas vykdyti Lietuvos teismų sprendimus dėl dvikalbių užrašų (lentelių) viešojoje erdvėje ir kt.

Nekyla abejonių, kad visi aukščiau išvardytų politikų ir valstybinių įstaigų vadovų pareiškimai, veiksmai ir planuojami darbai yra antikonstituciniai, sąlygojantys ne tik, pirmiausia, lenkiškų asmenvardžių bei vietovardžių rašybos įteisinimą Lietuvos teritorijoje, bet ir Lietuvos piliečių suskaldymą, jos dezintegraciją bei neabejotinas teritorijos dalybas ateityje. Juk tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kad ir iš šių laikų istorijos.

Paradoksas: Lietuva atkūrė nepriklausomybę, o lietuviai priversti ginti savo gimtąją kalbą, valstybės teritorijos vientisumą. Ir dar nuo savų piliečių, priesaiką davusių LR Seimo narių? LLRA frakcijos narius dar galėtume suprasti: jie, atrodo, turi Lenko kortą, bet kitus…

Lietuvos politikai privalo įsidėmėti: ginti LR valstybinę kalbą ir teritorijos vientisumą – visų mūsų pareiga. Neturime pataikauti lenkiškam šovinizmui ir parsiduoti už vienadienius materialius dalykus. Nes – kaip sako liaudies patarlė, ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Be to, liksime ateities kartų nesuprasti. Tad turėkime prieš jas atsakomybės jausmą.

***

Į nacionalinį mitingą „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!“ kviečia rašytojas, literatūrologas, Vilniaus Universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr.  Regimantas Tamošaitis:

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *