J.Kiriliauskas. Laikrodis be rodyklių (0)

laikrodisSusapnuoji mirusį tėvą.

Nei iš šio, nei iš to.

Na, ta prasme, kad nei jo, nei tavo gimtadienis, nei jo laidotuvių, nei mirties diena. Taip sau, per pilnatį.

Susapnuoji jį prie malkinės: suskamba jo mobilusis telefonas, bet išsitraukia jis prie virvutės pririštą kišeninį laikrodį, o čia dar kaip Bergmano profesorius iš „Žemuogių pievelės“ pastebi, kad laikrodis taigi be rodyklių.

Be rodyklių laikrodis buvo ar su rodyklėmis, klausi savęs nubudęs, nesuprasdamas, tiksliau, nenorėdamas suprasti, kam dabar tau tą šviesią pilnaties užlietą naktį to reikia.

Vadinasi, reikia, jei klausi.

Be rodyklių juk ir buvo, labai aiškiai mačiau.

Kaip mačiau ir tą amžiną tėvo rūbą, tokį vietinės siuvėjos pasiūtą švarką ne švarką su dviem kišenėm, užsiūtom ant viršaus krūtinės lygyje, užsegamom, rudos spalvos ir apačioje su rumbu. Ne toks ilgas kaip švarkas.

Amžinai rudos spalvos tas rūbas.

Ir sapne tokia pat spalva buvo, aiškiai mačiau.

Nors laikrodis regėjosi juodos ir baltos spalvos.

Tokį rūbą, beje, mačiau vilkint ir vieną iš partizanų vadų kažkokioje nuotraukoje.

Bet mano tėvas nebuvo partizanas.

Nors kariavo paskutinio karo pabaigoj, Latvijoj, rodos.

Taigi ir atsakau, kad laikrodis buvo visai be rodyklių.

Aš tikėjausi (jei taip galima pasakyti apie jausmus sapne), kad tėvas išsitrauks mobilųjį, bet, matyt, anam pasaulyje jų dar nėra, jeigu išsitraukė savo seną laikrodį.

Juokingiausia, kad tą laikrodį buvo kadais pametęs, o aš, pamenu, taip laukiau tos dienos, kada jį padovanos man (kai sau nusipirks kitą).

Pametė.

Nepadovanojo.

Nors žadėjo padovanoti.

Tiesa, padovanojo kitą, rankinį, gerą, net mėnesio dienas rodė. „Slava“ vadinosi jis, geltonas toks.

O ten, matyt, susirado savo pamėgtąjį kišeninį, nes į tokį laikrodį pasižiūrėti, kiek valandų, visas procesas išeidavo.

Tas procesas, ne laikrodis, mane labiausiai ir traukė.

Atsisegi sagą, išsitrauki laikrodį, pasiklausai, ar tiksi, ir tada pažiūrėjęs pasakai kaip Rygos radijo diktorius.

Maniau, kad ir aš užaugęs nešiosiu tokį pat švarką ne švarką su krūtinės lygyje užsiūtom kišenėm, ir laikrodį tada galėčiau prisikabinti.

Bet kodėl aš tikėjausi, kad išsitrauks telefoną? Nes skambutis buvo toks – firminis „Nokios“.

Aš, matyt, ne Kanovičius, sapnuose nenuspėju ateities arba dabarties kaip jo paaugliai herojai, bet aš ir ne profesorius, važiuojantis atsiimti premijos, neieškau tos žemuogių pievelės, kur kadais…

O mano tėvas va ėmė ir išsiėmė tą nelemtą laikrodį be rodyklių.

Salvadoro Dali reprodukcijų jis nebuvo matęs, ne. Kur jau, nebent per televizorių kada regėjęs.

Jis nesidomėjo menu.

Kur domėsies, jei du skyrius baigęs, našlaitis.

Medis ir gyvuliai.

Kiaulės ir statinės su kubilais.

Kaip ir aš dabar esu našlaitis, tik jis mažas paliko, o aš didelis (ar jau didelis aš?).

Koks skirtumas, jei esi ar jautiesi našlaitis, prabudęs pilnaties užlietą naktį, po to, kai sapne tavo tėvo laikrodis be rodyklių suskamba tarsi „Nokia“ ir kai tau jis nori kažką pasakyti, tu prabundi išsigandęs to laikrodžio.

Ne tėvo, o laikrodžio.

O aš ar menu domiuosi, nors esu baigęs kur kas daugiau „skyrių“?

Kurgi, žinoma, domiuosi.

Svajoju ir originalų pažiūrėti, pasaulinių, kai jau užeis noras tai padaryti.

Dabar esu kuklus. Kalnų užtenka ir „Boržomi“ etiketėje. Nusipirksiu Tarptautinės kalnų dienos proga, gersiu mineralinį ir žiūrėsiu į kalnus, na ir kas, kad etiketėje.

Šedevrų internete tiek, kad visų neapžiūrėsi.

Į teatrą vaikštau, tiesa, kartais, bet vaikštau.

Ir kino filmą vieną kitą pažiūriu.

Ir knygas skaitau, o kaipgi, prisigalvoju visokių skaitymo būdų, kad ir paskutinis sumanymas – skaičiau kartu Merą ir Kanovičių, lyginau ir ieškojau skirtumų. Įdomu, pasakysiu, taip skaityti ir vertinti, taip kaip jie mus vertina.

Merui vis dingojasi ką nors išprievartauti, o Kanovičius ieško senosios Jonavos.

Bet man patinka jų paieškos, tarsi save iš šalies stebėtum.

Domiuosi menu, labai, palyginti su mirusiu tėvu – nepaprastai.

Juk ir anuomet, kai dar tėvo laikrodis buvo su rodyklėmis, žiūrėdavom televizorių, kur daugiausia rodydavo žinias ir dailųjį čiuožimą, tėvas džiaugdavosi kiekvienu šokėjų griuvimu.

Galvoju, juk dėl to ir žiūrėdavo: nei muzikos negirdėdavo, nei tų pašokimų ir apsisukimų ore neskaičiuodavo, tik jei pargriūva, tai laimingas visas, rodo pirštu ir kvatoja.

Tiesa, dar rodydavo daug filmų apie karą ir revoliuciją, kasmet tuos pačius ir vis naujų pridėdavo, bet tėvas greitai užmigdavo nuo jų.

Jis karu ir revoliucija kaip viena iš kultūros ar meno formų nesidomėjo irgi.

Nors kartais ir negirtas šį tą apie tą karą papasakodavo.

Bet ką gali apie karą papasakoti eilinis kareivis?

Jeigu būtų kariavęs kaip koks Otto Carius, gal būtų papasakojęs apie kokius „Tigrus“ purve, o kai pats po purvą ant pilvo šliaužioji Latvijoj, ką papasakosi? Kaip švilpė kulkos virš galvos, ir viskas. O jei dar menu nesidomi ir ypač revoliucija?

Ne, argi čia domėjimasis menu – jokio, su manim nepalyginsi.

Neužmigsiu dabar, matyt, jau iki ryto.

Be to, ne kiekvieną naktį juk ir skambina tėvas su kišeniniu laikrodžiu.

O juk skambino man.

Bijau tos minties, na, bet tikriausiai tas sapnas nereiškia, kad jau metas ir man ten, kur dar nėra mobiliųjų.

Lovoje atsigulęs galvoju apie Salvadoro Dali laikrodžius, tarsi blynus pakibusius ant šakos, nutekančius, lašančius į dykumos smėlį.

Taigi laikas toks kaip smėlis išeina, ar ne tai ispanų paranoikas norėjo pasakyti – kad jo yra tiek, jog nežinom kartais, kur dėti, kaip smilčių dykumoj. Sau sukuriam laikrodžius ir bandom įkalinti laiką, o iš tikrųjų tik įkalinam save tame biriame kaip smėlis laike.

Mus įkalina ir baugina toks išskydęs laikrodis, kurio rodyklės prieš amžinybę nieko nereiškia, kaip ir prieš dykumą.

Laikrodis – laikina, tai ir tapė Dalí, o Man Rayus fotografavo. Pamenu tą nuotrauką, kur moteris kaip laikrodis, tokia nutekanti per plokštumos kraštą, ir po ja tokia medžiaga, minklė kažkokia, pasiskolinta iš Salvadoro D. paveikslo…

Reikia bandyti užmigti ir tikėtis, kad tėvas dar paskambins, jeigu nepamirš prisukti savo kišeninio laikrodžio, laikrodžio, kurio man nepadovanojo, bet malonu nors tiek, kad vėl rado.

Gal dėl to ir skambino, gal neturėjo kam pasipasakoti, o gal norėjo pasakyti, kad dabar jau atiduos?

Gal, pagalvojau, tu dar paturėk tą laikrodį pats, tėve.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *