V. Bagdonavičius. Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje (0)

Vydūnas

Vydūnas

Vokietijai pripažinus ką tik gimusią nepriklausomą Lietuvą, ta proga 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas nusiuntė laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame yra tokia frazė: “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” (cituojama iš 8, 423).Paimta iš konteksto, toji frazė gali skambėti pretenzingai ir perdėm mesianistiškai bei kelti ne itin geras asociacijas su pretenzijomis tų režimų, kurių vienas anksčiau kaip po dešimtmečio (praėjus nuo tų Vydūno pasakytų žodžių) jau rodė savo kruvinus nagus, o kitas intensyviai ruošėsi savo grobuoniškam skrydžiui. Tie režimai nemažą pasaulio dalį netrukus užvaldys (laimei, ne amžiams) gerai žinomais metodais. Jų siekiai bus grindžiami būtent “aukštais uždaviniais”. O tie uždaviniai buvo globalizaciniai, globaliai sprendžiami, globalias pasekmes sukėlę.

Šiandieninis pasaulis irgi išsijuosęs kelia ir sprendžia globalizacijos uždavinius. Tačiau bent menkutės aliuzijos į tuos gerai žinomus ir istorijos sąvartynan jau nuėjusius režimus šiandieninės globalizacijos praktikams ir teoretikams atrodo mažų mažiausiai nekorektiškos ir įžeidžiančios. Mūsų dienų pasaulio integracija suvokiama kaip neišvengiamas, gal ir ne visai lengvai ir sklandžiai vykstąs, gal kiek ir dramatiškas, tačiau pačia savo esme ne blogiui, o gėriui tarnaująs žmonijos santaiką, jos patogesnį gyvenimą, materialinę ir dvasinę gerovę artinantis procesas. Tas procesas bent jo šalininkų yra suvokiamas kaip savanoriškas bendrų pastangų telkimas visos Žemės planetos ir joje gyvenančios žmonių bendrijos politinėms, ekonominėms, kultūrinėms, ekologinėms ir kitoms aktualioms problemoms spręsti. Tad ir Vydūno anuomet pasakytą frazę (daugybe variantų ji pasikartojo ir vėlesniuose mąstytojo skelbtuose tekstuose) šiandien derėtų sieti ne su pretenzingu mesianizmu ir jokiu būdu ne su neįmanomomis totalitarinėmis mažos valstybės užmačiomis, o su pozityviąja, humanistiniu pagrindu žmoniją vienijančios globalizacijos prasme, tokios globalizacijos, kuri ne gniuždo atskirų tautų teisę į laisvą būtį, o sudaro sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Vydūno frazėje yra išreikštas viltingas įsitikinimas, kad pasaulis vis labiau žmoniškės ir kad iš Lietuvos jis laukia svaraus įnašo į tą žmoniškėjimą.

Vydūnas buvo vienas iš pirmųjų globalizacijos pranašų Lietuvoje ir bene daugiausiai apie ją kalbėjo ir rašė. Tiesa, jis niekur nevartojo “globalizacijos” termino, nes jo paprasčiausiai nebuvo ano meto lietuviškoje terminijoje. Jeigu sutiksime su tuo, kad Vydūnas pirmasis iš lietuvių kultūros veikėjų atkreipė dėmesį į globalius dalykus, galėsime teigti, jog globalizacijos problematika į mūsų intelektualinę „apyvartą“ atėjo  pačioje XX a. pradžioje. Pirmųjų jo didžiųjų dramų „Probočių šešėliai“ ir „Amžina ugnis“ atskiros dalys buvo Tilžėje vaidinamos jau nuo 1901 ir 1902 m., o ištisi šių dramų tekstai išleisti atitinkamai 1908 ir 1913 metais. Veikalai buvo skirti tada itin aktualiai tautos atsigavimo bei laisvėjimo problematikai. Tačiau ji čia jau buvo įpinta į globaliųjų pasaulio vyksmų kontekstą ir jame sprendžiama. Nuo pat savo kūrybos kelio pradžios Vydūnas į visus vyksmus – tiek pasaulinio masto, tiek lokalaus – žvelgė būtent kaip į globalius, t. y. kaip į teleologiškai sąlygotas kosminio vyksmo apraiškas.

„Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi Didžiojo Slėpinio reiškiniai“, – rašė Vydūnas 1912 m. minėtos dramų trilogijos „Amžina ugnis“ įvadinėse pastabose (1, 8). Tiek šiose abiejose trilogijose, tiek ir kituose didžiuosiuose to paties žanro kūriniuose – “Jūrų varpuose” ar „Pasaulio gaisre“ – filosofiškai apmąstoma tautos būties prasmė globalioje visuotinybės tėkmėje, atskleidžiamas jos sandūros su šia tėkme dramatiškumas.

Vydūnas bene pirmasis iš Lietuvos mąstytojų ir rašytojų į tautą žvelgė ne vien kaip į vertybę, puoselėtiną dėl pačios savęs, bet ir kaip į ypatingą visumos fenomeną, turintį suvaidinti visumos Kūrėjo paskirtą vaidmenį, t. y. kaip į atsakingą globaliųjų procesų dalyvį. Tiek pati tauta, jos laisvė, jos valstybingumas, jos visapusiška raida tiek tai, kas lyg ir tiesė kelią jos susiliejimui su visa žmonija, Vydūnui buvo nenuneigiamos duotybės, abi svarbios ir būtinos. O tas abiejų būtinumas lyg ir gimdė konfliktą. Juk besilaisvinanti, auganti ir suklestėjimo siekianti tauta tarsi stiprino atskirybės, individualaus išskirtinumo iš beveidės visumos siekį, o generalinė teleologiškai nubrėžta pasaulio raidos linija vedė viso ko vienovėn. Tasai konfliktas yra ne tik įsuktas į didžiųjų Vydūno dramų šerdį, bet yra ir probleminė ašis, apie kurią sukasi vos ne visa jo filosofija. Tautos būties ir jos santykio su pasauliu problema rutuliojama tuose jo veikaluose, kurie priskirtini originaliausiai jo filosofinės kūrybos daliai – traktatuose “Mūsų uždavinys” (1911, II leidimas 1921 m.), „Tautos gyvata“ (1920), „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (vokiškai, 1932, lietuviškas vertimas, 2001), „Sąmonė“ (1936). Apie šią problemą sukasi ir didžioji dalis nuo pat kūrybos kelio pradžios (t. y. nuo 1894 m.) iki jo pabaigos skelbtos filosofinės publicistikos ir eseistikos, kur daugiausia kalbama apie lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorinės raidos bei praktinius gyvenimo reikalus.

Nuo mažumės stebėjusiam Mažosios Lietuvos lietuvininkų nutautinimo procesą ir skaudžias jo pasekmes, dar jaunam mąstytojui atsiskleidė ryški koreliacija tarp tautiškumo ir žmoniškumo: žmoniškumas padedąs išlaikyti tautiškumą, ir atvirkščiai – tautiškumo puoselėjimas padedąs žmogui būti žmoniškesniam, tauresniam. Vadinasi, tautiškumas yra svarbus ne tik kaip vertybė pati sau: jį svarbu puoselėti kaip sąlygą universalesnei vertybei – žmoniškumui reikštis. O kad toji sąlyga nebūtų sunaikinta, kad ją pačią būtų galima apsaugoti tiek nuo brutalių išorės jėgų, tiek nuo vidinės korozijos vėlgi būtina ugdyti tą patį žmoniškumą, kaip tautos apsigynimui būtiną, jokia prievarta neįveikiamą tvirtovę. Būtent tam Vydūnas ir atiduos visą savo sąmoningą gyvenimą. Jo filosofija taps teoriniu to atsidavimo programos pagrindimu. Kaip pagrindas tai filosofijai daugiausia buvo panaudota senoji indų filosofija, ypač panenteistiškai pasaulį aiškinanti vedantos sistema.

Filosofiniai mąstytojo ieškojimai apėmė tris sferas: dorovę, etnosą ir religiją. Ieškoti atsakymų į būtent iš šių sferų kylančius klausimus pirmiausia vertė empirinė patirtis, realiame gyvenime vykusių procesų stebėjimai. Tie stebėjimai rodė esant aiškių sąsajų tarp žmogaus dorovės ir jo santykio su tauta. Dorovės šaknų, irgi veikiamas tų pačių stebėjimų, būsimasis mąstytojas suvokė esant religijoje, t. y. žmogaus ir Dievo santykyje. Dievas po ilgesnių mąstymų ir studijų, ypač susipažinus su vedantos pagrindą sudarančiomis indų upanišadomis, suvoktas kaip Didysis būties Slėpinys, iš kurio visa kyla ir į kurį visa vėl grįžta, kuris lemia viską, kas dedasi pasaulyje. „Vis man rodėsi, kad Dievas atskleidžia savo kūrimą visokiu būdu. Todėl ir kartojausi mintį, kad nieko nėra ir niekas nesiduoda be Dievo valios ir galios“, – rašė Vydūnas, prisimindamas dvasinius savo jaunystės ieškojimus (4, 393).

Jau subrendęs mąstytojas aiškins, jog dorovė esanti toji žmogaus reiškimosi forma, per kurią geriausiai atsiskleidžia jo dvasinės prigimties galia. Nedorumas žymi žmogaus dvasinį nuosmukį, dorumas – jame veikiančios dvasios vyravimą tarp visų kitų jame esančių jėgų, o pati dvasios galia, kaip mąstytojui kuždėjo upanišadų išminčiai, yra dieviškumo apraiška žmoguje („Aš esu Brahmanas“. „Aš esu Atmanas“. „Atmanas – tai Brahmanas“). Žmogaus buvimas tautoje, dalyvavimas jos kultūros sklaidoje, ištikimybė jai susidūrus su sunkesniais išbandymais išryškina jo dorumą, o kartu – ir dieviškumo galios jame didumą. Vadinasi, tauta žmogui yra tokia pat dieviškoji duotybė, kaip ir jo paties buvimas šiame pasaulyje.

Visa savo kūryba Vydūnas aiškins, jog tikrąją žmogaus egzistencijos prasmę sudaro aktyvus dalyvavimas pasaulio evoliucijoje, kuri reiškianti nuolatinį jo sąmonėjimą ir esanti teleologiškai orientuota į jo sugrįžimą grynosios dvasios būvin. Sąmoningai suvoktas to tikslo realizavimas reiškiąs dvasinį žmogaus laisvėjimą, artėjimą į visišką išsivadavimą, arba išganymą. Vadinasi, galutinis žmogaus ir pasaulio būties tikslas yra tas pats. Žmogus, nesvarbu, jis tai suvokia ar ne, yra globalaus kosminio vyksmo dalyvis. Faktiškai jis yra pagrindinis to vyksmo subjektas, nes juo reiškiasi dieviškoji sąmonė. Ją turėdamas (tiksliau būtų sakyti – evoliucijos būdu jai subręsdamas), žmogus tampa Dievo valios vykdytoju. „Kiekvienas žmogus pasaulio Kūrėjo vartojamas kaip priemonė visam gyvenimui gyvinti ir tobulinti. Kuo sąmoningesnė ši priemonė, tuo reikšmingesni yra jo pastangų daviniai visam pasauliui“, – teigia mąstytojas (4, 416).

Daugiausia susitelkdamas į žmogaus, kaip pagrindinės pasaulio gyvinimo priemonės, dvasinio tobulėjimo peripetijas, pateikdamas išsamų to tobulėjimo prasmės išaiškinimą bei nusakydamas būdus jam siekti, Vydūnas kartu nepalieka žmogaus vieno akistatoje su Didžiuoju Slėpiniu, t. y. Dievu, neapsiriboja vien individualių jo pastangų toje akistatoje pabrėžimu. Žmogaus esmė yra dvasinė, t. y. dvasinio absoliuto dalis, tačiau ji reiškiasi pasaulyje, tam reiškimuisi naudodamasi gamtiškajam pasauliui priklausančiu kūnu, kuriame reiškiasi gamtos galios. „Tokiu būdu sukurtas žmogus yra tarsi tas laukas, kuriame ryškiausiai pasimato dvasinio ir materialaus pasaulio sintezė, substancijos vieningumas. O tai rodo žmogaus vietos ypatingumą visumos struktūroje. „Žmoguje susitinka dvi srovi, – teigia mąstytojas, – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi, viena gamtiška, antroji dvasinė – sąmoninga, arba save žinanti“ (3, 34). Taip žmogus patenka ir akistaton su pasauliu, paties Dievo taip pat vedamu sąmonėn (Vydūnas pasakytų – „sąmonybėn“). Toje akistatoje ir atsiskleidžia žmogaus būties ir jo laisvėjimo dramatizmas. Į jį Vydūnas žvelgia kaip į globalaus būties vyksmo neišvengiamybę. Mat žmogaus buvimo pasaulyje ir jo laisvėjimo drama nesutelpa vien individumo lygmenyje. Pakankamai dvasiškai ūgtelėjęs žmogus savo sutelktomis pastangomis galįs visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir panirti dvasios gelmėn, t.y. išsivaduoti, tapti visiškai laisvas. Ta galimybe kartais ir pasinaudojama. Tačiau tie pasinaudojimai yra veikiau išimtys, o ne taisyklė. Žmogus, kaip pasaulio gyventojas, kaip apibrėžtos jo istorinės raidos atkarpos dalyvis, o ne kaip tą raidą gerokai pralenkusi išskirtinė esybė, kartu su tuo pasauliu išgyvena tai atkarpai skirtus išbandymus. Ir išgyvena vėlgi ne tik kaip individuali esybė, bet ir kaip tuo pat metu gyvenančių žmonių bendrijos narys: neša kartu su visa ta bendrija – žmonija tai, ką tuo laiku jai tenka nešti. Tautą jis taip pat suvokia kaip duotybę, kuri yra įpareigota jam, o jis įpareigotas jai.

Žmonija jau yra nuėjusi ilgą grįžimo į visuotinį dvasinį būvį kelio dalį, tačiau to kelio galas dar esąs labai toli. O ėjimas juo – tai nuolatinis savo netobulumo, savo susitapatinimo su gamtos pasauliu, savo dalių tarpusavio susipriešinimo įveikimas. Toji žmonijos kelionė tobulumo link, nors ir vyksta pagal nustatytą kryptį, nėra lengva ir neskausminga. Ją žymi ne tik pakilimai, bet ir nuosmukiai, ne tik stulbinantys civilizacijos bei dvasinės kultūros laimėjimai, bet ir sukrečiančios pačios žmonijos sukeltos katastrofos.

Žvelgdamas į savo gyvento laiko pasaulio vyksmus, juose Vydūnas matė didelius išbandymus, tekusius žmonijai globaliai vienijantis. Jau kelis šimtmečius vykstančio šito vienijimosi lygmenys esą du – civilizacinis ir dvasinis. Civilizacinis apėmė mokslo, technikos, ūkio sferas. Čia pasiekti laimėjimai pasaulį vienijo akivaizdžiai . „Paskutiniais šimtmečiais žmonijos tautos vis geriau susipažino ir pradėjo vis gyviau santykiuoti. Susisiekimo priemonės tobulėjo. Pasidarė galima per jūras, vandenynus plaukti garlaiviais, per plačius žemės plotus keliauti traukiniais ir pagaliau lėktuvais skristi aplink visą pasaulį“ (3, 449). Tačiau nuo civilizacijos spartos ėmė atsilikti dvasinė pažanga nuo jos žmonija faktiškai nusisuko. Tas nusigręžimas reiškė žmonijos pasidavimą materijos galioms, kurioms veikiant ėmė vis labiau silpnėti dvasinės kultūros vaidmuo gyvenime, jos poveikis žmogui. Šiam susilpnėjus, žmonijoje vis labiau ėmė reikštis agresyvios ir destruktyvios jėgos, kurias įveikti, sutaurinti ir pajungti dvasiniam pradui buvęs ir tebesąs jos būtiškasis uždavinys.

Šitas pasidavimas griaunančioms visatos galioms, Vydūno aiškinimu, žmonijai XX amžiuje „kainavęs“ didžiules kančias – du pasaulinius karus. Patys tie karai, anot mąstytojo, buvę bandymai agresyvia jėga vienyti pasaulį ir tąja jėga jį užvaldyti. Kartu tai buvusi lyg  ir Visatos Kūrėjo  žmonijai siųstoji bausmė už tai, kad ji “nėjo savo pareigų”, ignoravo dvasios ugdymo priedermę, pakrypo materijos galių pusėn ir taip kiek išklydo iš jai skirtos dvasinės evoliucijos kelio bei prisišaukė griaunančiųjų galių protrūkį. Patirtos kančios turėtų nuskaidrinti dvasią ir sustiprinti žmonijos ryžtą vienytis tos dvasios ugdymo pagrindu. „Grumena ir siaučia žmonijos audra. Bet visuomet po audrų aušta tarpimo ir žydėjimo laikai. Kūrybinis veiksmas kaip tik yra gyvas po naikinamų vyksmų. Jau karams šėlstant, iškyla visokios žmoniškumo naujybės ir visa, kas yra padaryta. todėl galima tikėti, kad griaunančių galių veikimo laiku jau ir prasiveržia kuriančiosios, gyvinančiosios“, –  rašė mąstytojas antrojo pasaulinio karo metu (4, 407).

Vienijimasis dvasiniu pagrindu irgi vykstąs, nors ir ne taip pastebimai ir ne taip sparčiai, kaip plėtojasi civilizacija. Kaip viena iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose. „Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitam tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu“, – aiškino Vydūnas tuoj po karo (3, 438).

Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jį įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, “turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. (…) Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių“ (5, 59).

Žvelgdamas į tik atgimusią Lietuvą, Vydūnas buvo tvirtai įsitikinęs, jog tautai atitekusi politinė nepriklausomybė yra didįjį kūrybos vyksmą valdančio ir visos žmonijos raidą lemiančio likimo dovana. Jos mūsų tauta nusipelniusi už tai, kad per didžiausius pavergimo sunkmečius išliko gyva ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kupina kūrybos galių. Politinės permainos jai atnešusios laisvą būtį – sąlygą toms galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškai nereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir tos kūrybos vaisių subrandinti negalinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t. y. pačios laisvės, neturėjimą. Išorinė nepriklausomybė tada faktiškai neturinti jokios prasmės.

Taigi į savąją tautą Vydūnas žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą. Tauta pirmiausia turinti būti duodanti ir tik paskui imanti. Tokia esanti tautos laisvės prasmė.

Lietuva Vydūnui atrodė pakankamai sparčiai auganti, stiprėjanti, turinti daug jaunatviškų galių ir reginti pakankamai šviesią savo raidos perspektyvą, kurią mąstytojas siejo su paties likimo – Aukščiausio Apvaizdos – parinkta užduotimi – pasaulio raidoje esmingai prisidėti prie žmoniškumo puoselėjimo. Tos Apvaizdos ženklus Vydūnas matė tame, kad ir „juodžiausios“ priespaudos sąlygomis tauta išliko gyva ir kūrybinga, bei tame, kad pati nepriklausomybė buvo ne iškovota, o tiesiog duota. „Ir nuolatos turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių“, – aiškino Vydūnas (4, 258). Kaip „taurių, kilnių, šventų galybių“ suteikta dovana, toji laisvė tuo pačiu ir įpareigoja ją naudoti kilniems tikslams. Valstybė tuos tikslus iš esmės įgyvendinanti. Esą matomi žmoniškumo didėjimo požymiai žmonių santykiuose, vis labiau įsigali teisingumas, dora, visur esama daugiau kultūros. Tasai tobulėjimas vyksta nelengvai, nes reikią įveikti daug iš nesenų priespaudos laikų „paveldėtų“ blogybių, kurios yra apgadinusios kai kurias gerąsias tautos savybes, įdiegusios ne visai gerų įpročių ir pan. Tasai paveldas daugelyje gyvenimo sferų uždedąs savo antspaudą, ypač jaučiamas politikoje, valdžios institucijų darbe, viešajame gyvenime. Tai, Vydūno manymu, būtina įveikti. Tačiau tas įveikimas turįs būti ne žmogų gniuždantis, ne represyvus, o atvirkščiai – vykti kantriai ugdant žmogaus vidinę – sielos kultūrą, žadinant ir palaikant dvasios laisvės siekimą. Pats Vydūnas tikėjo, kad jo paties raštai ir kalbėjimai tąjį siekimą sugestyviai žadina.

Vienu iš svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu „buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą“. Dabar ji „turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visą gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama (…) Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas“ (3, 451). Tokiai sąmonės krypčiai stiprėti padedanti pažintis su senovės tautų dvasiniu paveldu, su jų religine patirtimi. Per paskutinius porą šimtmečių pasidarę prieinami senųjų religijų paminklai (mitologiniai šaltiniai, šventraščiai ir kt.). Iš jų pasidarę aišku, jog nuo seniausių laikų buvo siekiama „suvokti gyvenimo prasmę ir reikšmę bei visuotinės būties esmę ir jos paslaptis“ (5, 70). Visos religijos, nors ir skirtingai, ryškinusios tą pačią būties esmę, orientavusios savo tikinčiuosius siekti to paties Didžiojo Slėpinio „Daugianarė žmonija su milijonais savo gyvenimo apraiškų vidiniais būdais buvo vedama prie ypatingo ir savito gyvenimo turinio jautimo“ (5, 71). Tokio senovės tautų religinių siekių bendrumo (nors tada ir nesuvokto), žinojimas, Vydūno įsitikinimu, esąs reikšmingas dabarties žmonijos bendrumo jausmui. „Jis padeda žmonėms subręsti vieningam bendrumui“ (5, 134).

Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad „visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“ (5, 100), Vydūnas iškeliavo Amžinybėn. Ar dabartyje vykstantys pasaulio globalėjimo procesai veda būtent į tokią vienybę, parodys laikas. Aišku kol kas tik tai, kad žmonija tikrai vienijasi, bet to vienijimosi pagrindas, deja, ne dvasinis, kaip tikėjosi Vydūnas, o materialinis. Dominuoja žinių visuomenės, moderniausių technologijų, ypač informacinių, kūrimo bei tobulinimo tendencijos ir pro jas nelabai tesimato kiti, aukštesni, siektini žmonijos tikslai. Kol kas nestiprėja ir žmonijos buvimo su Dievu jausena, nors religijos tarpusavyje vis labiau suartėja ir vis geriau suvokia, jog ne konfrontacija, o santarvė labiau padeda išsaugoti žmogaus dvasingumą šiandieninės globalizacijos iššūkių akivaizdoje, jog ir patsai tas dvasingumas yra bendras visiems žmonėms, kokioje šventovėje jie besimelstų. Aišku ir tai, kad Vydūno apmąstytos su globalizacija susijusios aktualijos (ypač materialinės ir dvasinės kultūros santykis) iš esmės tebėra tos pačios ir šiandien, gal tik kitoks jų atspalvis, gal tik kitokiomis sąvokomis jos apibūdinamos ir yra išplėstos naujais aspektais. Ypač aktualus tebelieka optimistinis Vydūno įsitikinimas, kad „dvasinė žmogaus ir viso gyvenimo vertybė pradės vėl žmonių tarpe šviesėti. Dora, menas ir mokslas apreikš daugiau dvasios“ (7, 52). Tos dvasinės vertybės ilgesys vis tarp daugiau žmonių stiprėja, o tai gali būti požymis to, kad ir visa žmonija susitelks pagrindiniam tikslui – puoselėti tą vertybę.

LITERATŪRA:

1. Vydūnas. Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras [dramos]. – V.: Alma littera, 2001. – 598 p.
2. Vydūnas. Raštai. T.1. – V.: Mintis, 1990. – 564 p.
3. Vydūnas. Raštai. T.2. – V.: Mintis, 1991. – 496 p.
4. Vydūnas. Raštai. T.3. – V.: Mintis, 1992. – 504 p.
5. Vydūnas. Raštai. T.4. – V.: Mintis, 1994. – 430 p.
6. Vydūnas. Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis, 1928, Nr.1, p.3-4.
7. Vydūnas. Mano kalbos Kaune // Darbymetis, 1922, Nr. 5, p. 48-53.
8. Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. – V.: Kultūra, 2001. – 526 p.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *