A. Zolubas. Pavojingas kėslas

Lietuvos piliečiai jau pripratinti: tai, apie ką kalba ir net į vyriausybės programą įsirašo socialdemokratai (LSDP), nebus taip ir daroma. Antai rinkimų kampanijos metu, norėdami į savo pusę patraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) rinkėjus, socialdemokratai žadėjo įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tokią nuostatą, atsilygindami už LLRA sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje, įsirašė ir į šešioliktosios vyriausybės programą. Dabar šiems dalykams pritaria, žadėdamas juos legalizuoti, premjeras Algirdas Butkevičius. Tad šįkart LSDP, regis, vis dėlto ruošiasi daryti tai, ką žadėjo. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas.

Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tik tautines mažumas, kuriomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma. Be to, konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Konstituciją.

LSDP pirmininkas, dabartinis vyriausybės vadovas A. Butkevičius, viešai reikšdamas tokią nuostatą, regis, šį kartą ruošiasi vykdyti pažadus, nekreipdamas dėmesio į neperžengiamą kliuvinį. Tas kliuvinys – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, kuris aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas, raštvedyba ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Taigi, toks vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis valstybės įstatymams, ir vertintinas kaip pasikėsinimas vykdyti valstybinį nusikaltimą.

Akivaizdu, kad LLRA siekia ne apsaugoti savo tautinės mažumos pilietines teises, nes iš tikrųjų jos čia nėra kaip nors ribojamos, o tebepuoselėja „autonomijos“ idėją ar svajonę atkurti želigovskinės okupacijos statusą. Apie tokius požymius liudija įvairių okupacinių paminklų atstatymas arba naujų kūrimas, viešas lenkų kariškų renginių demonstravimas Lietuvoje, įvairūs minėjimai. Taip pat akivaizdu, kad oficialioji Lenkijos valdžia tokią tomaševskininkų poziciją palaiko ir net skatina. Ką gi reiškia „Lenko korta“, per Lenkijos ambasadą dalijama Lietuvos piliečiams lenkams? Lenko kortos savininkui keliamas reikalavimas – nekenkti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės interesams. O tai – lojalumo išraiška ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei. Be to, „Lenko kortos“ dalijamos ne viso pasaulio lenkams, o tik gyvenantiems buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir taip 1940 metais okupuotos Baltijos šalys nepagrįstai įrašomos į vieną gretą su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Kyla ir kitas su „Lenko korta“ susijęs esminis klausimas: ar galima leisti tokiems „piliečiams“ būti renkamiems į savivaldybių tarybas, į Seimą, skirti juos į atsakingas valstybines pareigas? Šis klausimas – ne retorinis, nes yra tiesiogiai susijęs su valstybės saugumu.

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) 2013 metų sausio 8 dieną kreipėsi į prezidentę, Seimo pirmininką, premjerą ir Seimo narius dėl teisinės atsakomybės už galimą priesaikos valstybei sulaužymą ir dėl to gresiančią apkaltą. Reikia tikėtis, kad atsakymo LLKS sulauks iki premjero vizito į Lenkiją, numatyto sausio pabaigoje.