Kū­čios ir ro­jaus ta­ke­liai (0)

Užrašytas Elenos Kerševičienės (g. 1926 m. An­driū­nų kai­me, Kai­šia­do­rių r.) pasakojimas.

Bu­vo pats 2009 m. va­sa­ros vi­du­rys. Kul­tū­ros dar­buo­to­jams at­kal­bė­ju­si apie va­sa­ros šven­čių pa­pro­čius ir „tri­bū­ną“ už­lei­du­si ko­le­gei, iš­smu­kau į mies­te­lį. Į ran­ki­nę dėl vi­sa ko bu­vau įsi­me­tu­si ir se­nu­ką dik­to­fo­ną.

Ma­žam kam­ba­rė­ly­je til­po tik dvi lo­vos, spin­te­lė ir ta­bu­re­tė. Kai­rė­je gu­lė­jo vy­ras. Vei­das – kau­lai, ap­trauk­ti gels­va oda, už­merk­ti vo­kai. Pir­ma min­tis – nu­mi­rė­lis? Ant ki­tos lo­vos – mo­te­ris, nuo jos ne­svei­ko svo­rio, il­go sė­dė­ji­mo vie­li­nės lo­vos spy­ruok­lės bu­vo ge­ro­kai įlin­ku­sios. Ant ta­bu­re­tės kraš­to bu­vo pri­sė­du­si kai­mie­tė su ry­šu­liu ant ke­lių. Vos ma­ne pa­ma­čiu­si, ši vis tai­kė­si kel­tis, pa­bėg­ti iš šio slo­gaus kam­ba­rė­lio. Ant lo­vos sė­din­ti mo­te­ris, at­ro­dė, ma­nęs ne­ma­to ar net ty­liai pik­ti­na­si – ko čia at­si­bas­čiau, per­trau­kiau mie­lą po­kal­bį, pa­lies­da­ma vieš­nios ran­ką, vis pra­šė: „Bro­ny­te, dar pa­būk! Pa­būk. O kaip ten An­ta­nė­lis, An­to­sy­tė? Bro­ny­te, dar pa­sė­dėk…“ Bro­ny­tė, pa­si­tei­si­nu­si, kad „tuoj at­eis ke­lei­vi­nė“, ir at­si­bu­čia­vu­si, iš­bė­go. Ne­drą­siai at­si­sė­dau į jos vie­tą. Mo­te­ris neap­si­džiau­gė ir vis kui­tė­si ma­žo­sios spin­te­lės stal­čiu­je, dė­da­ma­si, kad kaž­ko ieš­ko. Pa­si­ju­tau su­ga­di­nu­si nuo­tai­ką, bet nuo ta­bu­re­tės ne­si­kė­liau. Ir ge­rai pa­da­riau. Pa­klau­siau apie svei­ka­tą. „Nu­mi­rė­lis“, ne­pra­mer­kęs akių, su­bur­be­no: „Ma­ma, kas čia?“ Pri­sis­ta­čiau, kaip mo­kė­jau. Mo­te­ris at­ly­žo: „Čia ma­no vy­ras. Aš jį iš­sap­na­vau. Te­ta, ma­mos se­su­va, sa­kė: „Kū­čių nak­tį at­si­kelk, pa­val­gyk, kų ant sta­lo ra­si (tik ne­gerk!), ir pa­si­imk iš mai­šo avi­žų sau­ją. Po lo­va pa­si­pilk tas avi­žas at­ga­lia ran­ka, su­si­juosk suk­ne­lą ža­liu siū­lu ir at­si­gulk. Sa­ko, kas tau at­neš per sap­ną gert, tai tas bus ta­vo vy­ras. Tu jo ne­pa­žin­si – ryš­kiai vei­do ne­iš­vy­si, ale, ar bus ta­vo vy­ras juo­das, ar švie­sus, tai jau tik­rai su­pra­si. Jis tau per lan­gą pa­duos at­si­gert.“ Aš taip ir pa­da­riau. Ir sap­nuo­ju, kad sto­vi ber­nas prie lan­go. Jis tai ma­no pa­žįs­ta­mas, drau­gai gi bu­vom. Ma­tau, marš­ki­niai to­kie mė­ly­ni, bal­tais šniū­riu­kais ir švie­sus… Ir jis man pa­da­vė gert… Aš bu­vau žen­ti­nė, vie­na pas ma­mą, tro­be­lės ge­ros, že­mė ly­gi. Tuo me­tu į ka­riuo­me­nę vy­rų ne­ėmė, tai ber­nų pas tė­vus bu­vo la­bai daug: pas vie­ną – trys, pas ki­tą – ke­tu­ri, pas ki­tą gal dar dau­giau, ir vi­si no­rė­jo už­eit pas mus žen­tuos. Aš bu­vau gra­ži ir pa­gir­ta tarp žmo­nių, bet ber­no ne­tu­rė­jau. Jų daug pas mus kiek­vie­ną va­ka­rą pri­ei­da­vo, bet nė su vie­nu ne­drau­ga­vau, nė vie­nas ma­nęs ne­ly­dė­jo, į šo­kius ne­ve­dė, nė vie­nas man ne­pa­ti­ko, nė vie­nas ne­bu­vo man prie šir­dies. Bet va ši­tep tai aš bu­vau pa­si­mis­li­nus: kas man ko­kį ge­rą dar­bą pa­da­rys ar ma­ni iš­gel­bės iš ko­kios bė­dos gy­ve­ni­me, tai tik apie tą pa­gal­vo­siu. Tai to­kia ma­no bu­vo mis­lis apie vy­rus. Vi­si tė­vai ma­nęs no­rė­jo, ir ber­nai pra­šė ma­mos: „Ma­ni imk už žen­tą, ma­ni imk už žen­tą…“ O aš tik taip gal­vo­jau, kad man nė vie­no jū­sų ne­rei­kia, aš tik lauk­siu ko­kio žen­klo, tai gal pa­gal­vo­siu. Ir iš­sap­na­vau, kad ma­ne iš troš­ku­lio iš­gel­bė­jo…

Šliū­bą ėmiau, tai dar sep­ty­nio­li­kos me­tų ne­tu­rė­jau. Mė­ne­sio trū­ko, tai dar ne­da­vė šliū­bo. Ne­bu­vo kam že­mės dirbt, tai ma­ne la­bai anks­ti lei­do už vy­ro, tai dar ku­ni­gas sa­kė: „Pie­me­ne, jau že­ni­nies!“ Ar­gi aš sa­vo va­lia?“

Nuo Kū­čių pra­dė­tas po­kal­bis, oi, kaip man ti­ko! Dėl jo ir ne­pa­si­kė­liau nuo ap­trin­tos ta­bu­re­tės. Iš­si­trau­kiau klau­si­my­ną, bet jo ne­pri­rei­kė – ELE­NA KERŠEVIČIENĖ (g. 1926 m. An­driū­nų kai­me, Kai­šia­do­rių r.) pa­sa­ko­jo vie­nu įkvė­pi­mu.

„Kū­čių ry­tą barš­čius vi­rė. Bu­ro­ką rau­do­ną iš­si­šu­ti­na, sal­dės puo­dą pri­pi­la, ci­bu­lį su­pjaus­to, pi­pi­rą įme­ta, įde­da gry­bų, džio­vin­tų (ba­ra­vy­kų gal­vų), ta­da sil­kės gal­vas įde­da (ko­kias tris gal­vas) ir ver­da. Die­ną juos val­gom, bet lie­ka ir va­ka­rui. Klec­kus ke­pa. O čia tai jau vai­kam svar­biau­sia! Ta­da sil­kių pa­da­ro. Sil­kė tai pra­stai – sil­kę pa­mer­kia, pa­bū­va, iš­mirks­ta, tai ta­da teš­lą su mil­tais iš­pla­ka, dar kiau­ši­nį įmu­ša… Ne­ga­li­ma kiau­ši­nį, bet kai kas įmu­ša… Tirš­ta, net kie­ta teš­la, tai ta­da ko­čė­ja tą teš­lą, ko­čė­ja plo­nai plo­nai ir ta­da cie­lą sil­kę vy­nio­ja. Cie­lą ke­pa alie­juj ant kuk­nios. Su­pjaus­to jau kaip iš­ke­pa, kai pra­vės­ta… Iš obuo­liu­kų, iš mor­kų iš­ver­da to­kią ko­šę. Ver­da iš džio­vin­tų ar ža­lių obuo­lių. Obuo­liai ver­da, mor­kų įpjaus­to, kas tu­ri ar­bū­zų (kur dar va­di­na – dy­nai). Se­no­vėj daug dy­nų au­gi­no, jų daug pri­pjaus­to ir iš­ver­da kū­či­nę ko­šę. Biš­kį cuk­raus įde­da, ne taip kaip da­bar – vie­nas cuk­rus. Sals­ter­na, tai to­kią ko­šę val­gom va­ka­re kaip di­džiau­sią gar­du­my­ną. Sly­vų bū­vam pri­si­džio­vi­nę, tai iš­ver­da kom­po­tą at­si­gert… Se­niai tai bū­ti­nai val­gė ir avi­ži­nį ki­sie­lių… Šie­no at­ne­ša ir de­da ne tik ant sta­lo, bet ir gniu­žu­lą šie­no ge­ra­jam kam­pe pa­me­ta… Kumš­te­lį šie­no pa­ima ir kam­pe pa­de­da ant grin­dų. Skai­tos, Kris­tus gi­mė ėdžio­se ant šie­no. Tai vi­sur pa­de­da šie­nu­ko: ant sta­lo, po sta­lu ir kam­pu­ki.

Dėl sė­di­mo prie sta­lo taip bu­vo nu­sta­ty­ta – žvaigž­di­kė ti ko­kia ant dan­gaus už­si­de­ga, tai jau mož­na kū­čią val­gyt. O taip lau­ki – ir ka­da ta žvaigž­di­kė už­si­degs? Žvaigž­di­kė už­si­de­gė, žva­kę de­gam ant sta­lo. Per­si­žeg­no­jam, po­te­riau­nam su­sto­ję. Pir­miau­sia val­gom plot­ke­lę. Plot­ke­lių per­ka tiek, kiek yra šei­mos, ir vie­ną prie­do. Pir­miau­sia tą vie­ną iš­si­da­li­jam vi­si, ta­da kiek­vie­nas po vie­ną val­gom. Ta­da jau vis­ko val­gyk. Kai pa­val­gom, sta­lo ne­nu­kraus­tom, nie­ko ne­nui­mam, vi­sus šaukš­tus ant sta­lo pa­lien­kam už­vers­tus – par­eis dū­šios… Ry­te bė­gam žiū­rėt, ar ne­ra­sim at­vers­to šaukš­to. Jei at­vers­tas, tai jau bu­vo par­ėję. Vi­sų val­gių pa­lien­ka, kad par­eis dū­šios. Jei ma­žiau bū­na val­gių lėkš­tė­se li­kę, tai dar pri­pi­la, kad par­eis ir pa­val­gis. Pa­mi­rę par­eis po na­mus pa­vaikš­čiot. Su­sap­nuo­ja daug kas, kad iš ten par­ėję… Aš tai sap­na­vau sa­vo mer­gai­tę mi­ru­sią. Vis­ką aš jos su­sap­na­vau. Dvy­li­ka sap­nų Kū­čioj ir po Kū­čios sap­na­vau su mer­gai­te.

Ma­no mer­gai­tė mi­rė per Kū­čią… Mi­rė 17 me­tų. Dar prieš duk­ry­tę jau bu­vo ma­no pus­se­se­rė mer­ga pa­mi­rus. Da­mu­tė ma­no pus­se­se­rės var­das bu­vo. Tai ma­no An­ge­ly­tė kai sir­go, sa­ko, ma­ma, aš vis pa­si­kal­bu su Da­mu­te, ji sa­kė, kad aš jau at­si­svei­ki­nu su ju­mis, aš jau mir­siu ir ma­nęs at­eis pa­si­tikt. Ba aš ir pa­ti gir­dė­jau, kad ji vis šne­kė­da­vo: „Kaip aš, Da­mu­te, ten at­ei­siu? Aš sar­ma­tin­siuos ten at­eit, ką man ten sa­kyt?“ Duk­ry­te, tai ar tau Da­mu­tė ką sa­ko? Da­mu­tė jai at­sa­ko: „Mes at­ei­sim ta­vęs pa­si­tikt. Mes vis­ką su­tvar­ky­sim, tik tu nie­ko ne­bi­jok, tik tu ne­bi­jok mir­ties…“ Su ma­no mi­ru­sia pus­se­se­re pa­si­šne­kė­da­vo ir apie ki­tus mi­ru­sius, ji daug ką ži­no­jo, kaip ten po mir­ties. Ji su anuo pa­sau­liu šne­kė­jo, vie­na sau su anuo pa­sau­liu kal­bė­jos. Jai ir mirt ne­bu­vo bai­su. Jai vis­ką iš­aiš­ki­no, kad mes ta­ve pa­tik­sim, vis­ką su­tvar­ky­sim, nie­ko tau ne­rei­kės šne­kėt – mes vis­ką su­si­tvar­ky­sim ir lauk­sim. Ir nie­ko ji ne­bi­jo­jo.

Jai ta ma­no mi­rus pus­se­se­rė pa­sa­kė, kad jau ry­toj ji mirs. Prieš mi­ri­mą ji taip su mi­ru­sia Da­mu­te šne­kė­jo. Jau bu­vo nak­tis, ir ne aš vie­na gir­dė­jau ši­tuos ste­buk­lus – bu­vo jos se­su­va, ma­no ma­ma, kai­myn­kos bu­dėt bu­vo at­ėję prie jos, ir vi­sos ši­tuos žo­džius, ši­tuos ste­buk­lus gir­dė­jo. Ant ryt­die­nos per Kū­čias an­trą va­lan­dą ir mi­rė ma­no An­ge­li­kė… Tą ry­tą at­si­kė­lė, nu­ė­jo pas zer­ko­lą… Jos to­kie gra­žūs ban­guo­ti plau­kai bu­vo, su­si­šu­ka­vo su­si­šu­ka­vo ir sa­ko: „Rei­kia pas­ku­ti­nis ry­tas pa­sė­dėt.“ Ta­da ji jau ne­ga­lė­jo gu­lėt, tik ko­jas nu­ko­rus sė­dė­jo. Čia prie jos lo­vos kė­dė pa­dė­ta ir pa­duš­kų pri­dė­ta, tai ji taip jo­se gal­vu­kę įrė­mus ir šne­kas. Prie­šais jos lo­vą – lan­gas, tai ji pa­kė­lė gal­vu­kę, pa­žiū­rė­jo ir sa­ko – at­ei­na kai­myn­ka Ig­na­siu­lės Pet­ru­tė. Va teip ir sa­ko, at­ei­na kai­myn­ka – ji ma­ne ir nu­ma­rins. Ne, ne­si­ner­vuo­ja, ne­su­si­jau­di­nus, taip gra­žiai ji pa­sa­kė: „Ji ma­ne ir nu­ma­rins.“ Šne­ka ne su ma­nim, bet taip kaip pa­ti su sa­vim, o gal su Da­mu­te? Ir nu­ma­ri­no. Ji pa­bu­vo, pa­si­žiū­rė­jo, ma­no mer­gai­tė jai at­ro­dė dar ne­smer­tel­na, pa­sė­dė­jo kiek ir iš­ėjo… Kai tik du­rys už­si­vė­rė, An­ge­li­kė pa­kė­lė gal­vu­kę ir sa­ko: „Grą­žy­kit Pet­ru­tę, jau aš mirš­tu.“ Nu ir ma­no ma­ma iš­bė­go grei­tai, pra­dė­jo rėkt, rėkt: „Pet­rut, gįžk, grįžk!“ Ir nu­mi­rė ant tų pa­duš­kė­lių… Ver­kiau ver­kiau… Nak­tį vė­lai at­si­sė­dau ant lo­vos ir ne­ži­nau, ar aš už­snū­dau, ar aš su­sap­na­vau, o gal ne… Pra­bun­du, kad ji sė­di ant grin­dų prie ma­nį. To­kia su­ši­lus, šla­pia, plau­ke­liai ka­ro va taip va… Ir grin­dai iš­plau­ti, bal­ti, šva­rūs… Aš sa­kau, vai tu, vai­ke­li, nu ir kaip tu čia ant grin­dų sė­di? Stvė­riaus jau aš tik iš lo­vos, puo­liau ją nuo grin­dų pa­kelt. Ma­ma, sa­ko, neimk, man taip rei­kia čia sė­dėt. Man taip rei­kia. Nu tai ir at­li­ko ant grin­dų – ji at­li­ko jos pa­kū­tą… Bu­vo Kū­čių nak­tis, bet nei šie­ne­lio kam­pu­ki ne­bu­vo, nei nie­ko…

Ka­lė­dos, šal­tis bai­siau­sias, o mes sa­vo An­ge­li­kę į Dar­sū­niš­kio ka­pus ly­dim. Pa­li­kom ją tam šal­ty, o man šir­dis plyš­ta… Sa­vai­tę vi­są ėjau pas ją, še­šis ki­lo­met­rus bėg­te nu­bė­gu… Vie­ną ro­zą taip įsi­ver­kiau, taip įsi­ver­kiau, kai nu­ė­jau, mis­li­jau, kad na­mo ne­pa­rei­siu. Tą nak­tį su­sap­na­vau taip: ei­nu aš į ka­pi­nes ir iš to­li ma­tau, kad ji gra­be sė­di. Aš ei­nu ar­čiau, ji ma­ne pa­si­tin­ka. Sa­ko, ma­ma, kai tu nuo Bal­to­jo kal­no ei­ni, jau aš jau­čiu, jau aš pa­si­tin­ku ta­ve. Nuo Bal­to­jo kal­no, sa­ko, jau aš ta­ve ma­tau. Ir ji taip sė­di gra­be. Aš ne­bi­jau jos, jau aš imu ją, ap­si­ka­bi­nu, bu­čiuo­ju bu­čiuo­ju ir ji ma­ne bu­čiuo­ja… Sa­ko, ma­ma, ži­nai ką, ne­verk taip. Žiū­rėk, kaip aš gra­be gu­liu, van­de­ny vi­sa gu­liu. Pu­sė gra­bo van­de­nio. Kai tu ne­verk­si, aš sė­dė­siu sau­sai. Ji sa­ko, va ta­vo aša­ros. Ir at­si­sto­jo iš gra­bo, iš­li­po… Ma­tau ir ran­ką, ant ši­to šo­no ver­tė gra­bą, van­duo tik bė­ga ry­ne­lis… Vi­si jos pe­čiai šla­pi ir nuo suk­ne­lės kap­si… Sa­ko, kai tu ne­verk­si, tai aš gu­lė­siu sau­sai, čia ta­vo aša­ros… Ma­žiau ne­ver­kiau… Kur tu ne­verk­si, taip gra­žiai su­sap­nuo­ju. Tai­kaus, kad ne­verkt, bet kad ne­ga­li su­si­lai­kyt… Po kiek lai­ko sap­na­vau, kad jau sau­sa ir vaikš­čio­ja po ka­pi­nes, sa­ko, drau­gų jau tu­riu, pa­žįs­ta­mų ra­dau… Ko­ki ste­buk­lai, ko­ki sap­nai! Na ką gi, lai­kau už ją mi­šias kas mė­ne­sis. Kas mė­ne­sis ir kas mė­ne­sis… Ku­ni­gas sa­ko, kai šven­ta die­na bus, tai ne­de­gink žva­kės, širs­ta žmo­nės – rei­kia už pa­ra­pi­ją lai­kyt mi­šias, ne tik už ta­vo vai­ką… O man at­ėjo ta die­na, tai no­ris, kad už ją lai­ky­tų. Tai me­tus at­lai­kė, ir ma­no sap­nai vis gra­žes­ni ir gra­žes­ni…

O vie­ną kar­tą nu­ė­jau į baž­ny­čią, tai ku­ni­gas pa­si­kvie­tė ma­ne į zak­ris­ti­ją ir sa­ko – ne­at­eik, mi­šių čia ne­bus. Sa­ko, aš iš­va­žiuo­siu į ki­tą pa­ra­pi­ją, tai aš ti jai at­lai­ky­siu mi­šias… Pra­ėjo tie mė­ne­siai, po kiek lai­ko su­sap­nuo­ju, kad nu­ei­nu ant ka­pi­nių, vėl sė­di duk­ry­tė ma­no gra­be, lau­kia ma­nį at­ei­nant. Sa­ko, ką man, ma­ma, at­ne­šei? Sa­kau, kad aš ne­ži­nau, vai­ke­li, ko tu no­ri, ką tau at­nešt? Sa­ko, man trūks­ta dvie­jų obuo­lių. Sa­kau, vai­ke­li, va tik už ka­pi­nių so­das ko­lū­kio ir obuo­lių ga­ly­bė, sa­kau, nu­ei­siu ir at­ne­šiu. Ma­ma, sa­ko, su­prask, man ne to­kių obuo­lių rei­kia. Ir ta­da man į šir­dį kaip da­vė – gal ne­bu­vo tų dve­jų mi­šių – obuo­lių? Tai­gi ku­ni­gas bus ne­at­lai­kęs tų dve­jų mi­šių!

At­si­mel­džiau, at­pir­kau ir sap­nuo­ju Kū­čioj, pra­ėjus po jos mir­ties me­tams, ro­jų. Ro­dos, su­si­da­rė mū­sų kom­pa­ni­ja žmo­nių, bet tik vie­ną iš to pul­ko pa­ži­na, ir da­bar dar gy­vą – Re­kus toks… Ki­ti ne­pa­žįs­ta­mi. Ei­nam mes da­bar vi­si ieš­kot vie­tos, kur pa­si­melst ga­lė­sim. Pri­ėjom, to­kie kaip bro­mai iš­sta­ty­ti ir to­kie aukš­ti laip­tai, tai mes tais laip­tais li­pom li­pom į vir­šų. Ne­ži­nom, kur mes ei­sim, tik kad su­ei­sim mels­tis. Žiū­rim, kas gi čia? So­das gra­žus – me­džiai re­ti, o pie­vu­kė ža­lia ža­lia… Ko­kia čia to­kia gra­ži vie­ta? Ir vi­si šne­kam, kas čia do gro­žis, kas čia do me­džiai, kas čia do kviet­kai, švie­sa kaip ke­lios sau­lės…. Kad at­ei­na ke­tu­rios mer­gos. Ta­ke­liais jos at­ei­na. Ta­ke­liai vi­sur ly­gūs, gra­žūs. Mer­gos, vi­sos už­si­dė­ję vu­a­lius ant gal­vų, su bal­tom pirš­ti­nėm… Tas Re­kus sa­ko, tai dar aš im­siu ir pa­klau­siu, kas čia do vie­ta, ko­kioj čia mes vie­toj? Ir pa­klau­sė tų mer­gų. Mer­gai­tės, sa­ko, aš at­si­pra­šau, bet in ko­kią čia mes vie­tą pa­kliu­vom, kad čia la­bai gra­žu, mes la­bai aukš­tai li­pom ir kur mes čia at­li­pom? Sa­ko, čia ro­jus. Nu tai mes ir gal­vo­jam, la­bai ža­lia žo­lė, la­bai gra­žūs me­džiai. La­bai me­džiai re­ti, di­de­li to­kie. Nu kaip ro­jus. Lyg mes iš­si­sky­rėm – vie­nas ti, ki­tas ti… Jau mūs iš­iro kom­pa­ni­ja, o aš dar pa­ė­jė­siu to­liau ta­ke­liu, kad sto­vi to­kis gra­žus na­me­lis. Ale tas na­me­lis tai stik­li­nis, stik­lo na­me­lis ir laip­tu­kai, du laip­tu­kai ir du­rys. Sa­kau, ar taip, ar taip, už­ei­siu pa­žiū­rėt, kas čia gy­ve­na. Pa­bar­be­nau du­ris, kad iš­gir­dau bal­są sa­vo mer­gai­tės, sa­vo An­ge­li­kės… Ji at­si­lie­pė. Aš pra­si­vė­riau du­re­les ir įė­jau. Kad ji tvar­kos rū­bus, ką tik at­ėjus į tą na­me­lį gy­vent ir tvar­kos rū­bus. Sa­ko, ma­ma, čia tai ro­jus, aš tik va­kar čia at­si­kraus­čiau, tai tvar­kaus rū­bus. Na­me­lis stik­li­nis, ma­tos ki­tas kam­ba­rys, o ti pil­na mer­gų, pi­nas jos ten ka­sas, šu­kuo­ja­si, rė­do­si… Sa­kau, o kas ti? Ti, sa­ko, to­kios kaip ir aš, ir aš jas va tik da­bar su­si­ti­kau. Jos ei­na į so­dą pa­si­vaikš­čiot, ir aš, kai su­si­tvar­ky­siu, ei­siu, ei­siu su jom pa­si­vaikš­čiot po gra­žu­lį so­dą, bal­tais ta­ke­liais… Da­vė žen­klą, kad jai ge­rai. Tai va ko­kis ste­buk­las bu­vo! Pa­bu­dau, o kaip man gai­lu, vis tiek ver­kiu, kad ir po ši­to gra­žu­lio sap­no… Dar ne vis­kas, dar vie­nas ste­buk­las! Dar tik sau­lė te­ka, kad at­ei­na ma­no ma­mos drau­gė, se­na mo­te­riš­kė. Sa­ko, at­ei­nu, mo­te­rys, jum kai ką pa­sa­kyt. Su­sap­na­vau An­ge­lę jū­sų. Čia jau įdo­mu – kai­my­nė su­sap­na­vo An­ge­lę. Sa­ko, su­si­ti­kau ją, tai ji ma­ne įsi­ve­dė į na­me­lį (tą pa­tį, kaip ir ma­no sap­ne pa­si­ro­dė) ir pa­si­pa­sa­ko­jo, kad ji jau ro­juj. Sa­ko, kad jau An­ge­lė ro­juj, ir pra­šė nu­eit ir pa­sa­kyt ir jums. Sa­ko, pa­sa­kyk, kad ne­verk­tų jo­sios, jau aš ro­juj gy­ve­nu, man nie­ko ne­rei­kia. Pa­pra­šyk, kad tik jos ne­verk­tų… Tai, sa­ko, ir ne­už­mi­gau, jau rū­pė­jo grei­čiau jums pa­sa­kyt, ką An­ge­li­kė per­da­vė. Ir vi­siems kai­mo žmo­nėms ta mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo, kaip An­ge­lę ma­tė, kaip pra­šė pra­nešt… Duo­da žen­klą, kad tei­sy­bė ma­no sap­nas, kad ji ro­juj… Da­bar kas ką šne­ka – te­gu šne­ka, bet aš ti­kiu, kad yra Die­vas ir vis­kas yra… Ir dar to ne­ga­na – ir mū­sų kai­my­nei pri­si­sap­na­vo. Kai­my­nė pa­pa­sa­ko­jo, kaip gra­žiai jos ro­juj gy­ve­na, kaip ten ma­no An­ge­li­kei ge­rai. Sa­ko, ko­kia ten gro­žy­bė, ir aš to­kiu ta­ke­liu nu­ė­jau prie na­me­lio. Gra­žus na­me­lis, tik šu­va, sa­ko, di­de­lis pri­riš­tas su len­ciū­gu. Ne­no­rė­jo įsi­leist šu­va, bet iš­ėjo An­ge­lė, stvė­rė šu­nį už len­ciū­go ir in­tė­jau. Pa­bu­vau, ap­si­žiū­rė­jau ir ji ma­ne iš­ve­dė per ki­tas du­ris. O ten ta­ke­liai, dar­že­liai! Sa­ko, te­ta, tai ma­no čia dar­bas, tai aš ši­tas gė­les so­di­nu, lais­tau. O tų gė­lių gro­žy­bė! Sa­ko, man nie­ko ne­rei­kia, aš va kaip gra­žiai gy­ve­nu. Tai kai­myn­ka ir ki­tom kai­myn­kom vis­ką pa­pa­sa­ko­jo, kaip su­si­ti­ko su An­ge­le, kaip lie­pė at­eit ir pa­sa­kyt… Ir dau­giau jau aš jos ne­sap­na­vau. Tai tik­rai Die­vas yra, už tai, kad man da­vė žen­klą, kad ma­ne nu­ra­mi­no. Nu­ra­mi­no, ne per ma­no vie­nos, per tris sap­nus… Tai ar čia ne ste­buk­las, ar čia ne Kū­čios ste­buk­las?!

Kaip Kū­čia, tai taip man aky­se An­ge­li­kė, tai aš no­riu ją su­sap­nuot, ba kai vai­kas bu­vau, tai už­vis la­biau klec­ke­lių no­rė­jau. Pa­si­siu­vę vi­si tu­rim ter­bas klec­ku­tam su­si­dėt, tai po va­ka­rie­nės vai­kam iš­da­li­ja cuk­raus ply­čiu­kes ir klec­ku­tus. Su­si­de­dam ter­boj ir di­džiau­sias džiaugs­mas juos su­skai­tyt. Su­skai­tom: vie­nas sa­ko – aš jau tris su­val­giau, ki­tas – ke­tu­ris, ki­tas jau tik pu­sę tu­ri… Vai­kams bu­vo ver­ty­bė klec­kas ir cuk­raus ply­čiu­kė – Ka­lė­dų do­vanos. Kas kiek iš­ken­tė­jo, tiek tuos klec­kus lai­kė… Kū­čioj tik sa­vo šei­ma prie sta­lo su­sė­da, bet vie­ną šaukš­tą pa­de­da lyč­ną… Bū­na, kad ir su­lau­kia. Vie­nas se­ne­lis pas mus žeb­ravodamas ir pa­mi­rė. Aš dar bu­vau ne­di­de­lė. Ži­nau, kad bu­vo la­bai šal­ta žie­ma, su­ša­lęs žeb­rokas ba­la­do­ja­si… At­ėjo, pa­po­te­ria­vo, ma­ma tą šaukš­tą lyč­ną jam ir pa­da­vė. Ta­da pa­pra­šė: gal pri­im­sit ant nak­vy­nės – la­bai šal­ta, snie­go daug, nak­tis… Nu, kur tu no­ri pa­gu­lėt? Ant pečiaus. Tai bo­bu­tė pa­ė­mė greit pe­čių pa­kū­rė, pa­šil­dė jam, pa­tie­sė, kų tu­rėj. Už­li­po, atsigu­lė, o ant ryt ra­do ne­gy­vą. Ta­da vi­si kai­mo žmo­nės, kas tu­rė­jo len­tų, kars­tų pa­da­rė, kas tu­rė­jo to­kio pa­na­šu­mo rū­bą – ap­ren­gė ir vi­si pa­lai­do­jo nu­ve­žę ant Dar­sū­niš­kio ka­pi­nių, ir ap­kasė. Po ka­pi­nių vi­si su­ėję pas mus pa­po­te­ria­vo ra­žan­čių. Aš ką tik dar vaikš­čio­jau, bet atsime­nu kaip šian­dien, kaip bo­bu­tė jam klo­jo ant pe­čiaus guo­lį. Ir jis Kū­čioj pa­mi­rė, ir jis gal ro­jaus ta­ke­liais vaikš­čio­ja.“

Kai iš­ėjau į lau­ką, sau­lė jau su­ko va­ka­rop. Ant par­duo­tu­vės laip­tų dar sė­dė­jo Ele­nos viešnia ir nuo­bo­džiau­da­ma dai­rė­si po tuš­čią ma­žo mieste­lio aikš­tę…

Pa­ren­gė Ni­jo­lė Mar­cin­ke­vi­čie­nė

Kategorijos: Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: