Kas kur kada apie Vakarų Lietuvos istorinį kostiumą (nuotraukos) (5)

Apie Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus
projektą, skirtą Vakarų Lietuvos tautinių rūbų istorijai.
Projekto autorė: etnografė dr. Aušra Kavaliauskienė.
Renginiai skirti Muziejų metams ir Tilžės aktui paminėti.

Tą rytą, eidama į darbą, pamačiau prie Parodų rūmų besibūriuojančius škotiškai ir gruziniškai apsirengusius vyrus. Žinojau, kad tą dieną Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atsidarys dvi parodos ir vyks konferencija, skirta Vakarų Lietuvos kostiumo istorijai. Nustebau, kad muziejus pasikvietė svečių net iš tolimų šalių. Pasukus už kampo, išgirdau kalbant, kad šiandien Klaipėdos senamiestyje filmuojama „Švyturio“ alaus reklama. Senamiestis mirguliavo spalvotais apdarais ir sudarė linksmą foną muziejuje prasidedančiai konferencijai „Vakarų Lietuvos istorinio kostiumo savitumas: tradicijų pastovumas ir pokyčiai“.

Vakarų Lietuvos kostiumo istorijai apžvelgti ir netgi pristatyti istorinio kostiumo šiuolaikinę refleksiją muziejus organizavo dvi, labai skirtingos parodas: tai archeologinės ir etnografinės medžiagos ekspozicija – „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas“ bei Dailės akademijos Telšių fakulteto aprangos ir mezgimo dizaino absolventų paroda – „Interpretacija“.

Konferencijos dalyvius pasveikino muziejaus direktorius dr. Jonas Genys, nuo šventinės įžangos tuoj pat pereidamas prie reiškinio problematikos. Jis teigė, kad lietuvininkų kostiumo istorija dar neatskleista, sunku daryti priešistorinio kostiumo rekonstrukcijas, nes iš XIII – XIV a. išlikę tik papuošalai, o kaip rūbas būdavo kerpamas, siuvamas, galima tik nuspėti, tyrinėjant išlikusius piešinius ir aprašymus.

Konferencijos programą sudarė pranešimai, skirti detaliai aptarti specifinius rūbų parametrus: dažiklius, kokiais senovėje dažydavo siūlus, X-XIII a. kuršių ir prūsų papuošalus, XVI-XVII a. šlepetes, delmonus, perdrobulius ir t.t.

Šiame tekste pristatysiu tai, kas man pačiai labiausiai įstrigo.

Sintetiniai dažikliai atsirado tik XIX a., o juk ir anksčiau žmonės puošėsi. Pavyzdžiui, kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas purpuriniais, auksu tviskančiais drabužiais, o juk tuos rūbus turėjo kažkas nudažyti. Anot pranešėjos dr. Elvyros Pečeliūnaitės-Bazienės, Vakarų Lietuva – pati turtingiausia atrastais tekstilės pavyzdžiais, kuriuos ji laboratorijoje ištiria ir nustato natūralaus dažiklio kilmę: mėlyna spalva – dažinė mėlžolė, raudona – dažinė raudė, geltona – dažinė rezeta, juoda, ruda – paprastasis ąžuolas ir t.t.

Prūsai – turtinga, bet nekūrybinga tauta, tokią išvadą padarė mokslininkas dr. Romanas Širouchovas iš Kaliningrado istorijos ir meno muziejus, tyrinėjęs prūsų ir kuršių papuošalus, nes prūsų kapuose rasta daug ginklų, papuošalų mažai, o ir tie – vienodų formų. Kuršių papuošalai įvairesni ir gražesni.

Restauratorė Ramunė Bačiulienė pristatė Klaipėdos madas. XV a. buvo populiari Burgundiška mada – skirtingos kojinės, ilgi batai, aukštos kepurės su snapeliais. XVII a. – Nyderlandų kultūros aukso amžius: buityje – baltas fajansas, kaulinės pypkelės, porcelianas, ant kojų – žavingos klepės/šlepetės, pasiūtos iš stambiųjų raguočių odos. Restauruotas XVII a. odines klepes, rastas Klaipėdos senamiestyje, galima pamatyti parodoje.

Klausant pranešimų, paaiškėjo, kad tuos pačius dalykus skirtingi specialistai skirtingai vadina, todėl buvo iškeltas pasiūlymas parengti archeologijos-etnografijos žodyną tam, kad įvairių regionų specialistai susikalbėtų.

Dr. Daiva Steponavičienė, užsiimanti XIV-XV a. archeologinio kostiumo rekonstrukcija, pastebėjo, kas moterų drabužiai būdavo platūs. „Moterys visada nėščios, o paskui į kapus iškeliaudavo“, sakė ji. Lokio nagas, randamas dažniausiai moterų kapuose, pranešėjos manymu, turėjo padėti įkopti į kalnelį Anapilyje. Įdomu tai, kad gintarinių karolių senuosiuose kapuose nerasta, tik stiklinių (vieną mėlyną stiklinį karoliuką iš XIV a., rastą Žemaičių kalnelyje Palangoje, matome parodoje), o mūsų tautinio drabužio neatskiriama dalis – gintariniai karoliai – tai tik visai nesena, XX a. pradžios puošmena.

Zita Genienė pristatė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje išlikusią autentišką ikonografinę medžiagą. Muziejuje saugoma 600 atvirukų ir 300 buities daiktų, atspindinčių istorinio kostiumo raidą nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. 1887 m. laikraštis rašė, kad Klaipėdoje vis rečiau dėvima tautiniais drabužiais. Prie nykimo prisidėjo ir tai, kad atlygį tarnautojai dažnai gaudavo drabužiais. XX a. apdarų įvairovę Klaipėdoje galime pamatyti atvirukuose, kur nufotografuoti garsieji XX a. pradžios jomarkai (turgūs). Būtent jomarkuose susirinkdavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės, – miestiečiai ateidavo apsipirkti, kaimiečiai atveždavo parduoti. Nuo XIX a. pradžios įtaką šio krašto drabužių spalvai darė surinkimininkai – buvo įprasta rengtis juodai, o dėvėti raudonos spalvos rūbų negalima, nes tai Jėzaus kraujo praliejimo spalva.

Liudvika Burzdžiuvienė iš Bitėnų, Martyno Jankaus muziejaus atvežė parodyti Elzės Jankutės tautinį kostiumą, siūtą Amerikoje, Toronte. Išeivijoje gyvenančių lietuvių tikslas, siuvant ir dėvint drabužius, būdavo – ne autentikos paieškos, bet lietuviškos kultūros puoselėjimas ir skleidimas, todėl E. Jankutės tautinis kostiumas labiau atspindi ilgesį, meilę Tėvynei, gyvenant už vandenyno, bet ne autentišką drabužio genezę. Šį unikalų kostiumą taip pat galima pamatyti muziejuje veikiančioje parodoje.

Birutė Servienė iš Salos etnokultūros ir informacijos centro pasakojo apie savo močiutės, turtingos ūkininkės skrynioje paslėptus lobius. Buvo gražu žiūrėti, kaip Birutė švelniai lietė senolės perdrobulius ir porino apie jų siuvimo būdus.

Pranešimų konferencijoje buvo daug ir įvairių. Visų nesuminėsi.

Per konferencijos pietų pertrauką buvo atidaryta DA Telšių fakulteto paroda „Interpretacija“. Studentai pademonstravo drabužių kolekciją, sukurtą pagal muziejaus eksponatus. Tai labai gražus tradicijos ir avangardo, muziejaus ir šiuolaikinių menininkų bendradarbiavimo pavyzdys, kokių ateityje galėtų būti daugiau.

Visos dienos diskusijas papuošė muzika ir pašėlusi nuotaika, kurią dovanojo Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro teatras „Aitvaras“ ir kapela „Martvežiai“.

Parodos „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas“ ir „Interpretacija“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) prasmingai papuoš Klaipėdos kultūrinį gyvenimą kalėdiniu laikotarpiu (parodos veiks iki 2013 m. sausio 11 d.). Juk ne dažnai iš muziejų fondų į dienos šviesą ištraukiami XIV a. amuletai iš kaustyto žvėries nago, audinių fragmentai, XVIII a. siuvinėti marškiniai, 1908 m. krikšto marškinėliai ir kiti mūsų senosios kultūros reliktai.