E.Plioplienė: Sugrįžta lietuviškas Kalėda (42)

Eglė Plioplienė

Eglė Plioplienė

Raudonšvarkių Kalėdų senių jūroje vis sušmėžuoja lietuviškas senis Kalėda, kurį lengva atskirti pagal šviesius apdarus. Apie lietuviško senio Kalėdos rekonstravimą su etnologe, lietuviškų kalėdinių tradicijų puoselėtoja, Egle Pliopliene kalbasi Audra Daraškevičienė:

A.D: Kaip kilo idėja sugrąžinti į gyvenimą lietuvišką senio Kalėdos personažą?

E.P.: Kai pasižiūri kaip šis personažas naudojamas pasaulyje, pasidaro aišku, kad mes apie savąjį Kalėdą ne tik galime, bet ir turime drąsiai kalbėti. Lietuviškoje tradicijoje toks personažas tikrai buvo, jis turėjo savitus bruožus. Tad kodėl šiandien mes jo vietą turėtume užleisti svetimiems veikėjams?

1997 m. į Vilnių iškilmingai atskrido Kalėdų senis iš Suomijos. Tada ir kilo būtinybė išsiaiškinti, ar mūsų kultūra turi Kalėdų Senelį. Paaiškėjo, kad lietuviškojo senio Kalėdos tradicija ne taip jau seniai tenutrūko – dar XX a. pradžioje senis Kalėda lankydavo daugelio namus. Svečio iš Suomijos belaukiant, lietuviškasis Kalėda buvo atkurtas ir iškilmingai sutiko atvykėlį iš svečios šalies, tuo pačiu visuomenei pareikšdamas: mes taip pat turime savą, lietuvišką Kalėdų Senelį.

1999 metais suomiai savo Kalėdų senio nebeatsiuntė. Tačiau lietuviškasis Kalėdų Senis į Vingio parką atskrido sraigtasparniu iš tolimosios Lietuvos šiaurės. Jį pasitiko daugybė Lietuvoje atsibudusių, įvairiais drabužiais apsirengusių, su Kalėdienėmis ar be jų Lietuvos Kalėdų Senelių. Ypač žavus tą kartą buvo Čepkelių raisto Kalėdų Senelis.

Kodėl Kalėda išsirinko šviesius kailinius?

Kalėda

Kalėda

Pagal lietuviškus papročius senis Kalėda vilki avikailio kailinius. Dažnai išverstus išvirkščia puse. Avies vilna ir oda dažniausiai šviesi. Tad šviesią spalvą senio Kalėdos rūbui siūlo mūsų papročiai. Tačiau atkurdami Kalėdos apdarą, įsiklausėme ne vien į tai. Balta spalva mūsų sąmonėje yra perkeitimo spalva, o juk senis Kalėda ir yra didžiojo pasikeitimo, šviesos sugrįžimo simbolis. Be to balta – žiemos spalva.

Iš tiesų Kalėdos rūbai, kokius mes turime dabar – buvo kurti labai rimtai. Tai ne vieno ar dviejų žmonių sumanymas, o kruopštaus bendruomeninio darbo vaisius. Buvo daug svarstymų, pamąstymų, ginčų. Lietuviško senio Kalėdos rūbų klausimas buvo aptarats su etnologais, mitologais, dailininkais.

1999 m. buvo pasiūti Senio Kalėdos kailiniai iš visokiausių žvėrelių kailių, mat taip Kalėda įgyjąs jų visų savybes ir galįs išpildyti visus vaikų norus. 2010 m. buvo surengtas Senelio Kalėdos įvaizdžio konkursas. Vienas iš įdomiausių – konkurse dalyvavusios Vilniaus dailės akademijos studentės Rūtos Zlatkauskienės pasiūlymas vidinę, nematomą kailinių pusę papuošti mitologinių simbolių aplikacijomis. Dailininkas Arvydas Bagdonas sukūrė įspūdingą Kalėdų Senelio kailinių modelį, kuris, kaip minėjau, buvo ne atsitiktinai pasiūtas iš skirtingų žvėrelių kailių lopinių.

Minėjote senio Kalėdos žmoną – Kalėdienę? Ar tai taip pat tradicinis lietuviškas personažas?

Mūsų dainose atvažiuoja Kalėda ir Kalėdienė. Bet ir logiškai mąstant: na, kaip gaidelis be vištytės?

Beje, Kalėdų senelis iš Laplandijos taip pat turi žmoną. Jis turi net vaikų, kuriems ilgainiui perduoda visas savo žinias pramato paslaptis. Net suvenyruose laplandiškasis Kalėdų senelis ne vienas. Visur – jis ir ji.  Šiuolaikine kalba kalbant – lygios galimybės…

Tai gal lietuviškajam seniui Kalėdai reikalinga ir būstinė? Juk tikrą gyvenamąją vietą, kurią galima visiems aplankyti, turi Joulupukis Laplandijoje, Senis Šaltis Baltarusijos miškuose. Gal Kalėdų senio būstinės būtų reikalingos kiekviename etnografiniame regione, pavyzdžiui – Labanoro girioje Aukštaitijoje, Saušilio miškuose Žemaitijoje, Čepkelių raiste Dzūkijoje?  

Gera mintis. Tačiau čia reikia savanorių, didelio verslo. Jei tokių atsirastų – būtų puiku. Per tai galima būtų išryškinti etnografinių regionų skirtybes. Tačiau kita vertus, kol tokių galimybių neturime, gal dėl to labai išgyventi neverta.  Gal ir nereikia senio Kalėdos taip „įžeminti“. Gal tebūnie jis būtybė iš sapno be konkrečios gyvenamos vietos.  Juk vis gi tai yra veikėjas, veikiantis tamsiuoju metų laiku tarsi mūsų pasąmonėje. Jis ateina iš „kažkur“ – iš neapibrėžtos erdvės. Pagal lietuviškus papročius Kalėda ateidavo – iš „ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės“…

Pastaraisiais metais atgimė ne tik lietuviškasis Kalėdų senis. Nuo 1996 metų Vilniuje atgaivinamas senas blukvilkių paprotys: per sostinę tempiama gražiai išpuošta kaladė – blukas. Mušant tabalus jam liepiama surinkti visa, kas neišsipildė, kas liūdino ir marino, o paskui jis viešoje vietoje sudeginamas. Kokia šios tradicijos prasmė šiandieniniam žmogui?

Blukis – tai didžioji pasaulio gyvatė, drakonas, smakas, prarijęs Saulę. Jį reikia mušti ir nugalabyti, kad jis Saulę atiduotų. Pervilkus jį per visą bendruomenės žemę, surinkus į jį visas nuoskaudas bei nelaimes, blukas yra sudeginamas su visu į jam perduotu blogiu. Tokiu būdu Saulė – šviesa – šiluma  išvaduojama iš kaladės – kalėjimo. Manau, kad apeiga, išreiškianti perkeitimą ir atsinaujinimą, reikalinga ir šių laikų žmogui. Tad šiemet mes ir vėl visus Vilniečius ir miesto svečius žiemos saulėgrįžos dieną gruodžio 21 d. 16. val. kviečiame į Vilniaus Lukiškių aikštę apeiginiu būdu sudeginti ten jau praeitą savaitę atvilktą bluką.

Vilniuje, prekybos centre „Ozas“ šiemet taip pat stovi kelmas, matyt, simbolizuojantis tą patį bluką. Vadinasi, užmirštos lietuviškos tradicijos atgyja ne tik folklorininkų rate, o randa savo vietą ir masinėje kultūroje?

Blukis

Blukis

„Ozo“ kelmas keliauja iš miesto į miestą: prekybos centras turi nusistovėjusias šventės puošmenų kaitos tradicijas. Toks kelmas Airijoje Kalėdų laikotarpyje yra padedamas prie židinio. Vaikai jį iš pradžių barsto grūdais ir tepa medum, o paskui plaka. Tokiu būdu iš kelmo yra išprašoma dovanų. Iš esmės šios tradicijos prasmė yra analogiška lietuviškojo bluko tradicijai – šitokiu būdu siekiama gamtos, o kartu ir žmogaus persimainymo, virtimo iš seno į naują, iš blogo į gerą. Tad kelmas „Oze“ išties labai dera su vietiniais lietuviškais papročiais. Be to, šis atvejis parodo, kad archetipiniai vaizdiniai yra pastovūs, jie nekinta. Gentys migravo, išsiskirstė į skirtingus kraštus, tačiau  pirminiai archetipiniai vaizdiniai išliko. Šiandieninėje, visiškai kitokioje aplinkoje jie vėl atgyja ir prigyja.

Vadinasi, ir senio Kalėdos vaizdinys yra nemirtingas? Ką galėtumėte pasakyti apie seneliui Kalėdai rašomus laiškus, nes juk Jūs esate slapta „Kalėdų senelio pašto“ raštininkė?

Laiškuose į Kalėdų senį kreipiamasi kaip į patį Dievą. Pasitikėjimas yra didžiulis. Laiškai pilni atsivėrimų. Kai kurie sujaudina iki ašarų. Tikima, kad kas jau kas, o Kalėdų senis tikrai išklausys. Jo vaizdinys švarus, neužterštas. Kalėdų Senis yra tas, kuris perkeičia. Mūsų sąmonėje jis iš tiesų yra tas, kas atsiranda sudeginto bluko vietoje. Juk žodžiai kaladė, Kalėdos, Kalėda yra sudaryti iš tos pačios šaknies.

P. S. Senelio Kalėdos pašto adresas:

Kalėdų seneliui KALĖDAI
Šventaragio slėnis
Grįžulo ratų paštas

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: