Jonas Mačys 1938-2012
Pro memoria
Kažkodėl visos skaudžios žinios ateina netikėtai. Taip ir šį kartą – kompiuteryje radau iš Signatarų klubo atsiųstą trumpą laiškelį – staiga mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Mačys. Vėliau šią žinią patvirtino ir interneto portalas DELFI. Šykščios žinios, tik netekties daug.
Kaip ir kiekvienam signatarui taip ir J.Mačiui nedaug sakinių skiriama 1992 m. išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990-1992“. Gimė 1938 04 18 Marijampolės mieste, lietuvis, 1964 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, agronomas ekonomistas, žemės ūkio mokslų kandidatas. Vėliau darbas pagal įgytą specialybę įvairiuose ūkiuose, Rumokų bandymo stotyje, kol 1988 m. jį, kaip ir daugelį to meto dorų lietuvių pašaukia Sąjūdis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. J.Mačys – vienas iš ryškiausių Vilkaviškio rajono Sąjūdžio žmonių. Buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilkaviškio rajono tarybos ir Žemdirbių sąjūdžio pirmininku, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio tarybos nariu. 1990 m. vasario 24 d. Kybartų rinkiminėje apygardoje Nr. 135 (Vilkaviškio rajonas) buvo išrinktas į tuometinę Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kur 1990 m. kovo 11 d. balsavo ir pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Ne daugiau sakinių J.Mačiui paskirta ir 2012 m. išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai“. Gal tik vaizdingesnių. „Ilgus metus ėjęs svarbias pareigas kolūkiuose ir net vadovavęs vienam jų, vis dėlto nepriminė kolūkinės santvarkos šalininko. Priklausė gana radikaliai Lietuvių tautininkų sąjungai. Būsimo signataro antipatija sovietiniam rėžimui susiformavo dar vaikystėje, sunkiais pokario metais matant trėmimus, stribų siautėjimus, girdint apie laisvės kovotojų žygius ir klausantis draudžiamų Vakarų radijo stočių lietuviškų laidų. Pustrečių metų darbą Atkuriamajame seime signataras vadina atsakingu, įdomiu ir kūrybišku, tačiau dabartiniais pasiekimais labai nesidžiaugia, manydamas, jog padaryta daug klaidų ir dar ateis laikas, kai viską teks pradėti iš naujo.“
O iš tiesų, viso turiningo ir prasmingo J.Mačio gyvenimo, netgi vien kaip politiko, į biografijos puslapius nebūtų galima sudėti. Juk jis ilgus metus buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos nariu, o 1995 -2000 m. ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meru. Nuo 1990 m. buvo Lietuvių tautininkų sąjungos nariu, o 2003 m. LTS pirmininko pavaduotoju.
Su J.Mačiu susitikome kaip agrarininkai Žemdirbių sąjūdyje, vėliau kaip agrarininkai vėl kartu dirbome LR Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Agrarinėje komisijoje. Kartu dalyvauta dešimtyse susitikimuose su kaimo žmonėmis įvairiose Lietuvos vietovėse. Turėdamas didelę praktinio darbo patirtį, o tuo pačiu kaip ir žemės ūkio srities mokslininkas, jo žinios, jo argumentai dažnai guldavo vieno ar kito dokumento pagrindu. J.Mačys visados mokėjo motyvuotai, bet aiškiai ir paprastai kalbėti su žmonėmis, aiškinti žemės ūkio reformos tikslus bei sunkumus. Jis labai jautriai pergyvendavo dėl buvusių sovietinių nomenklatūrinių darbuotojų didžiulio pasipriešinimo bet kokioms reformoms, dėl jų nevykdymo, arba dar blogiau, iškreipto vykdymo. Susitikimai su kaimo žmonėmis vykdavo iki vėlumos, bet jis niekados neskubėdavo kuo greičiau baigti ir grįžti į Vilnių. Stengėsi atsakyti į visus klausimus, visus išklausyti. Kartais atrodydavo, kad jo užsidegimas ir energija yra begalinė, tad oponentams sunku būdavo jį nuginčyti, pertraukti.
Vargu ar jis galėjo priklausyti kitai partijai, negu Lietuvių tautininkų sąjungai. Jo pastangomis Vilkaviškyje suburti tautininkai buvo vieni iš stipriausių Lietuvoje. Žinoma, gražios šio krašto tautininkų tradicijos buvo ir anksčiau, bet J.Mačio pastangomis radosi nemažas būrys ir naujų, tad savivaldybės taryboje visados būdavo ir tautininkų atstovų.
Klausiausi dar 2003 m. mūsų kolegos signataro Beno Rupeikos įrašyto pokalbio su J.Mačiu Lietuvos tautinio Atgimimo Ąžuolyne Ožkabaliuose ir, rodosi, girdėjau jo testamentą mums. Kalbėdamas apie Kovo 11-ąją jis sakė, kad jaučiasi kaip ir visi dori lietuviai gerai atlikęs savo pareigą, bet apgailestavo, kad tuometinė Aukščiausioji Taryba dėl kai kurių intrigų, vienybės stokos negalėjo pilnai baigti savo darbo. Tikėjo Lietuvos ateitimi, bet tuo pačiu ir įspėjo, kad sėkmę gali atnešti tik darbas, nuoširdus visų darbas. Taip pat jis, kaip tautininkas, jau tada perspėjo, kad ir įstoję į Europos Sąjungą, privalome nepamiršti savo tautiškų šaknų, savo kalbos, savo istorijos ir tradicijų. Džiaugėsi, kad gražiai auga čia, Daktaro Jono Basanavičiaus tėviškėje dar 1989 m. jo ir Sąjūdžio bendražygių pasodinti ąžuolai. Auga ir J.Mačio vardinis ąžuolas Signatarų ąžuolų giraitėje.
Taip ir mums, nors netekome gyvojo Žmogaus – ąžuolo, bet jo darbai liks gyvi ir reikalingi Lietuvai, kaip ir tie, pasodintieji, jo gimtoje Suvalkijos žemėje.
Ramaus poilsio amžinybėje ir pačios šviesiausios atminties čia, Signatare tautininke ir bendražygi Jonai.
Nepriklausomybės akto signataras dr. Leonas Milčius
2012 m. spalio 10 d.
Parašykite komentarą