I.Baranauskienė. Džiazo opera „Šventavartė“. Įspūdžiai ir pamąstymai

Šių metų Lietuvos kultūros sostinė Anykščiai liepos 21 d. padovanojo mūsų kultūrai išties neeilinį įvykį – džiazo operos „Šventavartė“ pagal to paties pavadinimo Antano Vienuolio-Žukausko padavimą premjerą (kompozitoriai – Vaida Beinorienė ir Saulius Šiaučiulis, libreto autorė ir režisierė – Galina Germanavičienė).

Sumanymas iš pradžių atrodė truputį pretenzingai: anykštėno siužetas, anykštėnų muzika, anykštėnės libretas bei režisūra, atlikėjai – taip pat anykštėnai ar bent jau su Anykščiais susiję žmonės… Bet rezultatas pranoko lūkesčius. Jeigu anykštėnai ryšis perkelti „Šventavartę“ į tikrą teatro sceną, o taip pat atvežti ją parodyti į Vilnių, bei kitus didžiuosius miestus, šis kūrinys tikrai gali tapti klasika ir susilaukti dar ne vieno pastatymo.

Muzika

Muzika yra kiekvienos operos pagrindas, todėl visų pirma norėtųsi pagirti puikų Vaidos Beinorienės ir Sauliaus Šiaučiulio darbą. Nors „Šventavartė“ pristatoma kaip džiazo opera, joje persipynė pačių įvairiausių stilių muzika – nuo grynai klasikinių sąskambių iki liaudiškų motyvų ir netgi roko. O svarbiausiai, visi šie stiliai tobulai dera tarpusavyje ir tarnauja operos siužetui, o ne autorių kūrybinėms kančioms atskleisi. Tad, nors po premjeros snobai nepraleido progos paniurzgėti, kad „Švetavartės“ muzika „banali“ ar „kičinė“, žiūrovams tikrai neteko gūžčioti pečiais, o kompozitoriams – kaltinti jų muzikinio išsilavinimo stoka. Trumpiau tariant, – gražu, melodinga ir geriau vieną kartą išgirsti, negu skaityti atsiliepimus. Tad apie muziką daugiau ir nerašysiu.

Choreografija

Choreografija „Šventavartėje“ tokia svarbi, kad šį kūrinį galima net pavadinti opera-baletu ar šokio spektakliu. Ji ne tik suteikė pastatymui dinamizmo ir sėkmingai sprendė įprastinių dekoracijų nebuvimo problemą – atskirais momentais choreografija netgi tapdavo savarankiška herojų išgyvenimų raiškos priemone. Atsižvelgiant į tai, kad dirbti daugiausiai teko ne su profesionaliais šokėjais, reikia pripažinti, kad vizualinės choreografijos autoriai Audrius Gražys ir Henrikas Gulbinas bei choreografės Beata Molytė ir Irma Baukutė sukūrė tikrą stebuklą, kurį vėlgi geriau vieną kartą pamatyti.

Libretas

Libretas dažniausiai būna silpnoji operų vieta, ir, deja, „Šventavartės“ atveju G.Germanavičienei nepavyko visiškai išvengti žanro prakeiksmo. Nors gera pradžia – pusė darbo, o pabaiga darbą vainikuoja, bet per vidurį veiksmas irgi neturėtų buksuoti. O jis buksuoja…

Išskirčiau bent du dalykus, kuriuos libreto autorei ir režisierei ateityje reikėtų koreguoti.

Visų pirma, norėtųsi rekomenduoti truputį pataisyti pasakotojo tekstą. Apskritai mintis pasitelkti pasakotoją-rašytoją ir tokiu būdu praturtinti operą originaliais A. Vienuolio padavimo intarpais buvo gera ir teisinga, tik ne visuomet tie intarpai buvo „vietoje“. Konkrečiai ištarmė apie tai, kad, priplaukę Šventavartės salą, kalavijuočiai „irklų vietoje paėmė į rankas ginklus“ buvo akivaizdžiai perteklinė. O štai sekančioje scenoje, kur suimtas krivis įsako vaidilutėms mesti į ežerą vainikus, idant išsiaiškintų, kuri iš jų nusidėjo ir tokiu būdu užrūstino dievus, pasakotojo komentarą tikrai reikėtų įterpti. Mat, „Šventavartės“ siužeto mintinai nemokantiems žiūrovams buvo sunku iš karto suprasti šios ganėtinai ištęstos scenos prasmę, ir daugelis ėmė nuobodžiauti. Pasakotojo komentaras padėtų to išvengti.

Antroji problema sudėtingesnė, susijusi su literatūrinio kūrinio perkėlimo į sceną specifika. A. Vienuolio „Šventavartėje“ pagrindinis veikėjas – vokiečių vertėjas belaisvis Fricas-Algirdas Darbautas – yra pasyvus. Jis stebi įvykius, juos išgyvena, bet veiksmų imasi tik pačią paskutinę akimirką. Jo drama – tai vidinio atsivertimo istorija, kuri scenai visiškai netinka.

Atsižvelgdama į tai, G. Germanavičienė visiškai teisingai nusprendė pagrindine operos veikėja paversti Algirdo seserį – vaidilutę Vidą. Tačiau dėl to neišvengiamai pasikeitė pagrindinė dramatinė linija. Į pirmą planą iškilo Vidos nuodėmės ir jos atpirkimo siužetas, o Frizas-Algirdas, A. Vienuoliui buvęs atsparos tašku, dabar tapo grynai pertekliniu herojumi, kuris, sudainavęs vieną ariją operos pradžioje, dingsta nuo scenos ir vėl pasirodo tik pačioje pabaigoje, bet ir vėl niekaip nepaveikia įvykių eigos.

Sakoma, jeigu pirmajame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai paskutiniajame jis turi iššauti. Tas pats ir su veikėjais. Įtaigiai sudainavęs „Aš supratau – esu lietuvis“, Fricas-Algirdas negali apsiriboti vien tik sesers atpažinimu paskutinėje scenoje – jis turi nuveikti kažką konkretesnio ir žymiai anksčiau.

A. Vienuolio „Šventavartėje“ Fricas-Algirdas neleidžia Vidai nusiskandinti. G. Germanavičienės operoje Vida susilaiko nuo savižudybės sąmoningai, norėdama įvilioti kalavijuočius į pasalą, kas vėlgi logiška. Vis dėlto ryšys tarp brolio ir sesers kažkaip turėtų užsimegzti. Pvz., Fricas-Algirdas galėtų pasiūlyti Vidai bėgti, arba atvirkščiai – jis galėtų pasikėsinti ją nužudyti, laikydamas išdavike. Abiem atvejais Vidai atsirastų proga atskleisti savo ketinimus aiškiau ir įtaigiau, negi ji tai daro dabartiniame monologe, o Frico-Algirdo vaidmuo taptų dramatiškesnis ir įgytų daugiau prasmės.

Yra ir daugiau dalykų, kuriuos dar būtų galima patobulinti. Pvz., norėtųsi, kad krivis, kuris pagal dabartinę operos siužeto struktūrą tampa pagrindiniu protagonistu, būtų aiškiau pristatytas pirmosiose scenose. Faktiškai pagal žanro kanonus jam reikėtų arijos, bet kadangi Deividui Meškauskui parašytas vaidmuo choreografinis, tai tiktų ir šokis. Be to, reikėtų nuo pat pradžių akcentuoti, kad būtent jis yra Vidos mylimasis, nes opera – toks žanras, kur viskas turi būti maksimaliai aišku.

Dar galbūt reikėtų labiau pabrėžti, kad, nepaisant tragiškos pagrindinių herojų žūties, lietuviai mūšį laimėjo.

Visos šios korekcijos būtų nesunkiai įgyvendinamos, ir jeigu G. Germanavičienė joms ryžtųsi, tai ne tik patobulintų savo kūrinį, bet ir sukurtų papildomą intrigą žiūrovams prieš antrąjį sceninį „Šventavartės“ pastatymą, kuris, viliuosi, bus.

Kostiumai

Kostiumų dailininkei Daivai Petrulytei taip pat norėtųsi išsakyti keletą pastabų. Visų pirma, užkliuvo kalavijuočių uniformos – nežinia kodėl dailininkė nusprendė juos aprengti juodais apsiaustais su raudonais kryžiais. Vizualine prasme sprendimas, tiesa, pasiteisina – juoda spalva žymi neigiamus herojus, vis dėlto šiuo atveju bent man norėtųsi istorinio tikslumo – t.y. baltų apsiaustų su raudonais kalavijais, ar bent juodais kryžiais, jeigu operos kūrėjai nuspręstų abstrahuotis nuo A. Vienuolio „Šventavartėje“ aprašyto 1236 m. Šiaulių mūšio.

Kitas, beje, daug rimtesnis priekaištas dėl Fricas-Algirdo kostiumo. Suprantu, kad dailininkei norėjosi papuošti pagrindinį teigiamą veikėją, bet pagal operos siužetą Fricas-Algirdas – kalavijuočių vertėjas, tarnas, bemaž vergas, o kailiu padabintas apsiaustas, kuriuo jį aprėdė, visais laikais buvo aukšto visuomeninio statuso ženklas. Kad ateityje daugiau nekiltų nesusipratimų dėl Frico-Algirdo vaidmens, bent vilko kailį nuo to nelemto apsiausto reikėtų nuardyti.

O apskritai D. Petrulytės darbas vykęs – kostiumai buvo tikrai gražūs ir puikiai derėjo tarpusavyje.

Pabaigai

Apie „Šventavartę“ iš tikrųjų būtų galima rašyti daug, deja, recenzija – toks žanras, kad net ir nenoromis kritikos prirašai daugiau, nei pagyrimų. Todėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – geriau vieną kartą pamatyti. O kad pamatyti (ir išgirsti) verta, geriausiai liudija mano keturmetis sūnus. Vedžiausi jį į spektaklį virpančia širdim, nes papratai net per pamėgtų filmukų seansus jam būdavo sunku išsėdėti. O čia – ką jūs manote? Vaikas pusantros valandos nė nekrustelėjo ir akių nuo scenos neatplėšė!

Taigi dar kartą dėkoju visiems „Šventavartės“ kūrėjams ir atlikėjams už nuostabų reginį ir nekantraudama laukiu, kada galėsiu pamatyti jį dar kartą. Bilietus visai šeimai užsisakau iš anksto.