Š.Navickis. Inteligento sindromas (6)

Efoto.lt, Alberto B. nuotr.

Efoto.lt, Alberto B. nuotr.

Nors žinome, kad „inteligence“ yra nelietuviškas žodis ir bendriausia prasme jis reiškia išmanymą ar žinojimą, o „Central Inteligence Agency“ (CIA) verčiame į Centrinę Žvalgybos Valdybą (CŽV), šnekamojoje kalboje inteligentas vargu bau siejamas su gerai informuotu žmogumi, žinančiu kaip elgtis įvairiausiose situacijose. Veikiau tai kaip tik savo raišką ribojantis žmogus, kalbantis tyliu balsu ir sugebantis jo nepakelti nepriklausomai nuo situacijos, jis intravertiškas ir vengia konfliktų, o kalbant apie išorinius požymius nepasižymi sportiškumu ir, tikėtina, nešioja akinius.

Jei aplinkybių verčiamas atsiduria ekstremalioje padėtyje, kurioje reikia kautis arba trauktis (fight or flight responce), jis ima kontempliuoti būties prasmę ar beprasmybę (pastarąją dažniau), kitaip sakant, sustabarėja ir natūraliomis sąlygomis neturėtų nė mažiausių šansų išlikti. Nes realiam gyvenimui jis tiesiog neįgalus. Užtat jo protas pakankamai išlavintas, kad natūrą (prigimtį) perkeistų į kultūrą (kultą) ir dar iškeltų pastarąjį į pirmą vietą. Inteligentas yra mandagus, tai yra moka bendrauti, neįžeisdamas pašnekovo. Šiuo požiūriu jis akivaizdžiai skiriasi nuo angliškojo išradimo – džentelmeno, apie kurį Oskaras Vaildas taikliai pasakė, kad „džentelmenas niekada neįžeis kito žmogaus NETYČIA“. Šitas „netyčia“ ir yra visa esmė, skiriantį prigimtinį kovotoją, išmokusį gerų manierų, tačiau nepraradusį išgyvenimo instinktų, nuo iš esmės bekiaušio „inteligento“, nenoromis sutinkančio pripažinti norminiu ištiktuką „pyst“, bet kaip velnias kryžiaus vengiančio patęsti jį iki veiksmažodžio. Vyniojimas į vatą – jo skiriamasis bruožas. Taip ir vynioja viską, pradėdamas sąvokomis ir baigdamas savo ir kitų gyvenimu ir dar įvardindamas tai „kultūra“.

Marcelijaus Martinaičio poelgis, aprašytas Liudviko Jakimavičiaus, kai pirmasis savo kūnu gynė nuversti skirtą pastatą ir tiesiog užstojo jį nuo ekskavatoriaus kaušo, yra vienas iš tokių retų pavyzdžių, taip išsiskiriančių iš kasdieniškojo konteksto, kad tampa aprašymo vertu žygdarbiu – toks  išskirtinis jis mums atrodo ir, neabejotinai, yra. Tuo tarpu labiau įprasta „gyvenimo poetika“ atrandama ne pilietinėje laikysenoje, o a.a. Justino Marcinkevičiaus kūryboje, kuri tiesiog persunkta liūdesiu ir tragizmu – čia ir „ašara Dievo aky“, ir „uždaryk mane Tėvyne savyje kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“, ir „tvarstis, prilipęs prie tavo žaizdų“. Rašau nieko neišsigalvodamas, o atrodo tarsi ką nedoro daryčiau – štai kaip giliai tas sindromas vidun įsiėdęs… Kentėti pralaimėjus, braukti ašarą ar būti tvarsčiu – lietuvio sąmonei yra pats tas, tačiau kautis ir nugalėti – beveik barbarizmas. O juk Kudirka rašė kitaip – „tu didvyrių žeme“. Vertėtų tą prisiminti ne tik švenčių progomis ir ypač dabar. Ta proga vertėtų pasikartoti, kad tas, kuris vengia būti kovotoju, niekad netaps nugalėtoju. Geriausiu atveju – kultūringu vergu, patarnaujančiu valdovui jo rūmuose ir taip išvengusiu sunkaus darbo plantacijoje, bet ne daugiau.

Kitas bruožas, iš kurio lengva atpažinti šitą paviršinį inteligentiškumą, yra tarptautinių žodžių naudojimas kur tik įmanoma – apie tai net rašyti lietuviškai nelabai išeina (žr. straipsnio pavadinimą). Vyniojimas į vatą pavirsta kamufliavimu, niekšas – kontroversišku personažu, o akivaizdus iškrypimas – perversija. Mandagu ir daugeliui nesuprantama. Lietuviškai – melas, „inteligentiškai“ – interpretacija. Čia pat ir angliškas „gay“ jį sulietuvinus lyg niekur nieko viešajame diskurse (dar vienas minėto kalbėjimo pavyzdys) virsta gėjumi, tačiau jei tas pats daroma su graikišku „pederastos“ – jau bėda. Nors žodis ir norminis, bet girdi, jis turi negatyvią konotaciją (!) ir gali nuskambėti netolerantiškai. Tolerancija, savo ruožtu, reiškia pakantumą, tačiau panašu, kad pakęsti nebeužtenka, reikia dar ir mėgti – kitaip kuo čia dėtas minėtasis neigiamas skambesys (išverčiau į lietuvių kalbą)? Čia tik vienas iš pavyzdžių, kaip išduodant gimtąją kalbą išplaunamos pamatinės prasmės. Tačiau visų blogiausia yra tai, kad šiai ligai pirmoji pasiduoda toji visuomenės dalis, kuri kaip tik turėtų būti itin jautri visokioms manipuliacijoms (klastojimams)  žmonių protais ir ne tik joms nepasiduoti bei saugoti kitus, bet ir surasti priešnuodį. Ar tokių dalykų dar būna, nuo Sąjūdžio laikų nutolus per daugiau nei dvi dešimtis metų?

Pasirodo, taip! Kalbu apie tai, kas be jokių dviprasmybių išsiveržė į paviršių Garliavoje – menininkų elgesyje, savimi nuo ginkluotų zombių (žmonės būtų nepaklusę) dengusių skriaudžiamą vaiką ir vėliau gulėjusių ligoninėse, gydant bananais sudaužytus kūnus. Tikras inteligentas puikiai žino, kur jis turi būti ir kaip elgtis tada, kai skriaudžiamas kitas – ir šiuo požiūriu tiek dailininkas ar režisierė, tiek turgaus prekeivė ar bedarbis akimirksniu peraugo profesines ribas ir atvirto tuo, kuo jie visą laiką ir buvo Dievo akyse – žmonėmis. Daugybė kitų, kad ir nebuvusių gegužės septynioliktosios rytmetį Garliavoje, kai ten siautėjo įstatymu besidangstančių atmatų siųsti robokopai (lietuviško atitikmens nerandu – mūsų kalboje nėra tokių bjaurių žodžių), taip pat išėjo į aikštes ir gatves su žodžiu Tie-sos širdyse ir lūpose, rašomame kreida krantinėse ir ant grindinio bei akmenimis jūros pakrantėje. Tai šitie ir yra tikroji inteligentija, tiksliai žinančia, kaip reikia elgtis tokiose situacijoje, kokioje šiandien per mūsų visų apsileidimą atsirado Lietuva, ir nebijančia nei fabrikuojamų bylų, nei spaudimo prieš rinkimus, kai atimama teisinė neliečiamybė.

Baigdamas priminsiu, kad Europos galia buvo suformuota ne tada, kai jos aristokratija išmoko nešioti šilkines kojines ir dviem piršteliais dėti burnon triufelius bei užsigerti juos šampanu, o gerokai anksčiau, kai paprasti žmonės virto didikais kaip tik dėl savo heroizmo, o pavojaus ir išbandymų akimirkomis vietoje sidabrinės šakutės laikė rankose plieno kardą.

Šiandien pakanka požymių, kad turime progą po pablizginta forma atrasti tikrąjį turinį, apie kurį atviru tekstu rašo Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė savo straipsnyje „Kaip sugriauti valstybę jo intelektualų rankomis“ ir Daiva Tamošaitytė „Vapsvos efekte“. Dvi moterys, kurioms pati Gamta davė galimybę geriau suvokti gyvybės prigimtį ir jos esmę. Aš kreipiuosi į vyrus – nebijokime! Juk tai mūsų pareiga ir pašaukimas būti ten ir tada, kur visų sunkiausia ir pavojingiausia – ir net jei po ranka nėra šveitraus kardo, visada galima rasti šakę ir ištiesinti dalgį, kaip ne kartą jau buvo mūsų istorijoje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

6 komentarai

  1. Pensininkas:

    Puikus patriotiškas straipsnis. Šarūnas Navickis tai vienas iš dviejų “Lietuvos sąrašas” partijos iškeltų kandidatų. Kandidatuoja Klaipėdoje Baltijos (20-joje) apygardoje. Balsuokite už Šarūną. Neapsiriksite.

  2. Sarunui:

    Buvimas inteligentu nevisuomet reiskia buvima drasiu.Be to-daugiau zinodami inteligentai daugiau abejoja,delsia pries pradedami veikti.Kiekvienai situacijai -savi didvyriai.

  3. zemaiciu zydas:

    Busi puikus politikas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: