J.Matuza. Kur slypi krizių priežastys? (9)

efoto.lt P.Staniūno nuotr.

efoto.lt P.Staniūno nuotr.

Not in this economy…
Jake Sully, „Avatar“, 2150 m.

Viso pasaulio didžioji dalis iškiliausių ekonomistų niekaip tarp savęs nesutaria dėl pasaulį apėmusios krizės priežasčių, žongliruodami įvairiausiomis „išvestinių finansinių priemonių“, rinkų dereguliacijos, „CDS“, „subprime“, nekilnojamo turto burbulų ir panašiomis kategorijomis, sutikdami tik dėl to, kad tos priežastys ir jų sąryšiai yra tokie sudėtingi, kad vienareikšmiškai ir paprastai jų paaiškinti neišgalėtų niekas.

Tik kažkodėl man, pradedančiam vis labiau pastebėti klaikų pasaulio neadekvatumą oficialioms kalboms apie jį, vis dažniau atrodo, kad po įvairiausiomis įmantriomis vingrybėmis dažniausiai slepiasi gana trivialūs, nors kartais ir pakankamai atgrasūs dalykai, o tų įmantrybių paskirtis – ne atskleisti teisybę, bet atvirkščiai. Kaip gi reiktų pačiam išsinagrinėti sudėtingą, gausiomis detalėmis persodrintą reiškinį?

Jei reikalo priežastys yra pakankamai skaitlingos ir labai susinarpliojusios, reikia nagrinėjamai situacijai pritaikyti tiesioginę arba atvirkštinę hiperbolizaciją, neiškreipiant, suprantama, esminių dalykų, kad netyčia, kaip sako filosofai, su vandeniu neišpiltume kūdikio.

Taigi, pabandykime supaprastinti pasaulio ekonomiką, kad aiškiau įsivaizduotume jos veiklos principus. Imkime ir redukuokime pramonę, ūkį ir finansus iki vieno kaimo uždaros ekonomikos. Nepatiklieji čia turėtų užprotestuoti – „uždarų ekonomikų suglobalėjusiame pasaulyje seniai nebėra – iš vienos į kitą juda kapitalai, darbo jėga bei kiti resursai.“ Žinoma, jie absoliučiai teisūs, kaip tas matematikas, oro balionu skrendantiems ir pasiklydusiems Šerlokui Holmsui bei daktarui Vatsonui į klausimą „kur mes randamės?“, atsakęs „oro balione“. Tačiau, jei į mūsų tariamą kaimą žiūrėtume, kaip į viso pasaulio ekonomiką – jis yra uždaras, nes iš kosmoso, bent kol kas, mes neįsivežame nei finansų, nei gamtinių išteklių, nei, ačiū Dievui, darbo jėgos.

Paprastiname toliau: kad būtų lengviau skaičiuoti, tarkime, kad kaime gyvena tik 10 gyventojų,- šiandien juk realiai egzistuoja net dar mažesni kaimai. Kadangi jis toks mažas, sakykime, kad jame veikia vienintelė kokia nors įmonė,- tegu tai bus kažkoks hipotetinis  „maisto gamybos fabrikas“, nes be ko jau ko, o be maisto žmonėms išsiversti neįmanoma. Kadangi kaimo ekonomika uždara, jis nieko niekur neeksportuoja ir neimportuoja, tarkime, kad fabrikas per mėnesį pagamina 10 mėnesinių maisto davinių – po vieną kiekvienam gyventojui, o kad nekiltų kokių nors nesusipratimų, kas kiek jau pasiėmė, fabrikas išleidžia 100 savo akcijų, pavadina jas „šilingais“ ir jų pagalba apskaito produkcijos atsiėmimą iš sandėlio.

Taigi, pradinė situacija – sandėliai tušti, šilingai – fabriko akcijos – lygiai po 10 išdalinti visiems, norintiems dirbti, visi gyventojai pilni alkano ryžto pasigaminti maisto, todėl fabrike dirba visi alei vieno,- bedarbystė kaime – 0%, fabriko kasa – tuščia.

Darbuotojai, pirmas tris mėnesio dienas pasninkaudami, ima gaminti maistą, o vėliau kada panorėję nueina į sandėlį, atiduoda vieną šilingą ir pasiima dešimtadalį mėnesinio maisto davinio ir eina dirbti toliau. Mėnesio pabaigoje visi pinigai atsidurs fabriko kasoje, visas maistas suvalgytas, sandėliai tuštutėliai, o darbininkai – sotūs ir laimingi bei pasiruošę naujam gamybos ciklui – sekančiam mėnesiui, nes fabrikas visiems vėl išmokėjo po 10 šilingų už atliktą darbą.

Sekantį ir kitą, ir dar kitą mėnesį kartosis ta pati situacija. Procesas – visiškai atsinaujinantis, todėl be ypatingų trikdžių turėtų veikti be pabaigos ir jokių krizių jame atsitikti neturėtų. Tuomet kur šuo pakastas, jei reali ekonomika taip neveikia?

O kas būtų, jei sistemą truputį pakeisti? Tarkime, vienas gudresnis kaimo gyventojas imtų ir pasiūlytų kaimynams „nebestanguoti. Ar dar ilgai mes čia taip arsime dėl maisto?“ Juk būtų daug geriau valgyti tiek pat, bet dirbti daug mažiau!

Tokiam pasiūlymui priešintųsi tik kvailas. Visi kaimiečiai „už“. Tik kaip tai padaryti? Gudragalvis turi paruoštą atsakymą – „Reikia investicijų“. „Ko ko tokio?“- krapštosi pakaušius sutrikę žmogeliai. „Ilgai aiškinti. Viskas bus gerai, jūs tik suteikite man teisę nustatinėti algos dydį, kad sukauptume rezervą“.

Kas tas „rezervas“, kaimiečiai paklausti pasidrovi, kad neatrodytų visiški mulkiai, tad vienbalsiai sutinka su gudročiaus-buhalterio pasiūlymu. Kuris tuojau pat nusprendžia iš visų algos, save, žinoma, įskaitant, kad „nebūtų privilegijuotųjų“, atskaityti po vieną šilingėlį „rezervui-investicijoms“.

Kas tuomet nutinka su lig tol pilnai atsinaujinančiu ekonominiu kaimo ciklu? Žiūrėkime: mėnesiui pasibaigus, kadangi visiems tebuvo išmokėta tik po 9 šilingus, fabriko kasoje jų liko 10, o sandėlyje – visas vieno žmogaus maisto davinys, nes jam nupirkti darbininkams nebeužteko pinigų. Bet kaimiečiai yra kantrūs, gali juk papasninkaut truputį ilgiau vardan šviesesnė ateities, ar ne?

Sekantį mėnesį situacijos „ekselis“ dar labiau užlinksta: kadangi kaimiečiams nebereikia pagaminti viso maisto, nes dešimtadalis produkcijos liko sandėlyje, buhalteris-altruistas visus informuoja apie „gerėjančius“ rezultatus, „artėjimą“ prie užsibrėžtų tikslų, nes dirbti jau reikės mažiau, tačiau… ir mokėti už darbą tokiu atveju visiems jis galįs tik po 8 pinigus-šilingus, nes darbo juk visiems tai sumažėjo!

Skaičiuojam toliau – kasoje, be sukauptų praėjusio mėnesio 10 šilingų (trumpinimo tikslu juos pažymėkime $), susikaupia dar vieno algų mažinimo rezultatas ir joje jau lieka nebe $10, bet $20. T.y., iš kaimo ekonomikos jau bus ištrauktas penktadalis visų pinigų. Tuomet kaimiečiams teks dar labiau susiveržti diržus, nes sandėlyje jau liks 2 žmonių mėnesinis racionas, kurio nei kas galės nupirkti, nei vienas pats buhalteris suvalgyti.

Suprantama, tokia sistema nėra atsinaujinanti, todėl be „reformų“ ilgai veikti negalėtų, nes tokiu atveju po kažkiek gamybos ciklų neišvengiamai didelė dalis kaimiečių nebetektų darbo, nes gamint reikėtų vis mažiau, tuo pačiu didžioji dalis pinigų ir maisto savaime atsidurtų buhalterio užvaldytame fabrike ir jo kasoje, kurios likutį gudročius jau kuris laikas iš „rezervo“ perkrikštijo į „pelną“. Kaimiečiai greit nebegalėtų išgyventi, nes nebeturėtų pinigų nusipirkti sandėliuose susikaupusiam maistui. Neišvengiamai susidarytų revoliucinė situacija, kuomet darbininkai ateitų pas buhalterį ieškoti maisto ir teisybės.

Tik buhalteris pasitaikė įžvalgus, vėl turi paruoštą išeitį iš padėties: jis pasiūlo lengvai išspręsti susidariusias ekonomikos problemas visiems nelaimėliams… paskolindamas pinigų iš pelno už „labai nedidelį procentą“, kad jie vėl galėtų išpirkti sandėlyje susikaupusį maistą. Pasiūlymas vieningai ir džiugiai priimamas, o jo sukelta euforija trukdo įsisamoninti paskutinius buhalterio žodžius: „dėl viso pikto, kad nesutriktų sistema, už paskolintus pinigus man reikėtų kokio nors užstatėlio, pvz., jūsų būsto“.

Tik vartojimo jaudulio apimti kaimiečiai nebesigilina, išbadėję jie puola į sandėlį pirkti išsiilgto maisto, pagyvėja vartojimas, sandėliai ištuštėja, buhalteriui tenka iš naujo pasamdyti daugiau darbuotojų ir kaimo ekonomika vėl kuriam laikui atgyja…

Toliau tikriausiai nebereikia aiškinti nei „žaliems“, kad per „procentą“ iš kaimo ekonomikos bus ištraukta dar daugiau pinigų, todėl galiausiai be jokios abejonės dalis kaimiečių tiesiog nebeturės iš ko sugrąžinti paskolą – paprasčiausiai pritrūks pinigų, todėl jau po pirmosios kreditų bangos dalis gyventojų savo būstus praras. Tad, įtraukus į kaimo ekonomiką dar ir paskolas, vėl neišvengiamai susidarytų situacija, kuomet buhalterio žinioje vėl atsidurtų ir didžioji dalis pinigų, ir maisto, ir būstų.

Bet buhalteris pasitaikė ne tik gudrus bei išradingas, bet ir ambicingas,- pribrendus eilinei revoliucinei situacijai, jis įvardija kaimiečių nesėkmių priežastis: jų kaimo ekonomikai reikalingas nuolatinis prieaugis, todėl reikėtų jų modelį įpiršti gretimo kaimo gyventojams, nes savame kaime visi rezervai jau išnaudoti. O jei kaimynai nesutiktų, reikėtų juos priversti, nes tokiu atveju jie būtų „kitatikiai komunistai-teroristai“, atisakantys priimti „progresą“. Tam reikalingas naujas iečių fabrikas, kurio statybai apsukruolis gali vėl pasamdyti visus bedarbiais tapusius „saviškius“.

Kaimiečius labai pamalonina gerbiamo žmogaus geranoriškumas juos pripažinus „savais“, todėl, ir dar iš alkio, bedarbiai noriai užsiima iečių fabriko statyba. Suprantama, kažkiek užtrukus revoliucinė situacija vėl pribręs, tačiau buhalteris jau turės sukaupęs ir daug šilingų, ir daug maisto, ir daug namų ir daug iečių, ir daug alkanų bedarbių, kuriuos bus galima pasamdyti jei ne jų pažangaus ekonominio modelio eksportui, tai bent labiausiai nepatenkintų nuosavo kaimo gyventojų atvedimui į protą neseniai iš pelno pastatytame slaptame kalėjime…

Modelis, suprantama, paribiškai supaprastintas, realiame gyvenime reiškiasi daug daugiau įvairių ekonominių faktorių, jame veikia ne tik „maisto gamybos fabrikai“, „skolų gamybos fabrikai“, „fondų gamybos fabrikai“, bet ir naujų pinigų emisijos, visokie ekonominiai-finansiniai multiplikatoriai ir t.t., ir pan. Tačiau esmė visuomet ta pati – pelno arba kapitalistinei ekonomikai reikalingas nuolatinis prieaugis, kitaip visi iš karto suprastų jos neteisingumą, nes pagrindiniai finansiniai ir kapitalo ištekliai pakankamai greit susikoncentruotų vienose rankose, ko nepastebėti nebeįstengtų pats negudriausiasis iš negudrių. Tuomet net ir jo jau niekas nebesugebėtų įtikinti, kad jo kaimą galėtų išgelbėti „maisto gamybos“ fabriko buhalterio determinuotomis ekonominėmis kategorijomis determinuoti ekonomistai.

Dabar patikrinkime šią supaprastintą hipotezę. Iš jos seka, kad tokios ekonomikos krizės ir jų sukeltos daugiau mažiau revoliucinės situacijos yra ne atsitiktinis nereikšmingas pelno, arba kapitalo ekonomikos sutrikimas, bet visiškas jos dėsningumas. Tokio tipo ekonomiką krizės turėtų ištikinėti nuolat ir gana cikliškai, nes, esant panašioms kapitalo kaupimo sąlygoms bei tiems patiems žaidėjams, pelnas susikoncentruotų buhalterių kišenėse per dėsningą laiko tarpą.

Ar taip yra realybėje? Palikime nuošalyje visokias XVII a. „tulpių“ krizes, atsižvelkime tik į tai, kas yra šiandien dar gyvenančių žmonių atmintyje:

* …
* 1930 – didžioji depresija;
* 1940 -pasaulinis karas, dauguma bedarbių išsiųsti į frontą;
* 1950 – pasaulinio karo ir jo pasekmių likvidavimo dešimtmetis – begalės atstatymo darbų, todėl ekonomikos visame pasaulyje pagyvėja;
* 1960 – JAV-Japonijos vertybinių popierių krizė;
* 1970 – (pikas 1973) naftos-vertybinių popierių rinkos krizė, sąlygota Vietnamo karo, bedarbystė perkopė 9%;
* 1980 – recesija išsivysčiusiose šalyse, tame tarpe stipriausiose pasaulio ekonomikose – JAV bei Japonijoje, kuriose bedarbystė perkopė 8%;
* 1990 – Azijos rinkų ekonominis kolapsas, turėjęs ženklią įtaką visoms išsivysčiusioms šalims;
* 2000 – „dotcom“ burbulo krizė ir ypatingai išaugusi bedarbystės krizė Azijos šalyse;
* 2010 – sisteminė pasaulio krizė, besitęsianti lig šiol;
* …

Sunku čia būtų neįtarti cikliškumo.

Iš kitos pusės, supaprastintas pavyzdys teigia, kad krizių laikotarpiais „buhalteriams“ turi sektis geriausiai. O ekonominiai tyrimai skelbia, kad, pvz., investiciniai bankai – finansinių madų diktatoriai – per ekonominius sunkmečius mėgaujasi smarkiai išaugančiais pelnais. Šiandien niekam ne paslaptis, kad tokie ekonominių aplinkybių determinatoriai kaip JP Morgan Chase, Goldman Sachs, Bank of America krizės metais užsidirbo rekordinius, iki krizės nematytus pelnus. Tik ar ekonominė situacija pasaulyje nuo to pagerėjo? Ne, nes tiek uždirbtų pelnų nebėra kur investuoti, jie – ištraukti iš žlungančios ir toliau žlugdomos realios ekonomikos. Ką ten Amerika – pasaulinės ekonomikos „buhalteris“, net lietuviškajame užkaboryje ekonominė skirtis tarp vietinių „buhalterių“ ir „maisto fabriko“ juodadarbių krizės metais išaugo itin ženkliai…

Dalis ekonomistų tvirtina, kad tokios ekonominės suirutės, besitęsiančios lig šiol, pasaulis dar nebuvo matęs. Bet ir tokios turto koncentracijos lig šiol niekas niekur nebuvo regėjęs. Juk šiandien, pvz., vienam procentui JAV- ekonomikos madų diktatoriaus – gyventojų priklauso beveik pusė VISOS ŠALIES turto, į jų kišenę kiekvienais metais nusėda ketvirtis visos šalies nacionalinio produkto! Ta prasme, 1 procentui JAV gyventojų -„buhalterių“ šiandien priklauso praktiškai pusė visos šalies pinigų, „maisto gamybos fabrikų“, būstų užstatų pavidale, „iečių fabrikų“, net pinigų gamybos fabrikų… Nes į šalies turtą juk įeina viskas toje šalyje, įskaitant paskolas!

Manot rimti ekonomistai to nesupranta? Tuomet prisiminkite, kodėl Beną Bernankę, JAV Federalinės Rezervų Sistemos pirmininką, žmonės vadina „helicopter Ben“,- jis, ekonomikos filosofijos mokslų daktaras, kaip vieną kovos su krize būdų siūlė mėtyti liaudžiai pinigus iš malūnsparnių…

Pelno ekonomika be prieaugio labai greit save demaskuotų. Aš ilgai negalėjau suvokti, kam reikalingas nuolatinis prieaugis ekonomikose,- man juk jo nereikia? Pvz., Lietuvoje juk gyventojų skaičius beveik nesikeičia, o jei ir keičiasi, tai tik į mažėjimo pusę, tačiau mums nuolat trimituojama, kad be ekonomikos augimo Lietuvai šakės! Bet mano šeimos poreikiai taip neauga, nes man kitąmet nereikės, pvz., 5% daugiau maisto, nei jo reikėjo šiemet. Ir rūbų nereikės daugiau, nei reikėjo šiemet. Ir baldų. Ir kultūros pinigine išraiška: knygų, sąsiuvinių,  kelionių, kad pavėpsot į panašius pastatus tik skirtingose pasaulio vietose. Bet… gal kitiems to verkiant reikia?

Tuomet, kad jau pradėjome bandyt samprotauti, tuo pačiu be emocijų paanalizuokime logiškai, o kas gi yra nuolatinis prieaugis ir ar jis tikrai yra tokia jau nekvestionuotina visų valdžių siekiamybė?

Jei ekonomika kasmet plečiasi, pvz., 7% (Lietuvos ekonomika ne per seniausiai plėtėsi ir po daugiau), reiškia sekančiais metais plėsis praėjusių metų rezultatas ir 7% prieaugio suma. T.y., plėtimasis progresuos, kitaip tarus, jis bus ne tiesinis, bet eksponentinis. T.y., pvz., jei tokio prieaugio Lietuvos baldų pramonei, esant stabiliam jos plėtimuisi po 7%, pirmais metais tereikėtų, tarkime, 10 000 hektarų miško, tai jau po 10 metų jai reikėtų lygiai dvigubai daugiau, t.y., 20 000 hektarų. O dar po 10 metų reikėtų 40 000. O dar po 10 – 80 000, …, o po 100 metų – virš 2,5 milijonų hektarų! T.y., nepraėjus nei 100 metų tokio prieaugio Lietuvos medienos pramonė iškirstų daugiau miškų, nei jų šiandien iš viso auga Lietuvoje.

Eksponentinį augimą dar vaizdžiau iliustruoja sakmė apie vieną rytų karalių, vardu Šemeta Šimonitas (vardas išgalvotas, su realijomis sąsajų neieškokit), kuris sulygo su užklydusiu prašalaičiu, anuometiniu TVF patarėju transnacionalinės ekspansijos klausimais, kad jei pastarasis prieš Šimonitą laimės šachmatais, galės prašyti, ko pageidauja, jei karaliui tai nepasirodys nepadoriai per daug. Prašalaitis tepaprašė, kad karalius pralaimėjimo atveju ant kiekvieno šachmatų lentos langelio padėtų dvigubai daugiau grūdų, nei padėjo ant prieš tai buvusio: ant pirmo – vieną, ant antro – du, ant trečio 4 ir t.t. Karalius tik nusijuokė iš tokio menko prašymo, tačiau, kai pralošė, paaiškėjo, kad jis skolingas 18,446,744,073,709,551,615 grūdų (toks labai retai girdimas skaičius – 18 kvintiljonų). Jei laikyti, kad grūdas sveria maždaug 0,25 gramo, tai sudarytų virš 4,5 trilijonų tonų! O žinote, kiek yra trilijonas? Pabandykite įsisąmoninti va taip: jei jūs būtumėte nemirtingas Kristaus bendraamžis ir kiekvieną dieną išleistumėte po milijoną dolerių, vieno trilijono nebūtumėte spėjęs išleisti lig šių dienų, jums dar būtų likęs trečdalis! Tiek grūdų, suprantama, neturėjo visi pasaulio karaliai kartu sudėjus, nes net ir šiandien visame pasaulyje vidutiniškai per metus iškuliama apie 1000 kartų mažiau…

Tuomet kas išeina? Nuolatinis ekonomikos augimas ne tik kokybiškai iš esmės nekeičia esamos ekonominės situacijos, toliau aštrindamas nelygybę bei dar labiau artindamas ekologinę katastrofą, bet šio proceso tempas su laiku vis spartėja, nes viso pasaulio vyriausybės deda titaniškas pastangas, kad tik ekonomikos augimo tempai nelėtėtų (ačiū krizėms,- jos nors trumpam pristabdo mūsų beprotišką lėkimą prarajon ir suteikia laiko permąstyti tai, kaip mes gyvename).

„Investicijos“ tokiu atveju yra tik papildoma didėjančios pelno koncentracijos, arba pinigų ištraukimo iš realios ekonomikos priežastis. Suprantama, jos laikinai ekonomiką pagyvina, tačiau tolimesnėje perspektyvoje ją žlugdys, nes pelnas susikoncentruos net ne vietinių, bet svetimų „buhalterių“ kišenėse. Bet viso pasaulio vyriausybių ekonominiai strategai dėl investicijų pasiryžę parduoti ir savo tėvus, ir vaikus, nes jiems svarbiausia yra ši diena, o rytojaus tvanas – jau ne jų rūpestis…

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *