Š.Navickis. Pradedant nuo savęs (57)

Šarūnas Navickis | J.Vaiškūno nuotr. alkas.lt

Šarūnas Navickis | J.Vaiškūno nuotr. alkas.lt

Skambus posakis, kad „norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs“ taip ir liktų – o dažniausiai ir lieka – dar viena gera idėja, jei nepradedame ja vadovautis. Juk apčiuopiamus pokyčius atneša tik ta dalis mūsų teorinių žinių, kurias perkeliame į praktiką. Tad kodėl gi ne? O ir proga nebloga pasitaikė – kalbu apie artėjančius rinkimus ir galimybę ar net prievolę viešosios erdvės dalyviams teikti žinias apie save iš pirmų rankų.

Kuris laikas, o ypač po apsilankymo su simbolinėmis dovanomis – dviračio ratu bei pompa – „Kubiliaus bunkeryje“, kaip tą pastatą skaičiau vadinant kitų autorių straipsniuose, po mano rašiniais šalia komentarų, kurių tarpe kaskart daugėja palankių tekstui, o kartais ir autoriui, ėmė rastis ir klausimų. Pastarieji kaip tik dideliu geranoriškumu nespindi ir apie ką straipsnyje berašyčiau, vis tiek su nedidelėmis variacijomis sukasi plotmėje tarp mano miegamojo („kiek žmonų turi“), sportinės veiklos, nemeilės gėjams ir konservatoriams (tai bent sugretinimas), o kartais virsta ir bemaž kaltinimais – kaip drįsai atsirasti „pas Paulauską“ (taip įvardijama tada egzistavusi Naujoji sąjunga), kodėl tavęs neremia (arba kodėl remia) „Drąsos kelias“ bei kiek kartų bankrutavai? Pasitaiko ir “Ką gero esi padaręs Lietuvai?“ bei „Kada baigsi blaškytis tarp kūrybos, politikos ir verslo?“ Na, klausimai daugmaž tokie – tai ir atsakinėsiu į visus. Prašau atleisti už teksto apimtį, keleriopai viršijantį mano įprastinių rašinių ilgį.

Žmoną turiu vieną, su kuria gyvename tiek civilinėje, tiek ir bažnytinėje santuokoje – šią aplinkybę miniu dėl to, kad klausimo tonas lyg ir akcentuoja moralinę reikalo pusę. Taigi, bažnyčia tuo klausimu man priekaištų neturi. Beje, nepastebėjau, kad ir civilinė teisė Lietuvoje būtų numačiusi daugiau nei vieno sutuoktinio galimybę. Auginame trejetą vaikų, kurių jauniausiai tik ką sukako trys mėnesiai. Taip pat turiu du  suaugusius „kraitinius“ vaikus, kurie jau kuris laikas kuriasi gyvenimus patys. Taip, esu išgyvenęs ir skyrybų netektį – atradimu to juk niekaip nepavadinsi. Tačiau čia baigiasi mano galimybės atvirauti, nes kalba jau eitų ne apie mane, o apie kitus žmones, ir aš tikrai nesijaučiu turįs teisę pasakoti tai, kas liečia ne tik mane, bet ir juos. Kita vertus, niekada nebuvau davatka, nepramiegojau savo gyvenimo ant krosnies ar pasislėpęs po medžiu (apie tai truputį vėliau) ir nepretendavau į Misterio Nuobodybės titulą – mano  gyvenime buvo, yra ir tikiuosi bus moterų, su kuriomis įdomu bendrauti ir kol tas bendravimas nieko neskaudina, nematau reikalo jo riboti. Sekso skandalus, kuriuose nebuvo sekso tegu kuria ir tiražuoja piktavaliai liežuvautojai – matyt, tokia jau jų dalia. Nejaugi ritamės link to, kad šiais „genderizmo“ apnuodytais laikais vyras jau turi viešai atsiprašinėti, kad jam patiko moterys ir už tai, kad bent retkarčiais ir jis patiko joms? O gal tiesiog tiems, kas ieško „visą gyvenimą su vienu partneriu darnioje šeimoje“ pragyvenusio kandidato vertėtų apsistoti ties dabartiniu premjeru? Tik kodėl jo žmonės taip nemyli?..

Sportine veikla paprastai įvardijami mano įkurti sveikatingumo klubai. Teko būti vienu iš pirmeivių, vystant kūno kultūros paslaugas teikiančių klubų veiklą Lietuvoje – su malonumu paminėsiu faktą, kad daugelis šiandieniniuose klubuose dirbančių fitness srities profesionalų bei asmeninių trenerių savo karjerą pradėjo būtent mano įkurtuose centruose. Pirmasis jų atsidarė Kaune, o po to ir Vilniuje, kuriuos įkūrėme kartu su partneriais. Po mano  skyrybų, kurias jau minėjau, sutarėme, kad didesnysis Kauno klubas liks mano partneriams, o mažesnysis Vilniaus – man, pastarojo akcijas netrukus pardaviau ir abiejuose klubuose likau tik konsultantu, o vėliau atsidėjau išimtinai kūrybai – rašymui. Mano žiniomis klubas Vilniuje veikia iki šiol toje pačioje vietoje kitu pavadinimu, klubas Kaune užsidarė prieš kelis metus, gyvavęs apie dešimtį metų. Apie klubą Klaipėdoje reikia pakalbėti atskirai. Reikalas tas, kad po nemažos pertraukos kūno gerovės teikimo srityje, jau gyvendamas Klaipėdoje, kur persikėliau dėl to, kai gerasis Dievulis davė žmoną klaipėdietę, gavau pasiūlymą iš VP Market grupės įkurti klubą „Akropolyje“. Pradžioje tikėjausi, kad klubas bus jų nuosavybe ir labai apsidžiaugiau, kad tokia galinga verslo grupė ėmėsi į žmonių sveikatą ir gerovę nukreiptos veiklos, o man teks organizatoriaus vaidmuo, kuris baigsis, klubui pradėjus sėkmingai veikti. Tačiau procese atsitiko taip, kad patalpų savininkai pasirinko likti jų nuomotojais, o man teko nebe įkūrėjo, bet verslo operatoriaus vaidmuo. Startas buvo daug žadantis ir po atidarymo minėtasis klubas buvo pristatytas Pasauliniame fitness centrų kataloge, kaip vienas iš dviejų tais metas pasaulyje atsidariusių unikaliausių centrų (antrasis, jei neklystu, Honkonge). Tačiau prasidėjusi krizė neleido klubui įsibėgėti ir finansinių įsipareigojimų našta netruko virsti grėsmingai augančiomis skolomis. Žinoma, kreipėmės į VP Market atsakingus asmenis ir atrodė, kad sprendimą rasti vis dėl to pavyks – buvo pasakyta, kad iki derantis sumokėtume bent pusę susidariusios skolos ir tada atvažiuočiau į Vilnių, nes Klaipėdoje tokie klausimai nesprendžiami. Pinigų tokiai operacijai klubas neturėjo, o ir prasidėjusi krizė, kurios plitimo ribų tada dar nebuvo galima nė įsivaizduoti, jau šiepė savo iltis, tad kredituojantis bankas papildomai finansuoti klubo nesiėmė. Norint neužsidaryti  – juk tą krizę sukėlėme ne mes – kartu su kitais klubo administracijos nariais apsisprendėme skelbti nuolaidų akciją ir tokiu būdu pritraukti lėšų, kad galėtume padengti bent dalį įsiskolinimo ir sėsti prie derybų stalo, tikėdamiesi, kad pavyks išsaugoti išties gerą klubą, kurį jau spėjo pamėgti nemažai žmonių. Tačiau pervedus surinktus pinigus patalpų nuomotojui ir man nuvykus į Vilnių, buvo pasakyta, kad greta įmonės pasirašyto kontrakto dar turiu pasirašyti ir asmeninį skolos vekselį, o tada jau bus ieškoma galimybių dirbti toliau. Į tai atsakiau, kad turiu pagalvoti – pasiūlymas, šiaip ar taip, primena alegoriją, kai žmogus užrašo velniui sielą. Po šių žodžių buvau paliktas derybų kambaryje, matyt, pagalvojimui. Tokiai „verslo vienatvei“ užtrukus apie valandą, supratau, kad čia deryboms vietos nepalikta ir nutariau, kad turiu vėl pasitarti su klubo administracijos darbuotojais. Tačiau grįžus į Klaipėdą trečios dienos vakare atėjo įrankiais ginkluoti darbininkai ir fiziškai pakeitė klubo duris bei spyną. Taip vienašališkai buvo „išspręstas“ tolesnės klubo veiklos klausimas… Toliau sekė bankroto procedūra, o klubas perėjo į kitas rankas. Jis ir dabar ten yra, tuo patvirtindamas faktą, kad problema buvo ne pačiame klube, o tiesiog vienos pusės nenore ieškoti moralaus sprendimo. Iš savo pusės tegalėjau padaryti tiek, kad siekdamas kiek įmanoma kompensuoti žmonių patirtus nuostolius asmeniškai sudarinėjau nukentėjusių klubo lankytojų sąrašą, kurį pateikiau bankroto administratoriui, o taip pat padariau viešą pareiškimą spaudoje ir atsakiau į klausimus. Žmogiškoji šios istorijos pusė taip pat aprašoma mano knygos „Kaip gyveni, taip ir atrodai“ biografinėje dalyje. Manau, kad tai kaip tik tokio pobūdžio patirtis, iš kokios atsirado patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ ir jokių slaptų užkaborių čia nėra.

Inkriminuojama „nemeilė gėjams ir konservatoriams“… Na, išsitenku savo lytyje ir asmeninu pavyzdžiu galiu patvirtinti, kad gyvybė kyla iš priešingų lyčių sąjungos, gi kai ji tos pačios – tokia jungtis yra bergždžia. O su Gamta ginčai nevedami. Suprantu, kad gyvenime būna visaip, ir galiu tai toleruoti, bet ne propaguoti – o kaip pavadinti „švietimo programas“, kai mūsų vaikams nuo mažumės norima aiškinti, kad du princai yra taip pat šaunu, kaip ir princas ir princesė? Gal net dar šauniau – mat tiedu princai yra „šiuolaikiškesni“? Todėl nuo tos ribos, kai nukrypimas nuo prigimties bandomas prakišti kaip norma ir dar prabylama apie išskirtines sąlygas (kvotas) visų likusiųjų piliečių sąskaita, laikau savo pareiga tokį melą viešinti, o procesą stabdyti. Tą ir darau.

Su konservatoriais yra kiek kitaip. Visų pirma nelaikau konservatizmo kažkokiu savaiminiu blogiu ir apie tai esu nemažai rašęs, lygindamas Anglijos ir Lietuvos konservatorius, o D. Cameron‘ą su A.Kubiliumi. Tačiau kalbant būtent apie Lietuvos konservatorius, paveikslėlis visiškai kitas. Skaudžiausia, kad būtent konservatoriai daugeliui žmonių, tarp jų ir man, buvo įkalbėję, esą jie bus kitokie, nei nomenklatūriniai socdemai. Deja, deja – gyvenimo realybė parodė, kad jei jie ir kitokie, tai tik į blogąją pusę. Į detales čia nesileisiu, panašiai jaučiasi daugelis Lietuvos žmonių, o ir patvirtinančių faktų pilna viešoji erdvė. Tuo tarpu tie, kurių jokia argumentacija neveikia ir kurie vadovaujasi ne protu ir logika, o kažkokiais tik jiems vieniems suprantamais mesianistiniais (o gal kaip tik – itin medžiagiškais?) motyvais, tegu ir toliau leidžiasi „vedžiojami po dykumą“. O ir kaip bežiūrėtum, gyrimasis „suvaldyta krize“ netekus trečdalio valstybės žmonių konservatorių atžvilgiu palankiai nenuteikia. Tie šios partijos nariai, kuriuos laikau protingais ir padoriais – o pažįstu asmeniškai ne vieną konservatorių – turėtų smarkiai pasistengti, kad sutelktom jėgom nušalintų tą dabar partiją vairuojančią grupę (kai kas sako „chuntą“), jei nori reabilituoti ir partiją, ir patį konservatizmą rinkėjų akyse. Kai kuriais atvejais tas nusivylimas toks didelis, kad iš nuoskaudos ir nevilties pasirenkama kuo priešingesnė konservatoriams srovė. Panašiai ir aš atsiradau Naujosios Sąjungos sąraše. Negaliu sakyti, kad didžiuojuosi šiuo savo pasirinkimu, tačiau turėjau progos iš arti pamatyti, kaip veikia partinis mechanizmas ir kaip greitai suniveliuojamas jos narys partiją valdančių žmonių rankose. Nenorėdamas tapti tokiu beveidžiu sraigteliu, kuris reikalingas tik kaip lojalus rankos kėlėjas balsuojant, šiandien esu itin atsargus tiek partijų, tiek ir sąrašų atžvilgiu. Kokia prasmė būti kaltinamam už dalykus, kurių tu ne tik neįtakojai, bet net nežinojai, kad tokie vyksta?

Čia natūraliai pereiname prie klausimo, kodėl mane remia ar neremia (kaip kam patinka) Drąsos kelio partija? Ne taip seniai, kai dar buvo ar bent taip atrodė reali antisisteminių politinių jėgų susivienijimo galimybė, viešu laišku kreipiausi į tų partijų vadovus ir aktyviausius narius, siūlydamas sėsti prie Apskrito stalo ir išnaudoti susidariusią situaciją visos Lietuvos labui. Kvietimas buvo išgirstas ir pastebėtas – tačiau jo įgyvendinimas yra tik dalinis. Kaip teigiamą pavyzdį reikia paminėti Nacionalinį susivienijimą (vėl NS) „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuris jau turėjo teigiamą įdirbį jungdamas Centro partiją bei Socialdemokratų ir Tautininkų sąjungas, prie kurių dabar prisidėjo ir Tautos vienybės sąjunga. Tačiau nei tarytum pasitraukusio iš avanscenos „Lietuvos sąrašo“ nei aktyviai veikiančio Drąsos kelio tarp susivienijusiųjų nėra. Tuo tarpu aš likau su galiojančiu kvietimu vienytis lūpose ir širdyje. Su nedrąsia viltimi pastebėsiu, kad tokia galimybė ir toliau išlieka – Klaipėdos Baltijos apygardoje, kur esu išsikėlęs savarankiškai, priešinių kandidatų nekėlė nei „Už Lietuvą Lietuvoje“, nei Drąsos kelias. Kadangi čia vėl kartojasi situacija, kai kalbėdamas plačiau neišvengiamai turėčiau minėti kitus žmones ir jų teiginius, tai geriau sustosiu, tačiau turiu pakankamo pagrindo manyti, kad toks kandidatų išdėstymas nėra atsitiktinumas. Taigi, remia mane ar neremia yra labiau skonio reikalas, o galutinį išsidėstymą bei rezultatą matysime rinkimų dieną.

Artėjame prie pabaigos. Gyrimuisi provokuojantis klausimas „Ką esi gero padaręs Lietuvai?“ man nelabai patinka, todėl prašau atleisti už trumpą atsakymą. Manau, kad katastrofiškai nykstančios tautos ir krizės krečiamos valstybės kontekste penki vaikai yra išties rimtas poelgis. Labai norėčiau, kad panašiai elgtųsi ir jaunesni už mane tėvai. Taip pat esu parašęs penkias knygas, iš kurių keturios išleistos, o viena laukia eilės ir palankesnių mokesčių politikos leidybai, nei ta, kurią sukurpė dabartinė valdžia. Iš minėtųjų keturių dvi buvo pakilusios į perkamiausių (tikiuosi, ir skaitomiausių) knygų dešimtuką. Norintys, vėlgi, lengvai susiras ir daugiau teigiamų pavyzdžių, esu pakankamai viešas asmuo. Gi nenorinčius – kam tuščiai varginti?

„Blaškytis“ tarp kūrybos ir politikos nustoti neketinu. Net Seimo etikos komisija laikosi nuomonės, kad originalių tekstų kūryba yra leistina veikla, taigi, čia ir toliau išliks taip, kaip ir iki šiol. Rašysiu ir toliau, juolab, kad gyvenimas parūpina siužetų gerokai didesniu tempu, negu pavyksta juos raštu išguldyti. Pagaliau ir tautinė tradicija tokia, kad daugelis mūsų rašto žmonių lygiagrečiai reiškėsi ir politikoje. O verslas vargu ar yra mano pašaukimas ir užduodant klausimą jis greičiausiai prikabintas kaip menamai neigiamas veiksnys. Beje, eskaluojama neigiama pažiūra į verslą valstybės ūkio vystymuisi kažin ar prideda sėkmės?

Dėkoju savo gerbėjams ir kritikams – pirmiesiems, kad palaiko ir sustiprina, antriesiems – kad „užgalanda“. Jūsų visų dėka tampu ir stipresnis, ir aštresnis, o tai šiuo metu gali pasirodyti kaip tik pačiomis reikalingiausiomis savybėmis.

Tuo tarpu piktavaliams liežuvautojams atpildu tebus jų pačių gyvenimo būdas, į kurį jie neišvengiamai prisineša ant kitų pilstomo purvo.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: