A.Endriukaitis. Ar E.Kusaitė įžeidė prokurorus J.Laucių ir M.Dūdą Strasbūro teismo požiūriu? (6)

Algirdas Endriukaitis | N.Balčiūnienės nuotr.

Algirdas Endriukaitis | N.Balčiūnienės nuotr.

Prokurorų J. Lauciaus ir M. Dūdos pažymos apie jų neteistumą

Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš pirmininko Arūno Kisieliaus, narių Jurgitos Mačionytės ir Pavelo Frolovo 2012-06-28 nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos Aušros Valinskienės 2012-04-10 nuosprendį, kuriuo Eglė Kusaitė pripažinta kalta pagal LR BK 290 straipsnį ir nuteista 10 minimalaus gyvenimo lygio dydžio bauda (1300 litų). Minimas straipsnis numato valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą.

Šiuo atveju nukentėję buvo prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda. E. Kusaitei inkriminuoti žodžiai ,,prokuroras, mano manymu, yra…vykdo nusikaltimus…kaip jie gali žudyti žmones, tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, artimaisiais… Laucius ir Dūda yra nusikaltėliai.“

Nediskutuojant tos aplinkybės, kad E.Kusaitė tuos žodžius žurnalistams pasakė po teismo posėdžio, o ne tiesiogiai pareigūnams atliekant savo pareigas, suprantant, kad sąvokos ,,žudyti“ ir ,,nusikaltėliai“ buvo akivaizdžiai vartota hiperbolizuota buitine, o ne teisine prasme, kad ji sakė ,,mano manymu“, teismas nustatė, kad ,,/…/ nei prokuroras J. Laucius, nei M. Dūda įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinti kalti padarę nusikalstamas veikas, jų atžvilgiu taip pat nėra ir nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, be to, nėra duomenų apie kaltinimus privataus kaltinimo bylose ar procesinius pažeidimus baudžiamojoje byloje, kurioje E.Kusaitė kaltinama pagal BK 250 str. Formaliai dėstomas ,,nekaltumas“ regisi naiviai, o dėl procesinės elgsenos yra apskritai nenagrinėta, o liudininkams tuo klausimu neleista pasisakyti. O šiaip situacija tokia: ką ir kaip suimtasis gali pasakyti ir įrodyti, kai jo oponentas yra pareigūnas su neginčijomis preferencinėmis jo teisumo ir veikimo teisgalėmis, jeigu jomis naudojamasi subtiliai profesionaliai išimtinai nebaudžiamu savo individualios teisinės sąmonės lygmeniu?

Problema konkrečiu atveju yra tokia: ar prokuroras turi reikalauti išimtinės meilės, ar besąlygiškos pagarbos, ar tik nekritiškų saviraiškos vertinimų iš asmens byloje, kurioje jis yra kaltintojas? Pagarbą jis turi užsitarnauti nenuginčijamu objektyvumu, nešališkumu, įtikinamumu bei humanišku elgesiu ir jo prerogatyva taip elgtis, visuomenės priimtu, pripažintu ir neginčijamu precedentu, kad suimtajam ar teisiamajam nekiltų pareigūno angažuotumo įtarimai. Lietuvos teisinėje praktikoje nerasime atvejo, kad savo kaltinamajam prokuroras prie pagrindinės bylos sudarytų dar tris papildomas bylas, kaip šiuo atveju yra su E. Kusaite. Tai teisės istorijos klasika. Ar pozityvioji teisė visada reiškia teisingumą? Sunku patikėti, kad E. Kusaitė būtų tokia nuožmia recidyviste, kurią reikėtų taip ryžtingai tramdyti, o prokurorui taip galingai gintis. Pažvelkime iš šalies ir palyginkime realų jėgų santykį.

Kalbėkime atvirai: ši byla visuomenei atrodo neįtikinamai, spaudoje vadinama rezonansine. Tokiu atveju pagal bylos autorių – Lietuvos VSD (R. Vaišnoras) sumanymą, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pasinaudojant neginčijamai nusikalstama Rusijos FSB ir valstybinę sąmonę praradusia Lietuvos generaline prokuratūra, bandoma solidžia bendra jungtine teisine sistema rasti legitimų apkaltinimo sprendimą. Ir čia jau reikalinga teisiniai gudravimai, pritempimai ir hiperbolės. Nejaugi E. Kusaitė, jos artimieji ir Lietuvos visuomenė nemato kaip tai teisiniu, politiniu, humanitariniu ir istoriniu būdu bandoma visa klijuoti. Ir ar čia galima rasti normalaus pasitikėjimo ir pagarbos santykius tarp teisiamosios, VSD ir prokuroro. Čia yra du momentai: kas suteikė tokiems pareigūnams absoliutaus, išskirtinio neklystamumo ir patikimumo prerogatyvą. Jeigu Lietuvoje klysta ministrai, aukšti pareigūnai, teisėjai, tai kodėl minėtos dvi Lietuvos tarnybos turėtų išimtinai visuomet dirbti tik tobulai ir steriliai? O tai yra todėl, kad jos pačios save kontroliuoja. Kas gali patvirtinti, kad jose dirba išimtinai idealistai, kurie giliai humaniškai ir tobulai vertina ir surašo popierius ir jų žodis bei judesys yra neklystamas? Šios tarnybos bando taip tik prisistatyti.

Praktiškai individualus prokuroro, kaip ir VSD pareigūno, darbas nekontroliuojamas, prieš nieką jis neatsiskaito. Savo veiksmus įslaptina ir visos struktūros linkčioja. Juk jeigu savo laiku šioje byloje doras pareigūnas būtų į visą tai pažvelgęs politiniu, istoriniu ir tradiciniu veidu, tai būtų ėmęsis darbo, o ne imitacijos. Ir tai galima vertinti ne kaip menką kvalifikaciją, o kaip tyčią, sąlygotą suluošinta teisine sąmone. Ilgas E.Kusaitės, kaip jaunos ir sociališkai nepatyrusios, izoliavimas ir prokuroro teisinių instrumentų selektyvus naudojimas kaltinamąją dėl socialinės brandos pastato į nelygiaverčią padėtį, kurią ji pastoviai jaučia ir mato. Iš to kaupiasi nevaldoma neigiama energija, kuri provokuojama išsilieti, ir toliau, išnaudodamas savo patirtį ir padėtį, prokuroras gali panaudoti kaip papildomas plačių teisgalių ir jėgos lygmeniu, ypač jeigu yra beširdis.

Prokuroro ir kaltinamosios pasitikėjimo santykiai

Kaip aiškina pati E. Kusaitė ir jos artimieji, prokurorų veiksmai buvo neeiliniai. 2009-10-26 prokuroras J. Laucius suimtą E. Kusaitę raštu reikalauja išimtinomis aplinkybėmis laikyti 15 dienų Vilniaus apskrities areštinėje (kur asmuo laikomas tik iki teismo kardomosios priemonės paskyrimo keletą dienų), ,,siekdamas užtikrinti suimtosios saugumą.“ Kas išimtinai grėsė jos saugumui? Galima tik spėti, kad tikslu fiziškai ir morališkai palaužti jai esant kameroje nešvariai skudurinei patalynei, sugriuvusiai lovai ir blogoms, antisanitarinėms sąlygoms.

Tą pačią dieną prokuroras J. Laucius areštinėje E. Kusaitę tardo basnirčią tik su šlapiomis pėdkelnėmis (be batų) po jos vedimo per kiemo balas. Jai skiriamos ir atliekamos dvi psichiatrinės ekspertizės, ilgai neatiduodami turėti rūbai. Pasimatyti su teta E. Kusaitei leista po 4 mėnesių, o su motina – po 5 mėnesių nuo jos suėmimo. Tai vertintina kaip psichologinis spaudimas. Kameros agentė tvirtino, kad E. Kusaitė kameroje buvusi linksma ir dainavo, o tai po suėmimo šoko neįtikėtina. Prokuroras J. Laucius teisme aiškino, kad E. Kusaitė, būdama nesuimta, bėgs į Rusiją, nes turinti vizą, o būdama Vokietijoje domėjosi NATO bazėmis. Kuo tokį tarptautinių kaltinimų srautą paaiškinti?

Dėl E. Kusaitės prašymo surasti agentą ,,Arną“ 2010-06-29 prokuratūra kreipiasi į Klaipėdos apygardos VSD, o ši kitą dieną (2010-06-30) atsakė: ,,/…/ atlikus operatyvinius veiksmus ,,Arno“ asmenybė nenustatyta“. Per vieną dieną! Šis agentas, E. Kusaitės nuomone, padarė jai pasą Aset Žucharnijevos vardu. Praktiškai visi jos gynybiniai prašymai buvo atmesti ir teismo posėdžiai vyko uždari, o pirminis M. Dūdos kaltinimas dėl jos bendravimo su ,,teroriste“ iš Azerbaidžano Laila dingo apskritai, nes azerbaidžaniečių tarnybos į tai pažvelgė kaip į paistymą, rodantį kaltinimų tarptautinį lipdymą ir improvizavimą. Mūsų informacija, Laila yra paprasta darbininkė, o jos vyras – dagestanietis, o tai arti Čečėnijos ir gal galimos teroristinės sąsajos?

Galima įsivaizduoti kaip jautėsi jauna, pakartosiu, sociališkai nesubrendusi ir neprisitaikiusi jaunuolė, kai ją generalinėje prokuratūroje tardė trys Rusijos FSB pareigūnai (čekistai), kurie ne Lietuvos BPK pagrindu nepamatuotai pasirašė jos apklausos protokolą ir kaip jai atrodė tokios grupės buvimo psichologinis spaudimas. Ir ką apskritai reiškė Lietuvos byloje nusikalstamos Rusijos FSB pareigūnų (čekistų), kaip ,,proceso dalyvių“, priėmimas ir legitimavimas.

Vienu metu dalyvaujant M. A. Savickij – Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkui, J. V. Šatalov – Rusijos FSB operatyviniam darbuotojui, A. V. Fisiukov – Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresniajam tardytojui, suimtoji taip jautėsi izoliaciniame, absoliutiniame priklausomume ir psichologiniame presinge be galimybės gintis. Taip ir formavosi jos neigiamas nusiteikimas prokurorų atžvilgiu.

O ką reiškė E. Kusaitės VSD globa nuo 2003 metų, kai jai buvo 14 metų ir laukta jos pilnametystės, o po to paruošimo kurtas ypatingai intensyvus nusikaltimo imitavimo modelis, kuris regisi intensyvia provokacija? Ir kada ji atsikvoši, galima įsivaizduoti jos jausmų pobūdį. Motina kreipėsi į Klaipėdos apygardos VSD teroristinio skyriaus vadovą patarimo ir pagalbos. Jis ją paprasčiausiai ramindavo, kad čia nieko nesą.

Prokuroro J. Lauciaus pozicija

Prokuroro J. Lauciaus charakterį apibūdina jo pareiškimas: ,,Kai kurių asmenų teigimas, kad Lietuvoje atliekant ikiteisminį tyrimą gali būti nepaisoma žmogaus teisių, yra nesuderinamas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių ir turi būti įvertintas teisiškai“ (,,Lietuvos žinios“, 2010-07-22). Be abejo, tai prokuroro absoliutaus teisingumo ir visagalybės būdingas rodymas ir tiesiogiai susietas su žodžio laisvės ir saviraiškos teisės paneigimu siekiant pagrįsti trupančius kaltinimus.

Generalinės prokuratūros etikos komisija tai įvertino tik kaip ,,emocinį proveržį“ (kodėl gi  E.Kusaitės veiksmai taip nevertinami?). Komisijos taip pat nurodyta: ,,Tačiau prokurorų etikos kodekso normų pažeidimo nenustatė, tik rekomendavo tam prokurorui išvadas ir vertinimus tarnybinėje veikloje pateikti taip, kad būtų išvengta klaidingo interpretavimo viešoje erdvėje.“  Reiškia, kad ir prokurorai karščiuojasi bei klysta, o gal ir viršija savo kompetencijas. Toks problemos savos prokuratūros kolegų vertinimas patvirtina į savo visagalybės įsijautimo faktą. Šiuo atveju galingesnis padaro mažesnę klaidą, o silpnesnis – didesnę. Kaip sakydavo romėnai – kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui.

Vilniaus apygardos teismas akivaizdžiai prokurorų pusėje

Prokuroras J. Laucius siekė absoliutaus suimtosios E.Kusaitės izoliacijos kaip psichologinio palaužimo ir gynybos aplinkybių apribojimo. 2010-07-22 Vilniaus apygardos teismo teisėja Teresėlė Kazlauskienė E. Kusaitės suėmimą (2009-10-24) nuo 2010-07-26 pratęsia dviem mėnesiams.

2010-08-05 Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys E. Kusaitei panaikina suėmimo kardomąją priemonę po 217 dienų jos kalinimo nesant teisinio pagrindo, t. y. kaip konkrečiai neatlikusiai nusikalstamos veikos, o tyčios deklaravimas dar nereiškia atlikto nusikaltimo.

2011-03-24 E.Kusaitė žurnalistams pasako tuos lemtingus apkaltinamuosius žodžius, kai prokuroras M. Dūda prašo ją naujai įkalinti.

2011-04-21 Vilniaus apygardos teismo kolegija (Virginija Švedinė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis), prašant prokurorui M. Dūdai, po 258 E.Kusaitės laisvės dienų, skubiausia nutartimi, nenurodant net suėmimo trukmės, E.Kusaitę, nelaukiant galimos apeliacijos, suima teismo salėje. Tik vėliau, papildoma nutartimi nustatomas 3 mėnesių suėmimo laikas.

Ypatingai žiauriai atrodo 2011-04-29 vienasmenine nutartimi teisėja Virginija Švedienė uždraudžia su suimtaja E. Kusaite matytis motinai ir tetai ,,/…/ iki bylos išnagrinėjimo ir nuosprendžio priėmimo /…/“ Suėmimas teismo salėje ir draudimas E.Kusaitei matytis su motina ir teta reiškia, kad teismas paliko prokuratūros liniją – absoliučią izoliaciją, kaip psichologinį spaudimą, lengvinantį kaltinimo veiksmus.

2011-05-10 (po 19 dienų suėmimo) Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Albinas Bielskis panaikina 2011-04-21 Vilniaus apygardos teismo nutartį skirti suėmimo kardomąją priemonę. Galima paklausti: prokuroro ir trijų teisėjų subjektyvūs sprendimai panaikinti. O kokia jų atsakomybė, sakysime, už nekvalifikuotą arba šališką sprendimą? Jokios. Tai erdvė be atsakomybės šaltakraujiškai, be širdies, daryti bet kokius sprendimus. Na ir kas, o gal nepakeis, o jei pakeis, tai to niekas neįvertins!

E. Kusaitė visą laiką jautė prokurorų ir apygardos teismo presingą. Tas buvo reikalinga dėl bylos bendro teisinio ir politinio neargumentuotumo siekio pateisinimui ir nuteisimui. Lieka nepaaiškinta, kodėl tiek nukrypstama nuo BPK straipsnių. Pagal BPK 226 str. 1 d. jos byla teisminga Klaipėdos apygardos teismui, nepaisant, kad ikiteisminis tyrimas buvo pavestas atlikti Lietuvos generalinei prokuratūrai. Nepaisant 260 str. 3d. nuorodos, gynybai uždrausta daryti garso įrašus, netgi papildomai leistus neviešuose posėdžiuose pagal 9 str. 4 dalį. Nesant atsarginio teisėjo, atleidus pagėrusį teisėją Z. Birštoną (2011 m. balandžio mėn.), pagal 223 str. byla turėjo būti nagrinėjama iš pradžių, o praktiškai pakeitus teisėją, byla kitą dieną nagrinėta toliau. Kyla klausimas: ar tai nėra savivalė ir angažuotumas? Ar tai nekėlė teisiamosios neigiamą reakciją?

Strasbūro teismo 2011-03-15 sprendimas

Ispanijoje Arnoldo Otegi, Baskų krašto nepriklausomybės siekio veikėjas, 2005 m. buvo nuteistas vienerių metų bausme už rimtą karaliaus įžeidimą. 2003 m. jis pareiškė, kad karaliaus Chuano Karloso dalyvavimas jėgainės atidaryme Baskų krašte yra ,,tikra politinė negarbė“. Jis teigė, kad karalius, kaip ,,vyriausiasis pilietinės gvardijos [policijos] bei Ispanijos ginkluotųjų pajėgų vadas“, vadovavo tiems, kurie kankino ,,Egunkarijos“ dienraščio suimtuosius darbuotojus. Karalių jis apibūdino kaip ,,tas, kuris gina kankinimus ir kankinimais bei smurtu primeta mūsų tautai savo monarchinį režimą.“

A. Otegi aiškino, kad jo komentaras yra politinė kritika jo saviraiškos laisvės rėmuose, o tai yra bazinis demokratijos valdymo elementas. Prokuroras apeliavo į ypatingą karaliaus orumą, neliečiamybę, tai vertino kaip ,,neapykantos išraišką“, situaciją palygino su teroristiniu išpuoliu. Teismas teigė, kad ginčijamas komentaras buvo ne fakto konstatavimas, bet vertinimas, iš esmės paliečiantis karaliaus orumą nepriklausomai nuo konteksto, kuriame buvo pasakytas. Teismas pastebėjo, kad nusiskundimai brutaliu elgesiu, kuriais rėmėsi A.Otegi, neturėjo pakankamo įrodymo ir kad ginčytinas komentaras nebuvo atsakymas į politinę diskusiją su karaliumi.

2006 m. Ispanijos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sunku paneigti ginčijamo komentaro negarbingą, nepagrįstą ir žeminantį pobūdį, net jei jis būtų nukreiptas į viešąjį asmenį, neminint kuris yra ,,nepriklausomas“ ir yra ,,vienybės ir tęstinumo“ simbolis pagal Konstituciją. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo komentaras išreiškė aiškią panieką karaliui ir jo atstovaujamai institucijai, iš esmės pažeidė jo orumą, o todėl komentaro negalima pateisinti teise į saviraiškos laisvę.

Neliečiamas karalius tampa liečiamu

Strasbūro teismo sprendime nurodoma, kad valdžios kišimasis į pareiškėjo saviraiškos laisvę, būtent, jo nuteisimas, rėmėsi baudžiamuoju kodeksu, pagal kurį karaliaus įžeidimas užsitraukia bausmę. Tuo siekta įstatymiškai apsaugoti Ispanijos karaliaus reputaciją. Teismas interpretavo komentarą ne kaip fakto konstatavimą, o kaip vertybinį sprendimą, vadovaudamasis nuostata, kad jei sprendimas pakeliamas iki vertybinio, tam turi būti pakankamas faktinis pagrindas, be kurio jis tėra tik hiperbolė. Papildomai A.Otegi komentaras galėjo būti suvoktas kaip paskatinimas platesniems visuomenės debatams apie galimą valstybės saugumo pajėgų atsakomybę už brutalaus elgesio atvejus.

Pripažinęs, kad pareiškėjo kalba galėjo būti laikoma provokacine, teismas pakartojo, kad tai leista bendrų interesų viešuose debatuose, pateisinančiuose iki tam tikro laipsnio perdėjimus ir net provokacijas, jei neperžengiamos kitų asmenų teisių ribos. Nors tam tikri pareiškėjo pavartoti pasakymai vaizdavo karalių, kaip instituciją, neigiamose ir priešiškose spalvose, tai nebuvo neapykantos ar prievartos kurstymo kalba, o tai, Teismo manymu, ir yra esmingiausia. Tuo nei teismai, nei valdžia negrindė pareiškėjo nuteisimo.

Išlikdamas neutralus politiniuose debatuose, Ispanijos karalius yra valstybės simbolis, todėl jo vaidmuo, kaip arbitro, negali jo išvaduoti nuo šios valstybės konstitucinių struktūrų teisėtos kritikos. Teismas pabrėžia, kad saviraiškos laisvė juo labiau svarbi, kai pasakomos mintys šokiruoja arba meta iššūkį esamai tvarkai. Nors pagal Ispanijos konstituciją karalius yra ,,neliečiamas“, nėra kliūčių viešiems debatams apie jo galią ir institucinę atsakomybę, kad ir simbolinę. Teismas nutarė, kad ginčijamas pareiškėjo komentaras nebuvo nei nepamatuotas asmeninis išpuolis prieš karalių, nei prieš jo privatų gyvenimą arba jo asmeninę garbę.

2011-03-15 Strasbūro Europos žmogaus teismo 7 teisėjų kolegija A.Otegi iš Ispanijos priteisė 20 tūkst. eurų už neturtinę žalą ir 3 tūkst. eurų teismo išlaidų.

Galimi tolimi ateities keliai

Gal verta pasvarstyti, o mes neabejojame, kad mūsų prokurorai yra geri vaikai, tėvai, giminės, kaimynai ir piliečiai, nevertinama neigiamai jų privataus gyvenimas arba asmeninė garbė, o, nors ir nevisai mandagiai galima pasakyti apie blogą Ispanijos karaliaus konstitucinę instituciją, tai kodėl niekas negali Lietuvoje prokurorų institucijos atstovų ne tik pagirti, bet ir pavadinti neįtikinamais, šališkais, blogais ar net nevykėliais, įskaitant hiperbolizuotą formuluotę. Ispanijoje irgi buvo negarantuota saviraiškos, vertinimo laisvė. O gal reikia iš sovietijos prisiminti, kad viršininkas visuomet teisus arba Kindziulio išmintį ,,Jeigu nemyli viršininko, tai skriaudi tik pats save“? Nejaugi prokuroras yra ,,šventa karvė“, kurią reikia privalomai apeiti?

Ir dar vienas svarbus kasdieninis momentas. E.Kusaitės kritika pratrūko dėl reikalaujamo jos suėmimo, kurio bendrą prokuroro ir trijų teisėjų sprendimą po 19 dienų panaikino aukštesnysis teismas. Tai po to (jie buvo neteisūs!) tą faktą ir buvusį, pasirodo, pamatuotą, E.Kusaitės hiperbolinį prokuroro vertinimą kaip ,,nusikaltėlį“ gal galima realiai suprasti, pripažinti ir pateisinti?

Revoliucijas visuomet sukelia pagrįstas ilgalaikis nepasitenkinimas. Iš neturėjimo veikti jos nekyla. Klausimas toks: ar stipresnis, ar silpnesnis kelia maištą, o kad jo nebūtų – ar ne stipresnis turi parodyti neginčijamą pasitikėjimą.

Aptarto 2012-03-15 Strasbūro įsiteisėjęs sprendimas suteikia prielaidą abejoti abiejų dviejų Vilniaus teismų verdiktų pamatuotumu saviraiškos laisvės, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, diskriminacijos uždraudimą, paritetą, rungtyniškumą, sveiką protą, teisingumo rėmimo lietuviškąją tradiciją ir teisės žmoniškąjį veidą. Deja, šiandien pozityvios teisės požiūriu visada teisus yra stipresnis, pareigūnas, nes jo tokia prerogatyva ir galios, tačiau vargu ar tai visuomenę neįtikinant priimtina ir teisinga. Ši byla parodė galios teisę, o ne teisės galią. Metas sustoti.

Straipsnyje panaudotas 2011-03-15 EŽTT pranešimas spaudai

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *