N.Šulija. „Lėlininkų“ pėdsakai Garliavos byloje arba kada „pedofilijos“ istorija baigsis? (46)

Naglis Šulija | asmeninė nuotr.

Naglis Šulija | asmeninė nuotr.

Fiodoras Dostojevskis sakė, jog neįmanoma pastatyti Dangaus karalystės ant kūdikio ašarų. Pastarojo meto įvykiai Garliavoje privertė prisiminti ankstesnius tyrinėjimus ir apžvelgti visą pedofilijos istoriją iš naujo. Nepretenduodamas į galutinę tiesą, vis dėlto mėginsiu pateikti savo matymą – taip, kaip jis atrodo man dabar, 2012 metų birželio pradžioje.

Visoje šioje istorijoje labai svarbus ir įdomus dalykas yra paslaptingi „lėlinininkai“, asmenys, visą laiką visą istoriją kontroliavę, valdę ir režisavę. Tai jie yra šios istorijos autoriai, visa ši istorija skirta jų tikslams, jų buvimas niekada nebuvo regimas, nors ir visą laiką nujaučiamas. Jie tarsi šmėžavo kažkur šalia ir kartais atrodydavo, kad štai – dar truputis ir jie išsiduos. Bet ne, neišsidavė, nepasirodė.

Prieinamiausias būdas ieškoti tiesos ir atsakymų man yra astrologija, tad jos ir ėmiausi.

Astrologija ir faktai

Viena astrologijos šakų yra horarinė astrologija, kai atsakymo ieškoma ne gimimo horoskope ir planetų įtakoje į jį, o sudarant apskaičiavimus klausimo uždavimo momentui. Iš čia ir jos pavadinimas kilęs „horos“ graikiškai reiškia „valanda“. Pamaniau – jeigu užduodant klausimą galima išsiaiškinti tai, kas bus, tai galbūt žinant, kada ir kaip kažkas įvyko, galima sužinoti to įvykio reiškinio priežastis? Kitaip tariant, „atsukti filmą atgal“? Pasirodo, galima.

Astrologijoje labai svarbu tikslus įvykio laikas. Kauno bylos atskaitos tašku galima imti laiką, kai buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius – jis labai gerai žinomas. Šūviai į teisėją buvo tarsi starto šūvis tai istorijos daliai, kuri vyko po jų, iš čia ir jų laiko svarba. Būtent šiam laikui sudarytas horoskopas yra nepaprastai informatyvus. 2010 metų vasarą jo interpretaciją patalpinau savo tinklalapyje, ten pasistengiau astrologiniais terminais pagrįsti išvadas, kurias, šį kartą jau vengdamas astrologinių terminų, noriu trumpai priminti.

Pirmoji išvada – prie J.Furmanavičiaus namų buvo ne vienas Drąsius Kedys, o du žmonės – D.Kedys ir dar vienas, kuris ir yra tikrasis žudikas. Tada 2010 metais tai skambėjo keistai, bet berods šiemet, kažkuris prokuroras, paklaustas nuo ko gi saugojama Laima Stankūnaitė prasitarė, kad yra nuorodų, jog įvykio metu galėjo būti dar vienas žmogus, o jeigu taip, tai jis ir yra toji grėsmė. Vadinasi, jau prieš du metus astrologiniais metodais buvo galima tai įžvelgti.

Antroji išvada buvo ta, kad D.Kedį vaizdžiai tariant „pakišo“ dėl to, kad visas viešosios erdvės dėmesys buvo sutelktas į jį, todėl jis buvo panaudotas tolesniam dėmesio nukreipimui nuo dalykų, kuriuos norėta užmaskuoti. Gi astrologiniai rodikliai rodė, kad šaudė ne jisai. Prokuratūrai niekaip nesisekė įrodyti, kad žudė būtent D.Kedys – ginklai buvo jo, bet jais arba buvo nesinaudota, arba ant jų nebuvo D.Kedžio prisilietimo pėdsakų. Dėl šios priežasties D.Kedys iki šiol yra tiktai įtariamasis. Išeitų, kad prokuratūros tyrimai ir astrologinių metodų įžvalgos sutapo.

Trečioji išvada buvo ta, kad ir D.Kedys, ir tikrasis žudikas turėjo savotišką kuratorių – visos šios istorijos sumanytoją ir vadovą. Kas jis – nėra aišku iki šiol. Bet, pasitelkus astrologinius metodus ir gerai „perkračius“ D.Kedžio pažįstamų ratą, jį galima būtų nustatyti.

Ketvirtoji išvada buvo ta, kad ir šis kuratorius taip pat turėjo kam atsiskaityti. Hipotezė buvo – kad tas ketvirtasis asmuo kažkokiu būdu gali valdyti arba kontroliuoti Kedžių ir Venckų šeimas. Bet tai tik hipotezė.

Tinklalapyje patalpintame straipsnyje yra ir daugiau išvadų, ir hipotezių, ir neatsakytų klausimų, kurių visuma leidžia manyti, kad pedofilija čia svarbi tiktai iš dalies, o pati istorija yra gerokai platesnė, bet kartu ir visiškai miglota. Aiškumo joje gali atsirasti tiktai po to, kai pavyks sudėlioti sritis, kurios prisidengiant šia istorija yra įtakojamos ir sritis, nuo kurių dėmesys tyčia nukreipiamas.

Lėlininkai tampo virvutes

Pirma, reiktų prisiminti Lietuvos viešąjį gyvenimą netrukus po rinkimų. Dėka Astos Baukutės ir Valinskų šeimos, Seimas jau buvo pavirtęs į komediantų balaganą. Algimanto Salamakino parypavimai jokios naudos nedavė. Tokį Seimą valdyti – vienas juokas.

Antra, prokuratūra pedofilijos bylos atkakliai netyrė – D.Kedys bei Andrius Ūsas „mirė sava mirtimi“ – ir buvo aišku, kad prokuratūra tokios pozicijos laikysis. Tai absoliučiai nelogiška, nes prokurorai, ypač iš Generalinės prokuratūros yra specifiniai žmonės – valingi, ryžtingi, tokie, kurie ramiai žiūri į akis nusikaltėliui ir sako – „tu kaltas“. Juk prokuroro pareiga tokia – kaltinti.

Ir štai, prokurorai, kurių tikslas turėtų būti – išaiškinti rezonansinį nusikaltimą (pedofilija, teisėjo nužudymas) ir įsisegti į atlapą ordiną, staiga mykia nei šį, nei tą. Toks jų elgesys buvo (ir vis dar yra) absoliučiai nelogiškas, bet jis galimas tik dėl vienos priežasties – dėl įtakos iš šalies. Tai kas gi toks galingas ar galingi, kad nurodinėtų prokurorams? Juk dėl šios priežasties – neveiklumo arba veiklos imitacijos – prokuratūros autoritetas galutinai žlugo. Jeigu tai kažkas darė, tai naudinga kam? Kokiems „lėlininkams“?

Pridėkime dar provokaciją praeitą rudenį, kai net keli Generalinės prokuratūros prokurorai buvo apkaltinti visokiausiom nuodėmėm ir lėkė iš darbo. O juk jie buvo sistemos stuburas… Kas ir kokiu tikslu jį laužė? Vėl „lėlininkų“ kvapelis…

Pridėkime istoriją su D.Kedžio slapstymusi. Buvo teigiama, kad jis slapstėsi „kažkur pakaunės sodų nameliuose“. Žiemą (o D.Kedys buvo prapuolęs visą žiemą) sodų bendrijoje neįmanoma nuslėpti nematyto žmogaus buvimo pėdsakų – kaimynai būtinai pastebės. Ne, soduose jo nebuvo. Nebuvo ir psichiatrinėje klinikoje – juk kas nors būtų matęs kaip personalas neša maistą, vaistus, kažką daro. Galų gale gyvename Lietuvoje – būtų prasitarta. Todėl nebuvo D.Kedžio ir ligoninėje. Tad kur jis buvo, kas Lietuvoje yra toks galingas, kad gali žmogų slapstyti pusę metų? Dar sykį „lėlininkų“ pėdsakas, šį kartą kiek labiau apčiuopiamas…

Dar vienas dalykas – teismai. Jie priiminėjo visiškai nelogiškus sprendimus – grąžinti vaiką motinai, kuriai bet kada gali būti pareikšti kaltinimai bendrininkavus pedofilui. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau: ištyrus pedofilijos bylą pasakyti – pedofilija arba buvo, arba nebuvo, ir todėl jaunoji Kedytė turi augti arba pas globėją, arba pas motiną, atitinkamai. Paprasta. Neringa Venckienė čia nieko negalėtų nei pasakyti, nei padaryti. Bet ne, viskas buvo padaryta priešingai. Dėl šios priežasties žlugo ir teismų autoritetas. Ir kam to reikėjo? Šita keistenybė bado akis. Tai kodėl jie taip nelogiškai elgiasi? Paaiškinimai gali būti du.

Pirmasis – ta pati „lėlininkų“ įtaka. Antroji – klano interesas.

Neofeodalinėje šalyje

Pasiaiškinsime klano arba grupinio intereso sąvoką.

Žmonės vienijasi įvairiausiose grupėse. Jose galioja privalomas lojalumo principas – tai lojalumas grupės interesams ir lojalumas asmeniui, dažniausiai geriausiai tos grupės interesus išreiškiančiam, ir dėl to darančiam didžiausią įtaką pačiai grupei, jos nariams. Paprastai tokioje grupėje jis ir užima aukščiausias pareigas. Dėl tokių grupių, ar, jeigu norite, klanų įsigalėjimo Lietuvoje yra taip – jei koks nors valdininkas prisiverda košės, pirmiausia galvojama ne apie tai, kas jam bus, o klausiama „kieno jis žmogus?” Mat lojalumo principas yra feodalinis principas (dėl šios priežasties mes gyvename savotiškoje neofeodalinėje valstybėje), ir pirmiausia prisidirbusio valdininko likimą sprendžia jo siuzerenas.

Lietuvoje tokių ir panašių grupių galima rasti tikrai nemažai. Įvairiais laiko tarpsniais buvo kalbama apie farmacininkus, energetikus, aukštųjų mokyklų rektorius ar dar apie ką nors. Be jokios abejonės, teisėjai yra viena jų. Reikia prisiminti labai iliustratyvią neseną istoriją, kai Kaune vienu metu prisidirbo net trys teisėjai. Nespėjo rūsti įstatymo ranka pačiupti jų už pakarpos ir nubausti, o jau iš Vilniaus, iš aukščiausiojo teisėjų feodalo kontoros į Kauną nuvyko pasiuntiniai su aiškiu parėdymu – atsistatydinti, tai yra, nedaryti gėdos visam klanui ir padaryti taip, kad viskas būtų išspręsta „tarp savų”. Nes toks yra nerašytas klano įstatymas ir darbo metodas.

Dorai ir sąžiningai dirbantys teisėjai šioje sistemoje yra baltos varnos, bet kol jos garsiai nekarksi, tol jų niekas ir neliečia. Gi teisėja Neringa Venckienė dėl savo pozicijos ir siekio rasti tiesą, išsireikalauti įstatymų vykdymo, tapo netgi ne balta varna, o tikra rakštimi minkštojoje klano dalyje. Paklusdamas nerašytiems savo dėsniams, klanas (grupė) turi tokį asmenį izoliuoti, o jei šis toliau spurda – kuo greičiau jo atsikratyti. Būtent dėl šios priežasties teisėjų klano vyriausiasis siuzerenas ponas Kryževičius ją išvadino teisėsaugos sistemos pūliniu ir padarys viską, kad teisėja būtų kuo greičiau iš sistemos išmesta. Nes tokia veikiančių jėgų logika.

Dėl N.Venckienės kovos susiklostė padėtis, kai teismai, greičiausiai iš dalies „lėlininkų” įtakoti, iš dalies dėl klano interesų (čia vektoriai sutapo) buvo priversti priimti nelogiškus ir neteisingus sprendimus, o N. Venckienė nenusileido. Kilo konfliktas, kur N.Venckienė, naudodama jai prieinamas teisines priemones siekė teisingumo, gi iš kitos pusės, klano interesas ir savisaugos instinktas vertė Kėdainių bei Panevėžio teismus tas teisines priemones ignoruoti arba naudoti iškreiptai. Dėl to teisingumo krizė Lietuvoje  dar kartą paaštrėjo, ir dėl šios priežasties jaunąją Kedytę iš tetos namų vasalams teko išplėšti tik naudojant grubią jėgą. Kito kelio klanas, o gal jau susivieniję keli klanai, jau neturėjo.

Dar ne pabaiga

Dabar jau galima daryti kelis apibendrinimus ir pamėginti atsakyti į  klausimą – kada „pedofilijos” istorija baigsis?

Nuo to momento, kai buvo nušautas teisėjas J.Furmanavičius, iki dabar, „lėlininikai” sėkmingai pasiglemžė savo įtakai Generalinę prokuratūrą, išpurvino policiją, pašalino iš darbo dorai dirbančius STT vadovus (prisiminkime – per pastaruosius metus kiek merų lėkė iš savo postų dėl korupcijos), įtakoja teismus. Kas gi liko iš kertinių valstybės institucijų? Tik VSD ir Prezidentūra. Prezidentūra, o tiksliau prezidentė nuolat atakuojama – nuo pat istorijos pradžios ją stengiamasi į visą šią istoriją įvelti. Įvėlus ji būtų priversta aiškinti savo teiginių motyvus ir sprendimų priežastis. Taip atsivertų galimybė pliekti ją kritikos ugnimi ir galime būti tikri, kad koks nors „Lietuvos rytas” tokios progos tikrai nepražiopsotų.

Taigi, vienas iš „lėlininkų” tikslų – susilpninti prezidentę, o jeigu pavyks – tai ir išversti ją iš posto. Beje, tą patį kai kuriose televizijos laidose teigiau dar 2010 metais. Dabar, po vaiko išplėšimo akcijos Klonio gatvėje prezidentė vos išsisuko – jai teko aiškinti savo poziciją, išklausyti tautiečių priekaištų vizito JAV metu, bet ir šį kartą jos įvelti nepavyko. Vos vos.

Kita vertus, galima pažvelgti ir taip: riogso autoritetą praradusių įstaigų krūva – Seimas, STT, Generalinė prokuratūra, policija, teismai. Vienoje tos krūvos pusėje liko tiktai Prezidentūra, kitoje – tik VSD. Tokie gražučiai, nematomi ir labai tylūs. Jeigu taikinys – prezidentūra, tai kas čia atakuojantis? Ir – kodėl? Dėl to kas jau pasakyta, galima teigti, jog pastaruosius du metus vyko šliaužiantis perversmas valstybėje, kurį labai gražiai pridengė pedofilijos istorija. O mes nieko ir nepastebėjome. O ką? Troleibusai juk važiuoja…

Dėl visų iki šiol suminėtų priežasčių galima manyti, jog pedofilijos istorija pasibaigs tada, kai a) teisėjų klanas susidoros su Neringa Venckiene ir b) kai „lėlininkai” nuspręs, kad kovai su prezidente Dalia Grybauskaite jiems reikia kito įrankio. Tada šis bus pamirštas ir laikui bėgant liks užklotas užmaršties dulkėmis. Galima manyti, jog tai įvyks dar ne tuojau – N.Venckienės reikalais ėmė domėtis kai kurie Seimo nariai, tad galima spėti, jog iki rinkimų pabaigos dar tikrai domėsis. Vadinasi, mažiausiai iki vėlyvo rudens.

Kalbant apie prezidentūrą kaip instituciją, reikėtų žvelgti į Lietuvos valstybės horoskopą, o kalbant apie prezidentę kaip asmenį – į jos asmeninį. Abiejuose jokie astrologiniai duomenys bent jau šiais, 2012 metais, jokių didesnių bėdų nerodo. Vadinasi, ji atsilaikys. Tai teikia vilčių, kad laisvė ir demokratija (tikroji, ne „lėlininkų” valdoma) Lietuvoje muziejine vertybe dar netaps.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *