Žymus britų autorius Normanas Devisas (Norman Davies) išsamią knygą apie Lenkijos istoriją pavadino „Dievo žaidimų aikštelė“. Lietuva šiuo požiūriu yra tokia pati. Ir ypatingai pastaruoju metu.
Ar ne simboliška, kad garsiausią įtariamą pedofilą prieš pat prasidedant teismui, kuriame jam būtų buvę pateikti kaltinimai, į mirtį palydi pats teisingumo ministras? Toks Dievo pirštas – nuskęsti baloje! Ir pedofilijos byla vėl įstringa ilgiems mėnesiams.
Bėda, kad laisvę žmonėms suteikęs Dievas teisingumą užtikrina tik po mirties. O šiam pasauly jis tik sudaro sąlygas visiems atsiskleisti. Ir mes naudojamės tomis sąlygomis kaip išmanome.
Kuo turi daugiau valdžios, tuo gali geriau pasireikšti. Kai kurie atsiskleidžia taip įspūdingai, kad negali patikėti dar neseniai laikęs jį visai normaliu žmogumi. Kiti ir aukštame poste geba likti pilkomis asmenybėmis. Ir jeigu koks aktorius nuspręs pavaizduoti juos šuns lojimu, išgirsime tik nuobodų amsėjimą. O akys bus liūdnos ir geros, kaip kokio protingo senbernaro. Ir reikalai su tuo vadovu būtų geri, tik štai – kažin kas laiko už trumpo pavadžio, todėl jis viską supranta, tačiau nieko negali pakeisti.
Taip formuojasi visokiausios „pakabintųjų koalicijos“, kurios gali labai gražiai kalbėti apie teisingumą, tačiau nežengs ton pusėn nei žingsnelio, kuris kažkam galingam taptų pavojingas. Taip teisėsaugą apraizgo tankus priklausomybės virvučių tinklas. Ir niekas negali jo sudraskyti. Tad karpomos tik šalutinės ir silpniausios gijos.
Šias mintis sustiprino irgi simboliškas personažas – paskutinio laisvos Lietuvos užsienio reikalų ministro brolio vaikaitis Povilas Urbšys. Beje, paveldėjęs prosenelių sodybą, jis dovanojo ją valstybei, kaip memorialinį muziejų. Atsistatydinęs iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos vadovo posto, šis su Sąjūdžiu atėjęs ir principingumu garsėjęs žmogus prabilo apie baimę ir priklausomybę.
Taip pastaruoju metu aiškėja, kad teisėsaugoje yra sąžiningų žmonių, tačiau jie neturi tinkamo palaikymo. Priešingai. Jie spaudžiami ir net šalinami iš pareigų.
Neabejinga visuomenė gerai mato teisėsaugos paralyžių. Įstrigę beveik visos svarbesnės bylos. Pavyzdžių jau net sakyti nereikia. Tik vadams atrodo viskas gerai. Ir jie su pasididžiavimu kalba apie „stiprėjantį sistemos stuburą“.
Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio galutinio sukalkėjimo, kurio neišgydytų net dešimtgubai stipresnis STT! Mat po to surinkta medžiaga atitenka prokurorams ir teisėjams. Saviems. O kartais užtenka ir aukščiausių vadų vizito ar skambučio su mandagiu prašymu atsistatydinti. Žinoma, tik tada, kai pailsėsi ir atgausi pusiausvyrą kur nors Australijoje ar bent jau ramioje ligoninės palatoje. Po to – dar pelningesnė advokatūra.
Tad ką daryti? Kaip elgtis siekiantiems skaidraus ir visiems vienodo teisingumo, kai svarbiausios ne tik teisinės, bet ir politinės jėgos nenori arba negali išsivaduoti iš korupcinės priklausomybės?
Visuomeninių organizacijų spaudžiamas Seimas pagaliau ėmė svarstyti Ypatingojo prokuroro įstatymą. Deja, jis gana negrabiai parengtas, todėl reikalingos rimtos pataisos. Visų pirma, klaida būtų užduočių ypatingajam prokurorui formavimą atiduoti išimtinai pačiam Seimui.
Daug geresnis – Slovakijos Specialiosios prokuratūros įstatymo pavyzdys, kurį galima nesunkiai suderinti su mūsų Konstitucija. Šios nuolatinės ir pakankamai pajėgios institucijos vadovą penkeriems metams skiria parlamentas. Ji yra Generalinės prokuratūros struktūroje, tačiau veikia savarankiškai tirdama politikų, pareigūnų, teisėjų ir panašias rezonansines bylas.
Beje, kartu su Specialiąją prokuratūra slovakai įsteigė ir Specialųjį teismą, kurį priremti savo Konstitucinio teismo turėjo pervardinti į Specializuotąjį teismą. Mūsų Konstitucijos 111 straipsnis taip pat draudžia taikos metu steigti ypatingus įgaliojimus turinčius teismus.
To ir nereikia. Pakaktų specializuotų teisėjų, apie kuriuos jau seniai kalbama šeimos bylose. Ir niekas negalvoja, kad tai prieštarautų Konstitucijai. Rezonansinėse, įtakingus asmenis palietusiose bylose bent kelių ypatingą visuomenės pasitikėjimą ir statusą turinčių teisėjų būtinybė yra akivaizdi. Juk teismų bėdos yra turbūt dar didesnės nei prokuratūros.
Dar neilga Slovakijos patirtis jau duoda gerų rezultatų. Kaip kam, žinoma. Neseniai šalį supurtė didžiausias per nepriklausomybės laikotarpį politinės korupcijos skandalas, pavadintas „Gorilos“ vardu. Paaiškėjo, kad viena finansų grupė davė kyšius 1998-2006 metais vyriausybę sudariusioms partijoms.
Daugelis operacijos „Gorila“ dokumentų jau senokai buvo pasiekę slovakų žurnalistus, tačiau niekas nedrįso jų publikuoti. Be to, buvo sunku įrodyti jų autentiškumą. Tačiau po dokumentų publikacijos viename JAV tinklalapyje ministrė pirmininkė Iveta Radičova inicijavo tyrimą – dokumentų autentiškumas buvo patvirtintas.
Paaiškėjo daugybė faktų, pavyzdžiui, kad Irko Malharekas, buvęs vicepremjeras ir ekonomikos ministras, už kyšius įsigijo vieną prabangiausių vilų Bratislavoje, o buvęs premjeras Robertas Fico korupciniais pinigais finansavo savo partiją. Teigiama, kad todėl jo valdymo laikotarpiu „Gorilos“ byla nebuvo tinkamai tiriama.
Skandalas išjudino Slovakijos visuomenę, į gatves išėjo tūkstančiai protestuotojų. Bratislavoje policijai netgi teko jėga tramdyti minią. Nors galutinių rezultatų čia dar nėra, korupcijos byla turėjo įtakos priešlaikiniams rinkimams į Slovakijos parlamentą.
Neseniai panašaus mąsto byla rezultatyviai baigėsi Airijoje. Parlamento inicijuotas vadinamasis Mahono Tribunolas po penkiolika metų (!) trukusio viešo tyrimo nuteisė svarbiausias partijas palietusios korupcijos veikėjus. Senaties tokiems nusikaltimams ten, kaip matome, nėra.
Visa pasaulinė praktika rodo, kad sunkiausiai tiriama yra kaip tik politinė korupcija. Ir ją įveikti gali tik nepriklausoma teisėsauga.
Todėl visuomenės ir jos intereso paisančių politikų užduotis – sudaryti kuo geresnes sąlygas sąžiningiems ir drąsiems pareigūnams iškilti. Ir užtikrinti jų, o ne savam klane užsidariusių ir nuožmiai tokį patogų uždarumą ginančių korupcionierių nepriklausomybę.
Tikrai laisvos teisėsaugos Lietuvoje dar nėra.
Bet ji privalo atsirasti. Kitaip teisingumą šios šalies žmonėms užtikrinti galės tiktai gerasis Dievas. Per daug dažnai – jau po mirties.
Pagal Lietuvos Konstituciją Prokuratūra įeina į Teisminės valdžios sąrangą. Tokiu atveju yra negalimi ne tik specialieji teismai bet ir specialiosios prokuratūros, jau nekalbant apie ypatingųjų valdžios institucijų steigimą, kas apskritai demokratinėje respublikoje yra negalima.
Lietuvoje kaip specializuotas teismines institucijas būtų galima ir tikslinga įsteigti civilinių bylų Proceso atnaujinimo teismą ir baudžiamųjų bylų ikiteisminio tyrimo atnaujinimo prokuratūrą, kurios būtų tiesioginėje paties suvereno formuojamoje Teisingumo priežiūros institucijos žinioje, gi pati ši institucija būtų Teismo kaip valstybės valdžios (Konstitucijos 5 str.) sąrangoje. Laikas viską daryti kapitaliai, nelipdant lopą prie lopo…