L.V.Medelis. Kova prasideda. Okupantai, lauk! (59)

Linas V. Medelis

Linas V. Medelis

Jūs nešat ryškų šleifą
Šios valstybės-kekšės,
O siela jos voliojasi purve.

***
Tik nedaugelis žmonių – didvyriai, patriotai, kankiniai, tikri reformatoriai – sąžiningai tarnauja valstybei, todėl, dažniausiai, būtinybės verčiami, priešinasi jos iškraipymams ir dėl to jie paprastai laikomi valstybės priešais.
H.D.Toro

Pilietinis nepaklusnumas

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta… Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį.

Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva.  Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę.

Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.

Dėl daugelio kultūrinių skirtumų satjagracha, matyt, neįmanoma europietiškame pasaulyje. Čia prigijo pilietinio nepaklusnumo sąvoka. Jį galima apibrėžti kaip sąmoningą moralei prieštaraujančių įstatymų, apskritai, teisės aktų, taisyklių, oficialių norodymų ignoravimą, nepripažinimą, neigimą, be provokacijų ir smurto iš „nepaklusniųjų“ pusės. Šitaip prisišaukiama bausmės – suėmimo, įkalinimo, o gal ir smurto.  Būtina tokio nepaklusnumo sąlyga – mandagumas ir draugiškumas teisėtvarkos sargams.

Panašų pilietinio nepaklusnumo pavyzdį matėme gegužės 17 dieną Garliavoje. 250 policijos vyrų „imdami“ mergaitę, esant reikalui, būtų panaudoję ir elektros priemones, ir dujas, ir gumines kulkas, ir šunis. Šito išvengta, kadangi pasipriešinimo iš esmės nebuvo. Baudžiamoji atsakomybė gresia, berods, tik vienai gana gležnai moteriškei, užpuolusiai ir apdaužiusiai (tokie gandai) ginkluotą ir šarvuotą policininką.

Stebina, kad tarp viso pulko puolančių vyrų neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs prieštarauti, nedalyvauti šioje gėdingoje ir garbingą Lietuvos policininko vardą suteršusioje istorijoje. Labai pavojinga mums visiems, jei šis atvejis būtų simptomiškas visai vidaus reikalų struktūrai (manau, jis turėtų būti aptartas ir išnagrinėtas, pasikeitus policijos ir ministerijos vadovybei). Juk neįtikėtina, kad visas būrys būtų pasidavęs pigiai didžiosios žiniasklaidos propagandai, Garliavoje budėjusius žmones vadinusios padugnėmis, neleidžiančiomis vykdyti teismo sprendimo.

O kuo gi čia dėta Indija? Valdančiųjų retorika per 80 metų nedaug pasikeitė – lordas Irvinas (Irwin), faktiškas šalies valdovas, Indijos įstatymų leidybos asamblėjoje (buvo tokia britų kolonizuotoje šalyje, kiek primenanti mūsų Seimą) sakė: „Mano ir mano vyriausybės nuomone, tai bandymas daryti tyčinį spaudimą teisėtai valdžiai masiniais veiksmais ir tai turi būti vertinama kaip pavojingas, nekonstitucinis, ardomasis veiksmas. Masinis judėjimas, net jeigu jo įkvėpėjai planuoja jį kaip neprievartinį, yra ne kas kita, kaip jėgos vartojimas ypatinga forma, o kai jo atvirai skelbiamas tikslas  – padaryti vyriausybės veiklą neįmanoma, pastaroji  privalo arba priešintis, arba atsisakyti savo įgaliojimų“. Šiais lordo Irvino argumentais galėtų pasinaudoti Lietuvos prokurorai ir teisėjai, nagrinėdami „neteisėtų“ Garliavos mergaitės sergėtojų, ar „neteisėtų“ demonstracijų dalyvių bylas.

Kuo čia dėta okupuotoji Indija? Todėl, kad žodis  „okupacija“ girdimas vis dažniau ir garsiau. Pavyzdžiui, sakoma: tauta nemato jokio skirtumo, ar valdžia yra svetima, ar sava; Lietuva – ne suvereni valstybė, o įvairių gaujų valdomas kraštas; valdžios elgesys su žmonėmis iš esmės nesiskiria nuo svetimųjų išorinio slėgimo; mus valdo padugnės, oligarchai, mafija…

Jeigu taip yra Lietuvoje

Šiandien kalbama apie vidinę Lietuvos okupaciją. Trumpiausias okupacijos apibrėžimas yra toks: tai kitos valstybės teritorijos užgrobimas, paprastai karine jėga, ir jos valdymas. Šita tema rašomos disertacijos, ir jos gana nuobodžios. Galima išsiversti šalutiniais okupacijos požymiais. Savo kryptinga veikla (arba nusikalstamu neveikimu) okupacinė valdžia ir jos statytiniai skatina veiksnius, kurių padariniai – buitinės analizės lygmeniu – yra:

– teisinės sistemos degradacija, kai reikiamą sprendimą galima nupirkti (nebūtinai pinigais) arba paveikti nurodymu „iš aukščiau“, o „svetimi“ arba „smulkmė“ sodinami už grotų;
– socialiai, politiškai ir ekonomiškai aktyviausių visuomenės narių ištrėmimas iš šalies arba izoliavimas;
– alkoholizmas ir narkomanija;
– valstybės saugumo problemų ignoravimas (valdantieji bet kuriuo atveju tikisi išsaugoti įtaką);
– politinių kvailių veiklos skatinimas, sau pasiliekant sprendimo teisę, paperkant juos pinigais, renkamais postais, apdovanojimais, premijomis;
– aukščiausių postų valstybės valdyme pardavinėjimas (atidirbama jau atsisėdus į valdininko kėdę);
– valstybinių resursų vogimas arba korupcinis išpardavimas;
– žiniasklaidos (įskaitant ir valstybinę) degradacija ir paperkamumas, jos savikontrolės priemonių sužlugdymas…

Skaitytojui palieku pačiam sugrupuoti šiuos okupuotos valstybės požymius pagal svarbą, ir pačiam spręsti, ar terminas „okupacija“ naudotinas situacijai Lietuvoje apibrėžti.

Būkite atsargūs, pripažindami „okupaciją“, nes teiginį reikės pagrįsti. Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnyje skelbiama: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (išskirta mano). „Okupantai“ atvirai neprievartauja, jie dabar panašūs į namų vagį, o mūsų kasdienybė dabar primena namų vagies – paties bjauriausio – ieškojimą: nepatiklumu, įtarumu užkrečiami visi, o niekšas gali būti ir artimas žmogus. Jis meluoja, išsisukinėja, šmeižia kitus, jo kalbos skiriasi nuo darbų, jis nemėgsta viešumos ir konkrečių klausimų, nes negali pasakyti tiesos. Iš to jį galima atpažinti. Jis niekšas, bet vis dar savas. Tada – be prievartos: „Lauk, okupante, iš Lietuvos, iš viešojo Lietuvos gyvenimo!“

Veidai keičiasi, principai – ne

Nepaminėtas vienas baisiausių okupacijos rodiklių: neviltis, pasireiškianti savižudybių skaičiumi. Žinoma, tai irgi gali būti (ir yra) laikoma protesto prieš tokį gyvenimą forma, kai agresija nukreipiama į save.

Džordžas Orvelas rašydamas apie Gandį (Mohandas Karamchand Gandhi), pasakoja tokį epizodą iš prieškario (antrojo pasaulinio) laikų. Neprievartinio pasipriešinimo praktiko paklausė: „Ką daryti su žydais? Jeigu jūs prieš jų naikinimą, tai kaip juos išgelbėti nesikišant kariniu būdu?“ (t.y. nevartojant prievartos –LVM). Gandis atsakė, kad vokiečių žydams reikėtų kolektyviai nusižudyti ir šitaip „sukelti viso pasaulio ir  vokiečių tautos pasipiktinimą hitlerinio režimo nežmoniškumu“. Po karo jis savo teiginio neatsisakė: žydai vis viena pražuvo, o galėjo mirti prasmingai. 1942 metais, kviesdamas neprievartiniam pasipriešinimui prieš japonus, jis žinojo, kad taip gali žūti  keli milijonai indų. Gandis buvo žiauriai ir naiviai nuoseklus iki galo.

Emigracija geriau nei savižudybė – greitas, paprastas, įprastas problemų sprendimo būdas. Bent jau tuo geriau, jog Lietuvai lieka viltis, tikintis jos sūnų ir dukrų sugrįžimo.

Kita vertus, Gandis yra rašęs ir taip: „Ne visada reikia aureole vainikuoti mirtį kartuvėse (taip anglai dažnai bausdavo sukilėlius Indijoje – LVM), dažnai tokia mirtis lengvesnė už sunkų ir nuobodų darbą maliarijos puolamoje vietovėje“.

To kruopštaus, atkaklaus, pasiaukojamo darbo taip trūksta. Tuo tarpu okupacinė valdžia negali leisti ilgo nuoseklaus darbo valstybės labui. Dirbant nuosekliai reikia mąstyti – o tai pavojinga stabilumui. Štai kodėl mūsų valstybėje tiek daug projektų, tiek daug „muilo“ (burbulinių) strategijų ir vizijų, partinių susitarimų ir priesaikų, bet nėra aiškaus veikimo plano. Bjaurimės dabartimi, ateitis skendi migloje, o vyriausybė, tūnodama prietemoje, lyg įgudusi kortas metanti būrėja visada išburs, ko jums labiausiai reikia arba, ko jūs bijote ir nuo ko ji pažadės jus apsaugoti.

Valstybę stiprina galvojimas apie ateitį. Juk jokios tautos, net priešų, negalima palikti be vilties (Džavacharlalas Neru). Kai kiekvienas pilietis susimąstys, kokia turi būti prezidentūra, vyriausybė, seimas, kad juos būtų galima gerbti, kokia turi būti valstybė, tai jau bus žingsnis į kitokios valstybės  kūrimą. Kuo greičiau atsikratysime trikdžių tam žingsniui į ateitį, tuo greičiau pajudėsime iš tos balos, kuri vadintina Lietuvos dabartimi.  O jie negalvoja. Jiems gera kaip yra, todėl praktiškai visose šalies gyvenimo ir darbo srityse stengiamasi išlaikyti dabar esamą daugumai žmonių nepakenčiamą padėtį.

Kiekvienas  padorus žmogus yra pavojingas

Pasak H. D. Toro (Henry David Thoreau), jeigu valstybė teisia neteisingai, padorūs žmonės privalo sėdėti kalėjime. Šis amerikiečių rašytojas, poetas, natūralistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas, istorikas, filosofas (pasak „Vikipedijos“, taip pat žinomas dėl vengimo mokėti mokesčius) savo esė  „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, sakytume, mokė piliečius nemanyti, kad valdžia iš dievo, o  reikalauti tobulinti (ne panaikinti) valdžią. Neturime pamiršti, ir jiems neleiskime pamiršti, kad valdžia, vyriausybė yra tiktai mūsų pasirinktas būdas valdyti valstybę, sakė jis. Taigi, šis žmogus įvedė pilietinio nepaklusnumo sąvoką. Levas Tolstojus į religines aukštumas iškėlė nesipriešinimo blogiui jėga idėją, o Mahatma Gandis išbandė pilietinį pasipriešinimą praktiškai.

Šiemet, gegužės 6 dieną sukako 150 metų nuo Toro mirties. Data beveik sutapo su prasidėjusiu teismu prieš tris žinomus žmones, organizavusius judėjimo „Už teisingumą“ mitingą prie Seimo – nepažeidžiant Konstitucijos, pažeidžiant sostinės savivaldybės leidimą. Su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad taip prasidėjo šiuolaikinis pilietinio nepaklusnumo etapas.

Pavienių asmenų pilietinis nepaklusnumas yra desperatiškas bandymas išjudinti kalną. Jeigu šito nepavyksta padaryti, toks bandymas gali patraukti ir ilgainiui patraukia daugelį kitų. Istorija pilna tokių pavyzdžių, atsiranda jų ir Lietuvoje. Kalbininkas, mokslų daktaras, viešai pareiškęs: nusikalstama laikau visą generalinę prokuratūrą, kiekvieną prokurorą, pradedant generaliniu – Dariumi Valiu, baigiant Justu Lauciumi (Pociūno byla) ir Mindaugu Dūda (Kusaitės byla).   Du pastaruosius jis viešai vadina Lietuvos išdavikais ir nusikaltėliais, o Generalinę prokuratūrą – kriminaline organizacija. Už tai buvo nubaustas 400 litų bauda. Trys vieno tinklaraščio leidėjai viešai pareiškė maždaug tą patį, ką ir aštuntą dešimtį einąs didžios pagarbos vertas mokslininkas.  Banderlogai  su tuo susitaikė. Todėl, kad bijo, baimė nuolatinis jų palydovas.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas vadinamas niekšu. Be kabučių. Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūliniu ir gangrena; ministrai, komisarai, prokurorai, kiti aukščiausieji „nariai“ viešojoje erdvėje vertinami kaip valstybiniai vagys ir sukčiai…

Ir nieko. Todėl, kad jie bijo, nes pasiskundus prokurorui, tektų atskirti, kur melas, kur tiesa, o tiesą atskleisti baisu.  Tada tenka ieškoti kokios nudvėsusios katės policininko uniforma…

Jie pasmerkti, netgi patys geriausi, esantys „žulikų“ apsuptyje. Kaip šaukštas medaus deguto statinėje, nes joks žmogus dabar jau negali būti arti valdžios, nesusitepęs gėda. Jie rausta, bet vis viena sėdi. Jie girdi: gerbiamas Seimo nary X, gerbiamas Y, gerbiamas Z; ar jie girdi, ar jiems vaidenasi: gerbiamas Šviniau, gerbiamas Daktare,  gerbiamas Mongolai…

Ak, tau gėda?!

Ką gi galėtų pasakyti tie, kurie netrukus bus teisiami už pilietinį nepaklusnumą? Ką jie privalėtų pasakyti savo teisėjams?

„Vienintelis, jums teisėjams ir tarėjams, atviras kelias yra toks: arba pasitraukti į atsargą, šitaip atsiribojant nuo blogio, jeigu suprantate, kad įstatymas, kurį vykdyti jūs pašaukti, yra blogis ir kad aš iš tiesų nekaltas; arba kuo griežčiau mane nubausti, jeigu tikite, kad vyriausybė ir įstatymas, kuriems jūs tarnaujate, yra naudingi šios šalies liaudžiai ir mano veikla kenkia bendrai gerovei“ (iš Gandžio kalbos teisme 1922 metų pavasarį).

Mūsų laikais, deja, visai įmanomas kompromisinis variantas – toks dar gyvas, bet nei šiltas, nei šaltas. Kaip bausmė minėtam mokslų daktarui – po 200 litų už kiekvieno prokuroro įžeidimą, už kiekvieno jo garbę. Padorus teisėjas dėl šitaip įvertinto sprendimo turėtų įsižeisti, o iš kur nors toli, iš kokio Londono ar Madrido spigus balselis galėtų atsiliepti viename ar kitame populiaresniame interneto portale straipsnio pavadinimu: „Tą dieną man buvo gėda, kad esu lietuvė (lietuvis)“ arba „Man gėda, kad esu lietuvis“, arba tiesiog „Man gėda“, arba „Velniop, tą Lietuvą“…

Bepigu gėdytis, kai esi Vakarų užpečky. Pasikeisk vardą, pavardę, pasikeisk lytį ir smegenis, ir nebebus gėda. Laimei taip mano ne visi, ir aukščiausiosios mūsų pareigūnės sutikimas Čikagoje tai puikiai parodė. Gal jie – tie emigravę, save ištrėmę ar valstybės kasdienybės išvaryti lietuviai – dar nori grįžti į Lietuvą? Gal jie ne-nori atsidusti, kaip seniai, labai seniai atsiduso sena rašytoja: sugrįžau į Lietuvą, Lietuvos neberadau… O ji vis dar yra ir čia, ir dabar.

Nedūsaukim: o, kad galėčiau paveikti istorijos eigą…

Negali, nenori?

Tada slėpkis ir gyvenk tyliai. Gyvenk tyliai, tačiau kai kas spręs tavo gyvenimą už tave.

Jeigu nori spręsti pats, turi dalyvauti, turi veikti ir dirbti, net rizikuodamas savo dabartimi ir, gal būt, ateitimi. Ir ten, toli, ir čia, namuose.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

59 komentarai

  1. asta:

    Vos neapsiverkiau skaitydama pabaiga. Pagarba. Beje, jei tie visi okupantai emigruoti, tai visi emigra e ir dori žmonės gryztu namo. Kaip tada būtų gera gyventi Lietuvoje!

  2. Daiva:

    Be galo puikus straipsnis.BŪTINAS perskaityti kiekvienam doram lietuviui.Pagarba Autoriui.

  3. Vitalijus:

    Pdeka autoriui uz gera straipsni!

  4. Ričardas:

    Valdžia iš Dievo, bet žmonės valdžioje nėra dievai.

  5. teisesauginkai KGB banditu klanas:

    Šitie Melanio, Kaminskio, Požalos ir kitų komisarų atsisųtos žvėriškos gaujos sudaužė ir išniekino mūsų tautos pasididžiavimą VĖLIAVĄ, sutrypė nekatus žmones. O juk tie “policijos žaliukai” taip pat turi vaikų, ir, žinoma, tėvus. Kaip tėvams pažiūrėti į akis kaimynui, kai jų sūnūs banditiškai užpuolė taikius žmones, pagrobė pedofilų išniekintą ir klykiančią mergytę. Būkit prakeikta visa kriminalinė policija ir spec.chuntos būriai, už žiaurius įvykius Garliavoj.

  6. Dainius Kepenis:

    Ačiū, mielas Linai, kad esi.

  7. Unė kat:

    Perskaičiusi straipsnį pasidžiaugiau, kad pažįstu autorių, kad esu lietuvė, kad mes stiprūs, drąsūs, išmintingi ir mūsų labai daug.

  8. savanoris:

    Pritariu autoriui. Bet pritarti maža… Tai ką darysim, broliai ir sesės? Ar ir toliau patogiai sėdėsim ant sofos? Rinkimuose dalyvauti maža- Lietuvoje tiesiog neliko normalų lietuvį ginančių partijų, žmonės nežino už ką balsuoti… Tikėjo, kad ateis į valdžią kokia Naujoji sąjunga- ir viskas pasikeis. NEPASIKEITĖ… Tikėjo, kad ateis į valdžią kokia ,,Darbo” partija ir viskas pasikeis. NEPASIKEITĖ. Visi – ir konservatoriai, ir socialdemokratai, ir ,,tvarkiečiai” ir,,šustauskininkai” vis žadėjo ir žadėjo. Jie VISI sunaikino tikėjimą(gal ir sąmoningai?) politinėmis partijomis…Žmonės, ypač provincijoje, kaimuose viskuo nusivylę ir pasimetę… Sakykim konservatoriai referendumą dėl atomonės elektrinės inicijuojantį Liną Balsį tiesiog apšaukia vos ne tautos priešu, Rusijos interesų propaguotoju ir gynėju…
    Pilietinis pasipriešinimas būtinas, bet dabartinėje situacijoje žmonės dar per daug neaktyvūs ir pasyvūs, bijantys prarasti ir tą varganą kąsnį ir darbą.
    Vien žmonių švietimu Lietuvos neišgydysime. Reikia kilti į naują sąjūdį. Kito kelio Lietuvai nėra- kitaip pražūsime , broliai ir sesės.

  9. Lina:

    as “pasivogiau” nuoroda i si straipsni ir FB isskyriau pabaiga-kaip tik siandienos mitingui,kurie dar neapsisprende. PUIKUS STRAIPSNIS!

  10. tikras lietuvis:

    Puikus patriotinis straipsnis.

    Gaila – kiek vienpusiškas (kas dažnai tokiais atvejais atsitinka: tikrovės piešti viena spalva – juoda ar balta – nevalia, nes tikrovė būna kur kas spalvingesnė, sudėtingesnė, sudėta iš įvairių aplinkybių, smulkmenų, ypatybių).
    Pvz.: seniai sakiau, kad dabartinė tvarka – ne ta, kurios siekė žmonės, eidami paskui Sąjūdį, nes ne tie ir ne taip vadovavo – dėl ko dabartinė Lietuva jau prarado milijoną lietuvių ir ritasi bedugnės link. Ir tą košę užmaišė landsberginiai: tai, jie, pvz., nei iš šio, nei iš to iškėlė vienus valstybės tarnautojus – teisėjus virš kitų specialybių ir darbų (tuo suskaldydami visuomenę), tuo tarpu net geriausias teisėjas negali iššokti aukščiau bambos – viskas, ką jis turi, yra teisė ir byla, kurioje kas yra, tas yra.
    Todėl mūsų noras, kad būtų sprendžiama ne pagal bylą, o pagal tai ką kas įsivaizduoja toje byloje, yra negalimas – joks įstatymas jokiam teisėjui to neleistų.
    Dažnai tenka skaityti – nėra teisybės, o, juk, niekaip kitaip, o tik teisiniais – įstatymų numatytais būdais ją pasiekti ir tegalima. Todėl nedera teisinių metodų įvardinti blogais, kuriems, netgi, autorius siūlo nepaklusti Gandžio metodais. Tokiais atvejais dera kiekvienam prisiminti – kada ateis laikas, kad tavo naudai turėtų suveikti teisės nustatyta tvarka, tai, juk, norėsis, kad tos tvarkos būtų laikomasi (pvz., jei nesilaikytume KET, tai ir per gatvę saugiai pereiti negalėtume)?
    Todėl ir signatarai, pažeidusieji nustatytą tvarką, t.y. tvarką, kurios dėka betkuri valstybė ir tegali išgyventi, baudžiami yra ne už dyką.
    Kas kita, jei manytumėme, kad galima kuo tai pagerinti bylą – tai proceso dalyviai gali padaryti viso baudžiamojo proceso metu.

  11. tikras lietuvis:

    Jei kalbėti apie esminius pokyčius valstybėje, tai tai įmanoma pasiekti (kartoju savo pasiūlymus):
    1. valstybės organizmo būklę lemia valdžia, todėl reikia tokios rinkiminės tvarkos, kur nebūtų jokių rėmėjų, jokių reklamų, pirktų už neaiškius pinigus, o rinkimuose dalyvaujančiųjų programos būtų pristatytos vienu vieninteliu Rinkiminės komisijos informaciniu lapu, kurioje visiems pasiūlymams tektų lygiai vienodai vietos, kandidatai ir partijos galėtų kautis su priešininkais viešose diskusijose, kur visuomenė galėtų jų idėjas perpatikrinti.
    Tokiuose rinkimuose kautųsi ne didesni pinigai su dar didesniais pinigais, kaip, kad yra dabar, o idėjos kaip pakelti visuomenės gerbūvį ir valstybę;
    2. teismų sprendimų patikrinimui (ir kaltų teisėjų riktinimui) būtina steigti Prisiekusiųjų teismą kaip apeliacinę instanciją prieš AT jau išnagrinėtoms byloms, kurios ten patektų priežiūros tvarka.

  12. Donatas:

    Skaitydamas straipsnį susimasčiau ir pagalvojau, gal dėl to kas vyksta aplink mane esu kaltas aš pats, savo mastymu ir elgsena? Pamąsčiau, ką turėčiau keisti savyje, kad keistųsi mano aplinka?
    Su indai mes kartais turime daugiau panašumų nei su europiečiais, vis dėlto esame vienintelė indoeuropietiška tauta. 🙂

  13. Benjaminas:

    Staripsnis labai patiko. Tiems , kurie komentuodami randa jame trūkumų, – ne komentuokite trūkumus, bet paršykite geriau jei sugebate ir jei nepriklausote tiems , kurie
    “…pasmerkti, netgi patys geriausi, esantys „žulikų“ apsuptyje. Kaip šaukštas medaus deguto statinėje, nes joks žmogus dabar jau negali būti arti valdžios, nesusitepęs gėda. Jie rausta, bet vis viena sėdi. Jie girdi: gerbiamas Seimo nary X, gerbiamas Y, gerbiamas Z; ar jie girdi, ar jiems vaidenasi: gerbiamas Šviniau, gerbiamas Daktare, gerbiamas Mongolai…”

  14. Jep!:

    O,Nuostabu!Ryskeja vadai!o liaudis isjudes …

  15. Pastaba:

    Deja, čia kaip tik tas atvejis, apie kurį galima tarti: “Gydytojau, pasigydyk pats”! Tą patį galima pasakyti ir apie visą eilę kitų panašių “kovotojų”…

  16. Aras:

    Va, pritardamas pilies ieties priežiūrai ir prasmingam panaudojimui, nenorom liūdžiu, kad pavyzdžių mums tenka ieškoti tolimoje, seniai lankytoje Indijoje, ar dar kažkur, kad mūsų gentis stiprybės ir tąsos retai siekia atsiremdama į tiesą ir šviesą kuri mūsų kelius vis dar lydi… O gyvenimas teka, lyg Kuronio genamos bangos į amžinos ramybės slėnį, į Marias nemarias.

  17. Birutė:

    Dėkoju už puikų, įžvalgų straipsnį. Išspausdinau kelis egzempliorius, kad galėčiau duoti draugams paskaityti.Tikrai, pirmiausia žmonės turi suprasti, kas čia darosi, išsiaiškinti tą “naminį vagį”`, o supratę – priešintis, kovoti.

  18. Prusas:

    Gyvenk tyliai, tačiau kai kas spręs tavo gyvenimą už tave…kai kam sie zodziai nieko nereiks, o kai ka privers susigesti

  19. Prusas:

    Sustauskas seniai norejo sita mafija sudoroti, tai jinai ji sudorojo…man sake kad galbut as sugebesiu jo darba iki galo atlikti, bet as dar nemaciau tam galimybiu, taciau dabar matau ir ta diena jau atejo…maza mergaite padare tai ko nesugebejo padaryti milijonai

  20. Elena:

    Puikus straipsnis. Gal pades daugeliui atrasti savo tikraji “as” ; o man, gyvenanciai uzsieny , irgi yra apie ka pamastyti.Tik greiciau mastykim, laikas nestovi vietoje!..

  21. Remigijus:

    Sitokie straipsniai,, tokiu jau buvo ne vienas ir ne du, kurie beldziasi i tautos sirdi, o prisibeldzia tik kol kas mazumai. gal todel kad per nupirkts saugumo televizijas, transliuojama visai kas kita, grazus atvirukas, kaip kad prezidende visada patenkinta pasitempusi piesia uzsieniui demokratiskas kreives, gedina pries ES kitas salis, ten gali ir astraiu pakalbeti. NOrs tiesa sakant ir cia labai graziai pagrazbyliauja, bet reikiamu momentu konkrecioje situacijoje isnyksta ryztas imtis veiksmu. Tos buna tariamas jos pasisakymas, su nusikalteliais reikia kalbeti jiems suprantama kalba, ir tauta aplodismentaisir pagarba palydi prezidente nes tiki jog po siu zodziu prezidente pasiruosusi ir panaudoti pagrysti tuos zodzius. O kai ateina konkretus atvejis, pasirodo, ji ne tik kad veikti nieko negali bet ir kalbeti. Stai ir demokratija. O kas tada prezidentes kalbas rezisuoja ir stumia ja pasisakyti atitinkamai uzsienio valstybejse. nes tada kai matome toki prezidentes suvarzyma kai nieko negali lietuvoje, vadinasi ji nieko negali ypac uzsienyje. Tai tampa aisku kad kazkas rezisuoja musu prezidentes veiksmus.Idomu kas? ES? Amerikonai? Na neisgylinant i ta pekla kurioje pamazu pradvisusia bankininku aferose, klampinancia pasauli bendroje nusikalstamoje veikloje, kas buvo pries kelis simtus metu tas vyksta ir dabar. Kaip pazadinti tauta, nes truksta vieningumo supratimo jog pabusti yra butina pareiga, tai del to kad pagaliau nereiketu musu vaikams imti paskolu is banku, kad musu vaikai gyventiu su mumis. Manau sitokie straipsniai turi buti platinami kaip laikrasciai i kiekviena pasto dezute. Tam reikalingos lesos, atrodo nemenkos, bet imanoma, pradziai tik sunkiau, paskui isisiubuotu, imtu visi kas tik gali dauginti kopijuoti ir sviesti. Anksciau kai dar nebuvo tokiu technologiniu galimybiu ir tai platino, o dabar? Neuztenka kad yra televisija, nes tik tv3 parode daugiausiai objektyvumo filmuodami tai ka mateme. o ne taip kaip LNK, LTV,LIETUOS RYTAS, INFO TV, ir toje gausoje tapr papirktos ziniasklaidos TV3 pranyksta. internetu, ir nors ir jau daug kam prieinamas, bet mazai paliginti juo naudojasi. O pastas tai toks budas kai zmogus perskaito net nereiksminga lankstinuka, kur aferistai siulo savo prekes. kai po to net nezino ar sudegint , nes nedega geruoju ar ismest, nors siuksles ir be to taip greit kaupiasi. Juk uz siuksles mokame ne tiek kiek mes prisiukslinam, o pagal plana, kazkas nusprende kad vienas zmogus tiek ir tiek prisiukslina, ir ne duok dieve maziau, visviena mokesime.Tai burzuazinis kapitalistinis, zmoniu vergu atsiradimas

    • Kažin:

      Tikėtina, kad prezidento pareigos yra naudojamos kaip tribūna parodyti save užsieniui, kaip ir Lietuvoje “pagražbyliauti” dėl reitingų…
      Dėl veiksmų režisavimo, tai galima daryti prielaidą, kad jie režisuojami tų pačių, kurie veiksmus režisavo ir iki tapimo prezidente, juk braižas laikosi tas pats -reitinginis. Labiausiai tikėtina, kad tai galimas daiktas parežisuoja ne ES ar JAV, o strateginė partnerė Lenkija. O kad viešojoje nuomonėje neatsirastų įtarimų partnerės parežisavimais, jie karts nuo karto pamaskuojami viešais žodiniais apsišaudymais. Kas neseniai galėjo būti padaryta net iš tarptautinių tribūnų…

    • Grippen:

      Nėra ko tikėtis, kad teisingos, bet ribotais resursais platinamos idėjos prisibels į daugumos širdis. To iš tikro net ir nereikia – užtenka 3%. JAV revoliuciją sukėlė ir amerikiečius engusių anglų režimą nuvertė vos 3% patriotų. Lietuvoje partizanavo taip pat panašus skaičius patriotų, ir jų kova privertė sovietinį okupacinį režimą švelnintį nutautinimo politiką ir labai apriboti kolonistų siuntimą į Lietuvą.
      Lygiai taip pat ir dabar – svarbiausia yra nenuleisti rankų, ir visomis priemonėmis siekti, kad mūsų Lietuvoje būtų gera gyventi mums, Lietuvos patriotams.

  22. Audronė:

    Ačiū, kad esate! Ačiū už puikias, nuosekles, išsamias mintis. Smagu žinoti, jog man patinka tie patys rašytojai, kaip ir Tamstai. Sėkmės visur ir visada. Pagarba!

  23. ĮVARDINTAS BLOGIS-IŠNYKSTA:

    Lietuviai,
    mus mulkino ir valdė, tyčiojosi ir žemino.tai todėl, kad mes leidome. Mes netikėjome, kad taip elgtis gali mūsų -Lietuvos piliečiai.Kol mes dirbome, pamatę galimybę išlipti iš rusų vergijos, jų vietą užėmė -“saviškiai”, kurių dvasia mirusi, kurieme širdies vietoje-doleris ar euras. Jų etalonu tapo Brazauskas , kuris savo pavyzdžiu demoralizavo tautą.
    Dabar, kai jie atskleidė tikrąjį veidą , daugiau taip nebebus.Įvardintas blogis-išnyksta.
    mahatmos gandžio pavyzdfžiu reikia paskelbti partijų, buvusių valdžioje, ir vadovavusių šiam makabriškam paradui, rinkimų boikotą.
    Balsuokime tik už žinomus, pažįstamus iškilius žmones, kurie “nestovėjo po medžiu”, kurie dirbo ir dirba žmonėms.Gana kyšininkų, kontrabandistų ir jų “stogų”, aferistų-monopolistų , pedofilų , jų tarnų ir draugų
    Tai mūsų revoliucija .Mes laisvi.

  24. Gediminas:

    Nuostabus,teisyngas straipsnis,kai kurias mintis pasistengsiu paskleisti JAV lietuviu spaudoje,ko daugiau lietuviu tai turi zinoto. Pilietinis NEPAKLUSNUMAS neisvengiamas,jeigu mes norime islikti kaip garbinga lietuviu tauta. dabar mes ant prazuties slenkscio

  25. Pilypas:

    Taigi, kieno ranka visa tai režisuoja: jūs lietuviai pjaukitės, skaldykitės, keikite valdžią, o mes būsime vieningi, susitelkę ir tapsime valdančiaja partija ir valdysime. Tai taip jau buvo: Jūs rinkote Valinsko partiją, o mes jau valdome Vilnių bei atstovaujame Lietuvai E. Parlamente, o būsimuose rinkimuose turėsime jau savo frakciją, kuri gali daug nulemti kuriant koaliciją. Visa ši režisūra yra globalistų bei didesniųjų kaimynų metodai. Būkite budrūs lietuviai: būsimuose rinkimuose pasirinkite 2-3 partijas ir visi vieningai į rinkimus, nustelbkime Tomašaucko, Konstitucijos pažeidėjo, vieningumą. Visoje Europoje kyla tautiškumas, todėl telkimės prie Tautininkų sąjungos ir balsuokime už ją. Autoriaus straipsnis tarnauja globalistams ir svetimoms jėgoms. Visiškai juo nesižaviu, priešingai kaip čia daugelis naivių komentatorių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: