V. Venckevičius. Smetona yra Smetona, ponai! Ne jums jį teisti (8)

dr. Vytautas Venckevičius | Asmeninė nuotr.

Matydami pavojų – dėl padidėjusio chaoso valstybėje – prarasti sunkiai iškovotą nepriklausomybę, patriotiškai nusiteikę kariškiai 1926 m. gruodžio 17-ąją įvykdė valdžios perversmą. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Antanas Smetona buvo įtikintas užimti Lietuvos Prezidento postą. Priešingu atveju – ką pripažįsta ne tik daugelis istorikų – Lietuvai galėjo baigtis liūdniau. Juk geopolitinė situacija jai buvo gana nepalanki. Tuo veiksmu buvo įvestas autoritarinis – tik ne fašistinis! – valdymas. Prasidėjo kūryba, kurios rezultatų neįmanoma nuneigti.

O kokia padėtis Lietuvoje po 1990-ųjų Kovo 11-osios? Stebint ekonomiką, švietimo ir mokslo sistemą, teisėtvarką ir kitas gyvenimo sritis, atrodo, kad Lietuva, anot liberalo Leonido Donskio, – tai Mažoji Rusija. Tik (pseudo)demokratijos modeliai skirtingi. Nors liberalų ir nemėgstu, bet čia pataikyta. Šių dienų politinės peripetijos Lietuvoje tokios, kad nesuprasi: tai tiesa ar melas, ir kurioje pusėje. Ir Valdas Adamkus ką tik pripažino: „Mes nustebinome Europą, bet galėjome pažengti truputį toliau“. Pridėsiu: nereikėjo skubėti griauti, o tobulinti ir nepardavinėti.

Akivaizdu – „tradicinių“ partijų (interesų grupių) atstovai, stumdydamiesi – visuose lygmenyse – prie „valdžios lovio“, iki šiol tebesiekia kuo įmantriau pasirodyti. Nesvarbu, kad jų siūlymai ir darbai ne visada Lietuvai (žmonėms) į naudą. Svarbiausia – ambicijos! O jei dar prisideda jų penima žiniasklaida… Pavyzdžiui, toks Virginijus Savukynas išsijuosęs perša mintį – atsiduoti ar parsiduoti „strateginei partnerei“ Lenkijai. Dėl santykių gerinimo… Žinoma, jis tik pėstininkas, bet V. Adamkus… (AMB – truputį kitkas). Dar Alfredas Bumblauskas su Arūnu Gėlūnu… Tik pamąstykit jų paklausę: tai jau – ne juokai (Kadaise panašiai elgėsi Justas Paleckis ir Ko, tik – žiūrėdami į TSRS. Kritikavo A. Smetoną… Vėliau atvežė Stalino saulę…).

Žiūrint V. Savukyno „Įžvalgas“ ar girdint aukštų pareigūnų pažadus svetimiems – kas nepamirštama! – net darosi koktu. Bet, ką darysi: matyt, tokie jau esame – slavų (slave – vergas, angl.) lavinti ir engti per šimtmečius. Ačiū Dievui, dar lyg ir nepribaigti. Faktas: mumyse lyg ir teberusena protėvių dvasia – po tautą ištikusios eilinės katastrofos, gebame prisikelti! Kaip ir 1990-ųjų kovo 11-ąją. Deja, praėjus vos 22-iems metams, vėl neramu. Tik išsivadavus iš blogio imperijos – TSRS, patekome į kitą – ES. Ir matom: jų tikslai tie patys – išnaikinti tautas. Kaip sakoma, bėgom nuo meškos, pataikėm – ant vilko. Ir dar, kas (ne)stebėtina: tų pačių, tik spalvą pakeitusių, ir kitų, prie jų prisiplakusių, materialistų – globalistų pastangomis.

Ką tik išsilaisvinusiai Lietuvai gresia nauji iššūkiai: ji įvairiom prasmėm sparčiai nyksta. Pavyzdžiui, Panevėžys kasmet netenka 1000 moksleivių! Arba pernai Lietuva neteko Marijampolės dydžio gyventojų skaičiaus. Net valdžiažmogiai pritilo su tuo –„išvažiuoja įgyti patirties“… Buvęs mano viršininkas – V. L., liberalas, kartą drėbė: „Po 50 – ies metų lietuviškai jau niekas nekalbės. Duodu žodį“. (Ne)keista: jau dabar – nesirodyk mokslinėje konferencijoje (Lietuvoje!) su savo gimtąja kalba… Netikit – pasidomėkit. Taip yra, nes mums trūksta patriotiškai mąstančių lyderių. Tokių – kaip A. Smetona. Kurio, anot žurnalisto Vidmanto Valiušaičio, nekentė ir kairieji, ir dešinieji. Kaip ir jis pats. Tik, manau, dabar Lietuvoje neturime nei vienų, nei kitų, o matome daugiausia Mamonos garbintojus. Be garbės ir atsakomybės prieš savo Tautą. Tik lobstančius dirbančiųjų („runkelių“ – pagal juos) sąskaita. „Valstybininkai“ net lietuvišką raštą pasiruošę parduoti – tik laukia progos. Kol kas trukdo „nesusipratę“ Seimo atstovai. Todėl jiems Lietuvos patriotai, t. y. piliečiai, ginantys savo gentainius, savo žemę, gimtąją kalbą, t. y. lietuvybę, – tai nacionalistai, nacistai, net – fašistai… Tiesiog – vargas dėl proto: mat jiems, pvz., lenkai – visai kitokie…

Štai V. Valiušaitis viename interneto portale perša (ne)savo nuomonę apie daug nusipelniusį Lietuvai žmogų – Prezidentą A. Smetoną. Neskaitęs (! – aut. p.) pačios Alfonso Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“, o tik – vieną atsiliepimą („atoliepį“ – pagal jį) apie ją, teigia: „…Čia citata atoliepio, sakyčiau, spontaniško ir būdingai atspindinčio nuotaikas žmonių, perskaičiusių straipsnį „A. Eidintas: tautininkai sovietų pinigus „ne į savo kišenę įsidėjo“. Panašių vertinimų ten daugiausia“. Taigi – neskaitė ir nedalyvavo jos pristatyme, bet sprendžia! Kokia arogancija!!!

Toks V. Valiušaičio viešas prisistatymas, vertinant A. Smetoną, mane mintimis nukėlė į 1953–ius metus, kai aštuntoje klasėje privalėjome pasmerkti Michailo Zosčenkos kūrybą pagal stalinistinę Ždanovo – Preikšo (sovietų liokajaus) direktyvą. Ir smerkėme… Žinoma, irgi neskaitę: nei mokytojai, nei juolab – mes, mokiniai.

Tokioje po truputį „švelnėjančioje“ – lagerius keitė „psichuškės“ – dvasinėje aplinkoje tūnojome ilgus dešimtmečius. Ir nesistebėkime, kad mumyse per dvi tris kartas įsišaknijo stalinistinio užkrato genai. Kaip kad kažkas yra pasakęs, kiekviename iš mūsų iki šiol giliai tebeglūdi – „staliniukas“. Mums toli iki trokštamos demokratijos. Kai, deja, dar beveik nesuvokiama, kas ta demokratija. Jei ji tokia, ką skiepija visokie liberastai – tolerastai, tai – kuo toliau nuo jos. Vien paklausius kokių nors arogantiškų aušrinių marijų plepalų (atsiprašau – kalbėjimų)… Niekinančių žmogaus esmę.

Todėl sakau – ačiū ponui A. Eidintui už šią knygą. Ir nereikia jos autorių smerkti už „politikavimą“. Ir dar: ar yra dabar politikų, kurie turėtų Lietuvos viziją? Kol kas nėra atsakymo! O Prezidentas A. Smetona ją turėjo: būdamas iš prigimties ūkininku, Lietuvos patriotu ir eruditu, įžvelgė: pirmiausia Lietuva – tai žemės ūkio kraštas (Ne be reikalo, kaip žinoma, sovietmečiu Lietuva tapo Maskvos – „kiaulių ferma“. O dabar vėl: danai perkelia šį verslą pas mus. O kas lieka lietuviams?! Su 22 universitetais!). Todėl Lietuva per palyginti nepilnus du dešimtmečius pasiekė to meto europinį lygį: litas tapo stabilia valiuta, pristatyta modernių mokyklų, pieninių, cukraus ir linų fabrikų etc. Lietuvos ūkininkai naudojo švedišką žemės ūkio techniką. Beje, latviai ir estai tada lenkė mus – juos lavino ne vien slavai, buvo patyrę ir Vakarų kultūros įtaką. O dabar velkamės ES uodegoje.

Pagal V. Valiušaitį, joks žmogus, matyt, negali ir neturi keistis. Kaip toje rusiškoje dainelėje: „Kakim ty byl, takim ty i ostalsa…“ („Kokiu tu buvai, tokiu tu ir likai…“). Kitaip – jis būtinai „išverstaskūris“. Vadinasi, kaip ir aš prisimenu, sovietmečiu vogė – kaip kas gebėjo, taigi ir dabar taip turi elgtis, nes kitaip – neišeina… Ką ir matome: sėdi prie „valdžios lovio“ tie patys, su tais pačiais įpročiais, tik turi daugiau galimybių. Todėl ačiū Dievui, kad tokių „išverstaskūrių“ dar atsiranda.

Žinia – ir „Smetonos laikais“, kaip sakydavo ir mano tėvai, ir vėliau – „prie vokiečių“ veikė dekalogas: kaime nereikėjo durų rakinti, vogti buvo tiesiog gėda. O „užėjus rusams“ – kas įvyko? Tik aklas ir bukas negalėjo to pastebėti ir pripažinti. Ir dabar tą patį mala.

Negi V. Valiušaitis nežino (nebent – Lietuvos geografijos), kad tuo laiku Lietuva turėjo agresyvių kaimynų? Juk politinė padėtis buvo tokia, kad A.Smetonai beliko remtis tik sovietais. Nes jie tuomet buvo vieninteliai, kurie palaikė Lietuvą Vilniaus klausimu. Žinoma, tai buvo žaidimas, ką, manau, suprato ir Prezidentas. Tokia buvo to laikmečio realybė. O gal vis tik A. Smetona per daug ir nenusižengė? Dabar turime Vilnių, nors… Ir vėl yra siekių – atkurti Žečpospolitą… Pirmiausia pradedama nuo Lietuvos – stebima, kiek ji „kieta“. Ką žinai – istorija juk mėgsta kartotis.

V. Valiušaitis turbūt pokštauja, kai pamini alternatyvą A. Smetonai – prof. Kazį Pakštą. K. Pakšto siūlymas Lietuvai kraustytis kad ir į Madagaskarą – tai avantiūrizmas, nes ten užteko ir kolonistų prancūzų. Ką ten lietuviai… Antra vertus, lietuviai per amžius kovojo, kad išliktų čia, prie Baltijos. Čia baltų šaknys ir – visa esmė. Prie ko čia kvailybės?

Pagaliau, be ekonomikos – „prie Smetonos“ daug padaryta, kad sustiprėtų lietuvių tautos tapatybė: įsitvirtino moderni lietuvių rašyba ir literatūra. „Kauno Lietuva“ per trumpą laiką pagijo nuo lenkomanijos – užkrato per lenkus kunigus ir dvarponius. Tad gal dabartiniai globalistai norėtų teisti A. Smetoną už tai? Kad ir po mirties, bet ne jų nosiai! Jeigu ne Pilsudskio – Želigovskio avantiūra, dabar nebūtų problemų ir Pietryčių Lietuvoje.

O dėl A. Smetonos „bridimo per upelį…“ – tai kita tema. Verta politikierių – ne daugiau.