T. Baranauskas. Kovo 11-osios šventimo paradoksai (31)

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

Vilniuje šią Kovo 11-ąją įvyko dvi eitynės, skirtos Kovo 11-ajai. Vienas organizavo tautinis jaunimas, kitas – Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kurio veikloje patriotinių renginių organizavimas anksčiau nebuvo pastebėtas. Patys organizatoriai neslepia, kad šias antrąsias eitynes suorganizavo kaip alternatyvą tautinio jaunimo akcijai. Taigi, nebūtų tautinio jaunimo patriotinių eitynių, nebūtų ir šios „stebėtojų“ surengtos „alternatyvos“. Antrasis renginys tėra kopija, kurioje bandoma keisti akcentus, bet idėja vis dėlto perimta iš tautinio jaunimo. Apie tą ir rašo vienas iš eitynių organizatorių Ričardas Čekutis: „Mes privertėme į gatves išeiti netgi tuos, kuriems tautiškumas, lietuvybė, patriotizmas yra keiksmažodžiai. Jie taip pat jau švenčia pagal patriotų taisykles, net jeigu jiems už tai nesumoka įvairūs Briuselio ar Maskvos fondai.“

Patriotinės eitynės praėjo gerai, be rimtesnių incidentų, kuriuos, tiesa, bandė išprovokuoti „tolerantiški“ žmonės. Kažkur pakelėje vis malėsi „antifašistai“, propaguojantys jiems gyvybiškai svarbų šūkį „Juden raus“, o taip pat paleckiukininkai (pastarųjų per daugybę žmonių, kurių, anot policijos, būta 2,5 tūkst., savo akimis nemačiau). Mano ir kitų nuotraukos iš renginio – portale Alkas.lt.

Paranojiškiems komentatoriams net Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos naudojamas „Trijų liepsnų“ simbolis asocijuojasi su svastika. Ši žinomo „mokslininko“ ir „nacių“ paieškų šiuolaikinėje Lietuvoje lyderio Dovido Kaco paleista idėja darosi vis populiaresnė.

Dovido Kaco (Dovid Katz) ir jo pasekėjų pseudoistorinė kūryba

Ir aiškink jiems neaiškinęs, kad šį simbolį Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga paveldėjo iš 1927-1940 m. veikusios Lietuvių tautiško jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“, kuri jį naudojo bent nuo 1935-ųjų. Tais metais priimtame „Trijų liepsnų“ žymens statute šis simbolis apibūdinamas kaip žvaigždė (žinia, svastika yra viena iš kryžiaus atmainų; kryžiai ir žvaigždės – tai dvi atskiros simbolių grupės): „Trijų Liepsnų“ žymens išvaizda – žvaigždė, savo forma primenanti mūsų tautinių audinių bei juostų raštą, vadinama žvaigždutėmis (kitur saulutėmis)“ („Jaunoji karta“, 1935, nr. 20, p. 437).

Bet ką gali reikšti kažkokie faktai, palyginus su noru pagauti tuos klastingus „nacius“. Kai kovos su „neonacizmu“ fronto linija nukeliama taip toli, tai jau net nepatogu priminti, kad ne kiekviena svastika – nacizmo simbolis, kad, tarkim, Suomija, ją naudoja kaip vieną iš savo valstybinių simbolių…

Žygiuoja Suomijos aviatoriai | img201.imageshack.us nuotr.

Suomijos aviacijos vėliava

Suomijos prezidento vėliava

Lygiai kaip ir ne kiekviena žvaigždė – komunizmo simbolis, tiesa, dar neatsirado tokių bukapročių, prieš kuriuos reikėtų teisinti ES ir JAV vėliavas. Nors ką gali žinoti – juk kai kam jau ir žvaigždė – svastika…

Nida Vasiliauskaitė spiria „Švęskime laisvę“ rengėjams dėl renginio nupolitinimo (juk Hanibalas – šiuo atveju „naciai“ – už vartų!). Jei nepaisysime jau įprasto šmeižto apie „nacius“, kurio ši autorė tiesiog negalėjo apeiti, galima su ja beveik sutikti: „Švęskime laisvę“ renginio esmė buvo taip užmaskuota visokiais balionėliais, būgneliais, kava ir arbata bei televizijos žvaigždėmis, kad budrus „Nužudyk valstybę savyje“ tipo kovotojas joje galėjo neberasti to, dėl ko tiek metų kovojo…

Bet supraskime ir kitą medalio pusę, kurią puikiai suvokė šio renginio organizatoriai, pirma sumanę „alternatyvą“, ir tik paskui supratę, į ką įsivėlė. Jei ne „duona ir žaidimai“, teležvaigždės ir visa tai akcentuojanti reklama, jiems nebūtų pavykę ne tai kad 2-3 kartus mažiau žmonių sukviesti į savo renginį, nei „naciais“ pravardžiojamiems patriotams, bet sunku būtų ir 20-30 kartų mažiau surinkti. Būtų kaip Kaune, kai už gėjus bei panašią „įvairovę“ Vasario 16-ąją demonstruoti atėjo koks 20 žmonių.

Beje, renginio „Švęskime laisvę“ metu buvo pademonstruota, kad Lietuvos vėliava gali būti bet koks skuduras. Tokią akciją suorganizavo kviestinė teležvaigždė Nomeda Marčėnaitė: „Vaikai ją pasiuvo iš gabalėlių, kažkas sakė, girdėjau, kad iš skudurų lietuviška vėliava negali būti siūta, bet labai noriu apginti vaikus – jie patys susirado tas medžiagas ir norėjo siūti vėliavą.“

Vaikams reikėtų paaiškinti, kad vėliavą reikia gerbti, ji negali būti siuvama iš bet kokių po ranka pasitaikiusių skudurų ir pan., o ne pakišti tą skudurinę idėją ir paskui teisinti šią „gražią“ iniciatyvą. Vaikai čia iš tiesų niekuo dėti. Kokią vėliavą gali pasiūti mokiniai, jeigu jiems vadovauja geri pedagogai – ne tokie, kokie pasitaikė šiems nelaimėliams, anksčiau parodė Anykščių Antano Vienuolio gimnazija (džiugu, kad būtent ją man teko garbė baigti). Na, bet, regis tos eisenos organizatoriai būtent taip ir supranta Lietuvos vėliavą – kažkoks nereikšmingas „kas nors“. Ir tai nuoširdu.