Atlėgus spustelėjusiems šalčiams ir kalendorinei žiemai artėjant link pabaigos, gamtoje iškart pajutome pagyvėjimą. Pamiškėje ėmė tilindžiuoti didžiosios zylės, pragydo paprastosios pilkosios ir šiaurinės pilkosios zylės. Eglyne suskardeno lipučiai, juodosios zylės. Medžių viršūnėse ėmė švilpauti bukučiai, suklykčiojo ir viena kitą vaikytis ėmė juodosios meletos, o rytais pasigirdo ir galingas jų būgnijimas snapu.

Apie tuoktuvių pradžią tarškindami sausuoles šakas ar nudžiūvusius medžius pranešė ir didieji margieji geniai. Žiemojantys paukščiai akimirksniu įvertino palankiai pasikeitusius orus ir tuoj pat atkuto. Virš Artosios pelkės paskutinį vasario savaitgalį sklandė sugrįžęs paprastasis suopis. Sniegui per savaitę smarkiai aptirpus, miško laukymėse, pievose atsivėrė besniegiai plotai. Artoji irgi ne išimtis.

Atviresnėse vietose daug kur ruduoja kiminų kupstai, viržių stiebai. Tad suopiui belieka vien dairytis bešmirinėjančių tarp pernykštės žolės smulkiųjų žinduolių ir juos sėkmingai nutverti. Tačiau sniegas suteikia ir gerą progą stebėti žinduolių gyvenimą. Sekant penkių vilkų grupės pėdsakais stebėjome nepaprastą jų potraukį bebrų trobelėms. Šie nuosekliai apžiūrėjo visas pakeliui pasitaikiusius bebrų būstus. Matyt, savo maršrutą pilkieji pasirinko neatsitiktinai. O štai pelkėje dviejų upelių santakoje telkšančio ežerėlio pakraštyje suręsta trobelė vilkams pasirodė patrauklesnė ir lengviau įveikiama nei kitos. Žvėrys jos šone išdraskė skylę ir pasiekė nendrėmis išklotą vidų. Bebro nutverti nespėjo, nes pajutęs artėjant pavojų nėrė į vandenį. Pastarosios žiemos apskaita parodė, kad bebraviečių skaičius rezervate liko panašus pats kaip prieš metus, bet pačių bebrų jose sumažėjo. Ko gero neatmestinas ir vilkų poveikis šiems gyvūnams. Nutolusį nuo vandens bebrą plėšrūnams sučiupti tikrai nesunku.

Kad žiema buvo lengva, liudija ir elninių gyvūnų elgsena. Žvėrims be vargo sekėsi susirasti maisto ir neperstoriausia sniego danga leido gana plačiai klajoti po girią, neskubant ieškoti lengviausiai pasiekiamų nuvirtusių medžių ar šakų kirtavietėse. Dabar elniai, stirnos patraukė link besniegių pievų lopų ieškoti užsilikusios žolės. Ant dar vis tvirto ledo juodalksnynuose slūgso polaidžio vanduo, kurį vėl padengė plonas leduko sluoksnis. Tačiau Viešvilė, surenkanti vandens perteklių to tarsi nė nepajuto ir tebėra žiemiškai nusekusi.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato informacija