A. Simanonytė. Kuo Čikagos „trokistai“* pavojingi Lietuvai? (9)

Audronė Simanonytė | Asmeninė nuotr.

Audronė Simanonytė | Asmeninė nuotr.

Čikagos lietuvių bendruomenėje – sujudimas. Sugavo šnipą!  Lietuvos kenkėją ir išdaviką! Ir  tas šnipas – ne kas kitas, bet gerai žinomas žmogus Čikagoje, jau dvidešimt metų čia gyvenantis auksinio balso dainininkas iš Lietuvos – Liutauras Čeprackas. Tokia žinia negali prasprūsti nepastebėta. O kas, jeigu jis ir čia vertėsi kenkėjiška veikla, jei ir iš čia siuntė pranešimus Lietuvos ir Rusijos kagėbistams? Gal kažkas iš bendradarbių matė jį įtartinai nukreipus „troko“ anteną, perdavinėjant žinias, kaip pasiskirstę JAV ginkluotosios pajėgos, kur telkiama kariuomenė ar gabenami ginklai? Pavojingas žmogus! Nesvarbu, kad tiek metų sau tyliai vairavo „troką“. Žinom mes tuos „trokistus“ – nė vienu iš jų negali pasitikėti!

Seniai žinoma tiesa, kad geriausiai dideles paslaptis slepia mažos paslaptys. Sausio 13–oji – tai  diena, kai mūsų tauta dar ir dar kartą susimąsto apie savo laisvės kovą, Nepriklausomybės kelią,  apie pasipriešinimo judėjimo prasmę bei pamokas. Tą dieną kaip niekada aštriai iškyla neatskleistų nusikaltimų tautai klausimas, o akys vėl ir vėl krypsta į tuos, nuo kurių tai priklauso.

Tačiau, nors jau praėjus tiek metų po Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje tebesistengiama, kad tų klausimų iškiltų kuo mažiau. Ir tada labai praverčia liaudžiai paruošti „saldainiai“– tokie kaip Liutauro Čepracko byla.

Kiekvienam nors kiek blaiviai mąstančiam akivaizdu, kad toks demonstratyvus jau 20 metų iš Lietuvos išvažiavusio ir jokioje visuomeninėje veikloje nedalyvaujančio žmogaus bylos paviešinimas – parodomasis Skruzdėlytės teismas, norint apsaugoti Dramblį. Sakykit, kam šiandien aktualus ramiai sau „troko“ vairą sukinėjančio ex–dainininko bendradarbiavimas su KGB? Na, jei kažkam ir aktualus, tai tikrai nedaugeliui. Tuo labiau, jis nėra svarbus valstybiniu mastu. Logika būtų tokia – jeigu jau tokios mažos žuvies pagavimas tampa nacionaline naujiena, visos didelės žuvys – seniai išgaudytos. Deja, taip nėra.

Kas atsakys į klausimą, kodėl KGB bendradarbių sąrašai nebuvo paskelbti tik iškovojus Nepriklausomybę?  Kodėl tie žmonės – kai kurie dar ir dabar – slepiami ir ginami įstatymo arba dar blogiau – yra valdžioje? Argi tie, kurie turėjo įtakos pirmaisiais Nepriklausomybės metais, to nežinojo? Akivaizdu, kad žinojo, tačiau „tylėjimas už tylėjimą“ kažkam buvo vienintelė sąlyga patekti į valdžios olimpą.

Liustracijos įstatymas. Lietuvos gėda ir pagrindinė priežastis, kodėl šiandien esame ten, kur esame. Atsakymas į klausimą, kodėl per 20 Nepriklausomybės metų mūsų valstybės valdymas tapo visiškai paralyžiuotas, o apie sunkiai įsivaizduojamo masto korupciją, suformuotą buvusių  nomenklatūrininkų, rašo ne tik mūsų, bet ir Europos spauda. Specialiai šį įstatymą vilkindami, jo peripetijomis prisidengę, buvę KGB rezervistai ne tik sugebėjo tiek metų nepapulti į visuomenės akiratį, bet ir užimti pačius aukščiausius valdžios postus. Prisiminkime garsiąsias KGB rezervistų Antano Valionio ir Arvydo Pociaus bylas, prieš keletą metų užėmusius Lietuvos Užsienio Reikalų ministro (!) ir Valstybės Saugumo Departamento (!!) direktoriaus postus. Svarbiausia net ne tai, kad šie žmonės tiek metų sugebėjo slėpti savo bendradarbiavimą su KGB, o tai, kad šiam faktui išaiškėjus, Seimas dar ilgai svarstė, ar liepti jiems atsistatydinti, ar leisti dirbti toliau.

Tačiau ko galima tikėtis iš Seimo, jeigu Lietuvoje tuo metu žalią šviesą sovietiniams kolaborantams davė pats prezidentas? V. Adamkui labai padėjo tai, kad dėka savo amerikietiškos pilietybės, jis tuo metu atrodė bene mažiausiai įtartinas žmogus. Ką jau ką, bet įsivaizduoti, kad KGB struktūros galėjo kažką užverbuoti ir Amerikoje – buvo labai sunku. Bet ar tikrai? Galbūt pagaliau atėjo laikas Valdui Adamkui pateikti klausimą – kaip jis be pašalinės įtakos susiprotėjo vetuoti tas Liustracijos įstatymo pataisas, kurios KGB rezervistams būtų uždarę kelius į valstybines struktūras?  Juk tik  jo dėka tie keliai ir vėl buvo palikti atviri keletui  metų.

Viešinti ar neviešinti tokius žmones kaip L. Čeprackas – sudėtingas klausimas. Tačiau mane labiau jaudina ne tai. Mane jaudina tai, kad pavojingumo laipsnis tų, kurie „išviešinami“ ir tų, apie kuriuos tylima, labai skiriasi.

Nevienodi žmonės, nevienodos užverbavimo sąlygos, nevienodi nusikaltimai. Kiek prisimenu, man nuo pat vaikystės šeimoje buvo aiškinama, kas gali laukti ateityje, kaip KGB gali bandyti mane užverbuoti, kaip turėčiau atsilaikyti, ką sakyti, ko nesakyti ir pan. Tačiau ne visi turėjo tokią atsparumo kalvę, ne visus taip auklėjo. Būdavo, kad žmogus padaro visiškai nežymią kvailystę –  na, galbūt girtas papuola į blaivyklą ir bijo, kad nesužinotų darbe, nuklysta su svetima moterimi,  įkliūva su geltonąja literatūra – o „paklydusių ėriukų“ medžiotojams tai – jau pakankamas pretekstas. Už tylėjimą ar nesodinimą į kalėjimą tuojau pat būdavo siūlomos naujos „pareigos“.

Įdomu, kad dėl L. Čepracko praeities labai nustebo jo buvę kolegos – žinomi dainininkai, kartu dainavę estradiniuose ansambliuose „Nerija“ bei „Oktava“. Pasak jų, tuose kolektyvuose niekuomet nebuvo saugomasi, ką ir kaip  kalbėti, buvo aštriai pasisakoma prieš esamą santvarką, dažnai ta tema juokaujama. S. Povilaitis prisimena, kaip važiuojant į užsienį, visokiose įmanomose vietose buvo slepiama valiuta ir jokių „įdavimų“ niekada nebuvo. E. Kučinskas apskritai Čepracką prisimena kaip žmogų, su kuriuo „buvo galima eiti į žvalgybą“.

Nežinau L. Čepracko biografijos, scenarijų galėjo būti daug. O gal jis iš tiesų – idėjinis komunistas, ir tai, kad pas jį dabar savaitgalio vakarais „išsikepti barbekiu“ ateis dar mažiau svečių– pelnyta bausmė.  Žinau viena – ne tie žmonės šiandien kenkia mūsų valstybei ir ne jų demaskavimas turėtų būti saugumo organų prioritetas. O kuo pabrėžtiniau tokių  skruzdėlyčių bylos garsinamos, tuo aiškiau, kad tai priedanga tiems, kurių neliečiamumas mūsų valdžios žmonėms yra pirminė užduotis.

O pabaigai – scenarijus, apie kurį šiandien labai nejauku girdėti. Maždaug prieš metus Lietuvos Krašto apsaugos ministrė, konservatorė (!) Rasa Juknevičienė Seimui pateikė Valstybės ir tarnybos paslapčių pakeitimo projektą, kuriame siūloma, kad anksčiau SU SOVIETINĖMIS SAUGUMO STRUKTŪROMIS BENDRADARBIAVĘ ASMENYS, kuriems netaikomi veiklos apribojimai, ĮGYTŲ TEISĘ DIRBTI SU SLAPTA VALSTYBINE INFORMACIJA. Čia reikia dar kartą pabrėžti, kad tai – ta pati Rasa Juknevičienė, kuri ištisai flirtuoja su NATO ir nenuilstamai kalba apie Lietuvos armiją bei  saugumą.

“Iki ko nusirito Lietuvos valstybė, jeigu Seime svarstoma galimybė buvusiems kolaborantams suteikti teisę dirbti su valstybės paslaptimis!“ – tokiais žodžiais spaudoje dėl Krašto apsaugos ministrės poelgio piktinosi konservatoriai, o kairieji, nors ir labai nustebę, sakė, jog džiaugiasi kad pagaliau „kažkas apšvietė konservatorių protą“. Laimei, kontroversišką ministrės siūlymą atmetė Seimas, tačiau kažin, ar šis faktas neparodo, jog senoji sistema net nesiruošia pasiduoti. Kaip tik atvirkščiai – ji persitvarko ir kuo toliau, tuo išradingiau pasirenka naujas aukas. Juk tokio rango valstybės pareigūno lojalumas tokiems įstatymams – tai ne tas pats, kas Čikagos „trokisto“ 20–ies metų senumo nuodėmės!

_______________
* „Trokistas“ – ilgų nuotolių sunkvežimio vairuotojas, amerikoniškas barbarizmas iš angl. truck –sunkvežimis, Lietuvoje vartojamo rusiško barbarizmo „furistas“ atitikmuo. Alkas.lt pastaba.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. tikras lietuvis:

    Ar jis buvo, ar tik popieriuje buvo prirašytas (prirašymai tada buvo visur 🙂 ), galėtų pasakyti tie, kurie buvo šalia.
    Gal žmogelį tik pagavo kur tai ant kompros ir privertė parašą padėti po pasižadėjimu, o jokios veiklos iš jo pusės net nebuvo?
    Ar parašas tikrai jo? Nepadirbtas?
    Nes parašų padirbėjų yra irgi tiek ir tiek.

    Pritariu autorei, kad mažą žmogelį pakišdami rodo “didelį” darbą. 🙂
    Panašiai yra ir dabar, kada nei už ką (faktiškai) komentatorius teisėjai prilygina nusikaltėliams, o teisėsauga pasideda riebų pliusą: ach ach – kiek dirbom kiek dirbom. 🙂

    Visur pakazūcha, nėra rimto, tikro darbo, todėl Lietuva ir bankrutuoja.

  2. janušonis evaldas:

    Tai iš Čepracko tikriausiai daugelis gardžiai pasijuokėm-tai šnipas 🙂 lyg nebūtu svarbesniu dalykų..,o autorė teisi,bet kas išto…

  3. Elena:

    AČIŪ poniai Simanonytei, kad keliate šitą labai aktualią ir daugumos taip bijomą temą – Liustracijos įstatymo silpnumą, skylėtumą.

    Neblogai žinau, kaip buvo pasielgta Vokietijoje, kai susijungė Rytų bei Vakarų Vokietijos: čia joks buvęs nomenklatūrininkas, STASI (saugumo) darbuotojas ne tik kad nepakliuvo į valdžios olimpą, bet buvo nustumti nuo bet kokios įtakos naujai politinei santvarkai. Saugumiečiai ir čia skubėjo sunaikinti savo dokumentus. Jų daug buvo suniokota. Tačiau buvo sukurta programa, kuri padėjo smulkiai sudraskytų dokumentų smulkiausias skiauteles vėl suklijuoti taip, kad būtų įmanoma tuos dokumetus perskaityti. Ir jie skaitomi, šifruojami, atskliedžiami visi saugumo darbuotojai bei jų agentai, jų nusikaltimai komunistinės Vokietijos žmonėms.

    Deja, tų tikrai niekaip nekolaboravusių, atsparių okupantų ideologijai lietuvių sovietmečiu buvo ne itin daug. Ir jie nebuvo karjeristai. Galbūt, ir todėl, kad puikiai žinojo, jog jų biografija (tėvai tremtiniai ar lagerio kaliniai, pats gimęs tėvų tremties vietoje, dėdė ar teta gyvena užsienyje, pats nekomjaunuolis, o jei dar ir bažnyčioje neretas svečias, o jei dar ir aktyvus parapijos narys ar per kokias Jonines kur laužą susikūręs su bendraminčiais lietuviškai dainavai, šokai ir pan.) neleis taip lengvai lipti karjeros laiptais kaip kokiam stribuko ar pirmo kaimo komjaunuolio vaikui. Ir šitai tą karjerizmą slopino. Todėl net ir pasikeitus Lietuvos politinei santvarkai, kai Lietuva jau lyg ir nebuvo pavojuje, jie nelipo per galvas, nesigyrė savo didele meile Lietuvai, nes jiems tai atrodė kaip savaime suprantamas kiekvieno normalaus Lietuvio jausmas. O nomenklatūros privilegijų saldainiuką pačiulpusieji tokie kuklūs nebuvo: jie greitai tapo ypač “ištikimi” Lietuvai ir nuolat pabrėždami, kad tik jie ir tik jie “visada dirbo Lietuvai”, kad tik jie turi patirties ir tik jie yra valstybės valdymo profesionalai, visu frontu vėl puolė prie valdžios lovio. O tai leido jiems priimti pačius jiems patiems tinkamiausius įstatymus, netinkamus ignoruoti ar atmesti arba priimti tik tų įstatymų parodijas. Toks yra ir Liustracijos įstatymas.

    Taigi, dabar jau ir nesuvokiame, kas, valdantis Lietuvą, siekia ją kurti, statyti, o kas griauna pačiu efektyviausiu būdu – iš vidaus.

  4. Elena:

    O dėl buvusio dainininko pono Čepracko, tai manyčiau taip: jeigu jis tikrai nebendradarbiavo su saugumu, tai jo garbės reikalas būtų save ginti ir įrodyti, jog tai netiesa, melas. Bet manau, kad tai tiesa. Ir ne padarytos žalos jo įskųstiems žmonėms didumas yra svarbiausia, o tai, kad tas žmogus vis tik sutiko dirbti okupantams ir vykdyti jų užsakymus. Negalima iš kiekvieno žmogaus reikalauti didvyriškumo ir stiprios valios, ypač jei tai nebuvo ugdoma. Negalima iš jaunų žmonių, gimusių po baisųjų pokario kovų, kai jau gatvėse negulėjo išniekinti partizanų palaikai, kai naktimis nedingdavo ištisos šeimos, kai visa žiniasklaida skelbė, jog Tarybų Sąjungoje nėra nė vieno politinio kalinio, o mūsų kiekvienas sovietinis pilietinis turi teisę į savo sąžinės laisvę, jam visi keliai atviri ir jis yra sočiausias, laimingiausias ir šilčiausia aprengtas pasaulio vaikas, žmogus, nepatikėti, kad jis gyvena nuostabiausioje šalyje. Ypač jei ir šeimoje pokario baisumų tema buvo tabu. Ypač jei draugų neturėjo, kurie vis tik užtraukdavo: “Sėk, sesute, žalią rūtą…”. O ypač, kai taip norėjosi jaunam dainininkui ištrūkti už tos geležinės uždangos ir nors trumpam žvilgtelėti, o kas gi ten, už jos, įkvėpti to “supuvusio kapitalizmo” oro. Taigi tokiam žmogui pasiduoti silpumui ar tiesiog neturėti suvokimo, kad Lietuva vis tik yra okupuota, o ne laisva šalis, buvo visai nesunku. Savo draugų per daug neskundė, nes tai, ką jie darė, kalbėjo, matyt, darė, kalbėjo ir jis pats, gal net nesuvokdamas, kad tai jau gali būti pagrindas skųsti…

    Tik jis žino, kaip ten buvo iš tikrųjų. Tik jis žino ir tai, kaip jis elgiasi šiandien, kokia jo sąžinė. Doras žmogus neleis savęs juodinti. Lygiai taip pat doras žmogus neleis, kad ir tiesa, kuri jam garbės nedaro, kurią jis pats šiandien vertina kaip savo gyvenimo klaidą, būtų per ilgai linksniuojama ir visų aptarinėjama. Doras žmogus per tas pačias žiniasklaidos priemones pasklebtų pareiškimą, trumpą ir aiškų, pasakydamas, kad taip buvo ir kad jam dėl to gaila, gėda. Atsiparšytų tų, kuriems, galbūt, pakenkė. Ir viskas. Blogai ne silpnam būti, padaryti klaidą. Blogai yra bijoti tą klaidą pripažinti, bijoti atsiprašyti tų, kam buvo pakenkta. Doram žmogui lengviau yra atsiprašyti nei gyventi su dėme savo sąžinėje.

    Ponas Čeprackas save jau nubaudė labai stipriai – jis gyvena emigranto gyvenimą. Tai sunki liga, turinti nepgydomą simptomą – nostalgiją. Manau, kad jam būtų daug lengviau ten, emigracijoje, jei visos sąžinės dėmės būtų nuplautos. To nuoširdžiai jam ir linkiu.

  5. Čepracko nepažinojau.Jis per menka žuvelė, kad būtų vertas dėmesio. Juo labiau, jis jau dvidešimts metų nesirodo lietuvoje! Gal reikėtų labiau kreipti dėmesį į tuos, kurie periodiškai apsilanko Lietuvoje ir nepamiršta net pasirodyti TV ekrane! Kurį laiką teko dirbti su mūsų pirmojo krašto apsaugos ministro tėvais. Jų sūnus po Nepriklausomybės atkūrimo tapo pirmuoju Lietuvos Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjungos (LPKTS) prezidentu. Kadangi dėl amžiaus jis negalėjo būti nei tremtiniu, nei kaliniu, aš užėjau pas jo tėvus, kad įrašyčiau į bendrą darbovietėje dirbančių tremtinių ir kalinių sąrašą. Jie nustebę pasakė- mes nebuvome nei tremtiniais, nei kaliniais. Į klausimą- kaip tada Jūsų sūnus tapo LPKTS vadovu, jie pasiūlė paklausti paties LPKTS prezidento.
    Beje, bandėme Kaune organizuoti parašų rinkimą, kad būtų surengimas referendumas desovietizacijos (kad visi būvusieji būtų išprašyti iš visų valstybinių įstaigų) įstatymui priimti, sulaukėme griežto atkirčio pačiame Vilniuje.
    Tad, jaunime, būki budrūs, jų dar daug ir jie vis dar veikia! Ir veikia organizuotai!

  6. Zemaite:

    Autore teisi. Siuo metu net Lietuvos valdanciuju sluoksniuose yra buvusiu KGB bendradarbiu. Apie juos tylima. Kodel po 20 metu reikejo iskelti Cepracko pavarde? Kam tai idomu ir reikalinga? Atrodo labai keista. Irodymui turetu buti paviesinti Cepracko KGB adresuoti laiskai, is kuriu butu aisku, kas jis isdave ir ko neisdave. Ar nebutu naudingiau paklausti paties Cepracko kokiais keliais jis atsidure toje KGB. Gal irgi ne is savo valios

    • lamatas:

      gal dūrė į jį pirštu, kad nukreipti dėmesį nuo kažkokio kito asmens .O gal nuo problemos.Atsieit pažiūrėkit -Čeprackas KGB agentas ,o žalos jokios.Ar baveik jokios .Tad neverta ir knaisiotis šioje temoje.Reikės dar daugybę tokių suras ,kad tik kokio “šeško” sėdinčio aukštumoje nepastebėtu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: