J.Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (I) (9)

Lietuvos partizanai

Lietuvos partizanai

2011 m. žurnalas, „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr.1-3 spausdino Juozo Prapiesčio straipsnį ,,Puščios slėpiniai“. Redakcijai maloniai sutikus skelbiame šį rašinį dalimis su Algirdo Patacko įvadiniu žodžiu. 

Juozas Prapiestis (g. 1948) – inžinierius, žygeivis, disidentas, rašytojas. 1998 m. Skelbiame pirmąją dalį jo ilgus metus (kalbinant liudytojus ir rausiantis Lietuvos ypatingajame archyve) rengtos ir rašytos studijos, kurią galima pavadinti ir pavyzdiniu mikroistoriniu tyrimu, ir įsigyventa bei išjausta istorija, ryškiomis spalvomis atveriančią Pūščios girios partizanų tragediją, kartu ir sovietų klastos bei agentų smogikų veikimo paslaptis.

Algirdo Patacko įvadinis žodis

Pokario Lietuvos simbolis, kuris jau mūsų savimonėje stovi šalia ar netgi vietoj Rūpintojėlio – tai partizanas, kritęs girių Lietuvos karys, užlaužtomis kaip Kristaus rankomis kybąs ne ant kryžiaus, bet ant statinių tvoros, nusvirusia, kruvina kaip Kristaus galva…

Ir kankinantis klausimas – kodėl partizaninio karo epopėja, kuriai pagal dramatinę įtampą ir moralinius iššūkius nėra lygių Lietuvos istorijoje – kodėl ji nesusilaukia tinkamo tam mastui ir gelmei kūrinio – knygos, filmo, paveikslo… Tokio, kuris įsmigtų į širdį, į lietuviškąją pasąmonę amžinai, visiems laikams, ir taptų tautos likiminiu mitu? Kas kliudo, kas neleidžia…? Iki šiol galėjome aiškinti, kad neleido okupantas, jo ginklas – cenzūra, bet juk jau daugiau kaip dvidešimt metų – o tai jau ištisa karta – gyvename nepriklausomą gyvenimą, Nepriklausomoje Lietuvoje, galime rašyti ir kurti ką norime ir kaip norime… Bet jei ištisa karta griežtai kalbant, nedavė nieko, su viena kita išimtimi, tai kur slypi šaknys, kur priežastis…?

***

Grižkime prie išniekinto, ant statinių tvoros pakabinto partizano, naujųjų laikų Golgotos. Mūsų žmonių šitie vaizdai jau nešokiruoja, bet Vakarų civilizacijos žmonėms šita nuotrauka palieka neišdildomą vaizdinį randą. Vienas karys-veteranas  prisipažino, kad jam yra tekę matyti ir šiurpesnių vaizdų, bet niekur šalia mirties nebuvo patyčios iš kritusio priešo ar šiaip negyvėlio – šitos satanistinės grimasos akivaizdoje mirties, kuri yra vartai į rimtį ir amžinybę. Kokia žmogiškoji būtybė, kuri, be abejo, irgi turėjo sielą, į kokią pragaro gelmę ji turėjo būti kritusi, kad jai į galvą ateitų mintis šitai sugalvoti ir padaryti… Juk tai ne spontaniškas veiksmas, pasąmoningas, padiktuotas kovos ir keršto įkarščio, o sąmoninga, su išmone veika, atlikta su savotiška, netgi kūrybiška režisūra.

Kažkur čia ir slypi atsakymas, kodėl neturime kūrinio, tolygaus pokario Apokalipsei –  tiesiog šitai dar netelpa mūsų galvose bei sielose, nepajėgiančiose atlaikyti jas užgriuvusių eschatologinių košmarų. Pernelyg didelis perkrytis yra  tarp anos Lietuvos, kurią galime matyti prieškarinėse Vytauto Augustino nuotraukose – su plaukiančiais vasaros debesimis, beržų šešėliais, romios šviesos nutviekstą – ir tarp netrukus ištikusio pragaro. Todėl „karas po karo“, „nežinomas karas“, ar kaip jis dar ten vadinamas, išties dar tebėra mums šia prasme nežinomas.

Tai nebuvo vien karas – karų Lietuvos istorijoje būta daug. Mus užgriuvo ne šiaip priešas, o pati pragaro dvasia. Jis atėjo ne vien iš išorės, jis tūnojo ir, atėjus laikui, suriaumojo mūsų viduje, mūsų sielose, mūsų patamsiuose.  Mūsų. Visų.

Kaip ir dera naujųjų laikų Apokalipsei, šalia ypatingos, šventos, aukščiausios prabos heroikos, vertos palyginimo su pirmųjų krikščionybės amžių hagiografiniais aprašais, šalia šito buvo ir klestėjo žmogaus sielos pelėsiai ir kruvinos rūdys. Ir todėl dar nelaikas gimti Patmos salos regėjimui, dar turbūt negimė tas, kuris įstengs, kuriam bus duota visa tai aprašyti ir įbūtinti.

***

Tačiau prie šito nuskaidrėjimo reikia artėti, siekti jo palaipsniui. Tai jau vyksta, tam pasitarnaus ir čia publikuojamas kūrinys –  Juozo Prapiesčio “Pūščios slėpiniai”, kur jau aprašoma ne vien fizinė kova, bet leidžiamasi į žmogaus sielos patamsių analizę, į klastos ir išdavystės anatomiją – skrupulingai, neteisinant, bet ir nesmerkiant. Veiksmo vieta – Dzūkijos užkampis, „pūsčia“, uždaras pasaulis, autoriaus  gimtinė. Tur būt pirmą kartą rašiniuose apie pokarį imamasi analizės (Juozas Prapiestis yra buvęs II-jo departamento analitikas) – kas gi vyko, koks buvo pagrindinis okupanto tikslas? Analizė duoda netikėtą atsakymą. Pasirodo, pagrindiniu tikslu buvo ne fizinis partizanų sunaikinimas, ką buvo galima greit pasiekti, turint tokią jėgos persvarą. Pagrindinis tikslas buvo pasiekti, kad partizanas, tėvynės ir jos žmonių gynėjas, būtų laikomas, būtų paverstas žmonių galvose savo antipodu – plėšiku, banditu, ne ką geresniu už okupantą. Ir tai pavyko, ką matome internete, kai supratę, kad liks nenubausti, stribai ir jų gaivalai pakėlė galvas – skaitome komentaruose, kad ir tie, ir tie – tokie patys… Autorius prisipažįsta, kad ir jis buvo šios klastos paveiktas ir sujauktas, kol nesusipažino su dokumentais, iki tol neprieinamais, kurie ir atskleidė šią šėtonišką užmačią.

„Gal viskas bus mums aiškiau, kai aiškiai nubrėšim skirties ribą tarp partizano ir bandito, kurį dabar žinom kaip vadinti. Tai vidaus agentas-smogikas. Ir buvo jų ne vienas ir ne du. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai okupantai manipuliavo žmonių likimais ir naudojosi jų silpnybėmis. Patriotinės idėjos subliūkšdavo kai žmogų užgriūdavo milžiniškas spaudimas sunaikinti jo artimuosius. Kiti gal būt pasiryžtų žūti patys, bet leisti sunaikinti vaikus – jokiam žmogui nepakeliama. Tokia tad yra virsmo iš partizano į banditą kaina. Galime kaltinti, galime teisinti, bet žinoti – privalome […]  Manau, kad būtų beviltiška kalbėti apie partizanus, jeigu vaikystėje nebūčiau jutęs greta dar pulsuojančios pasipriešinimo dvasios, negirdėjęs liudininkų žodžių ir mįslingų nutylėjimų. Gal iš tikro reikia gero pusamžio, kad viskas susidėtų į savas vietas, kad praregėtum, įtikėtum ir galų gale surastum paslėptą raktą nuo durų, pro kurias mums buvo uždrausta žengti. Pro uždrausto laiko duris“. (Juozas Prapiestis)

Kruopščiai, detalė po detalės, dokumentais ir literatūrinėmis priemonėmis atskleidžiama juodasis pokario sapnas, moralinis klaikas, kai vyras įdavinėja ir išduoda žmoną, o kunigas – išpažinties paslaptį, kai tarsi pats pragaro kunigaikštis užvaldo žmonių sąžines ir likimus. Analizė juo tikslesnė, nes įvykiai vyko uždaroje erdvėje, kur visi vienas kitą pažįsta ar netgi giminiuojasi, o tai, kas vyko šiame Lietuvos kampelyje, tinka ir visai Lietuvai – tuo šis rašinys skiriasi nuo aibės kitų, čia slypi jo vertė.

Algirdas Patackas

***  ***  ***

Tada pareisime iš pūščios
Į duona kvepiančius laukus,
Ir naktimis vaikai nekrūpčios,
O tavo miegas bus ramus

Nežinomas miško poetas

Sulaukę vakaro mes nueiname į sutartą vietą. Ten randame tris kovotojus, kurių lydimi išžygiuojame link Pūščios miško. Po penkių valandų kelio pasiekiame pamiškę, prie kurios pas vieną ūkininką laukia vyrai. Kovotojai, atrodo, gana drausmingi, kariški. Tik išviršinė jų išvaizda sako, kad jų išsilaikymo sąlygos labai sunkios.

Apylinkė, kurioje jie laikosi, yra ypatingai neturtinga. Todėl ir pačių vyrų materialinė būklė yra sunki: trūksta drabužių, apavo. Tačiau dvasioje jie stiprūs: nepalaužiamos valios, kupini kilnių pasiryžimų, kūnu ir siela pasiaukoję Tėvynei.

Kaip norėčiau dar keletą dienų praleisti su šiais vyrais, dalintis su jais vargu, bet pareigos verčia juos palikti, tik keletą valandų su jais praleidus, vėl išsiskirti ir gal niekuomet šioje ašarų pakalnėje jau nesusitikti. Skurdus tas jų gyvenimas, bet nenugalimi jų pasiryžimai mane sužavėjo ir užkariavo.

Žingsnis po žingsnio aš tolinuosi nuo Pūščios miško, kuriame radau pilnus entuziazmo vyrus, kokių nesutikau kitose rinktinėse.

Iš kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščio

UŽDRAUSTASIS LAIKAS

Nugyvenęs gerą pusamžį pradedi kitaip suvokti laiką. Jis nuskaidrėja, išblunka riba tarp praėjusio ir būsimo. Jo visuma įgauna aiškiai apčiuopiamą vertę – viskas svarbu, viskas turi prasmę ir priežastis. Todėl man dabar tarsi savaime kyla klausimai apie laiką, kurį buvo bandoma išstumti iš mūsų atminties į juodąją istorijos skylę, godžiai prarijusią ne vieną laikmetį, ką jau kalbėti apie žmonių likimus.

Lietuva kokie aštuoneri metai po karo – tai mūsų uždraustasis laikas. Jis mūsų gyvenime buvo, bet tarsi ir nebuvo. Buvo vienaip, kalbėjo kitaip, o mes suvokėme trečiaip. Geriausia buvo apie tai nekalbėti visai.

Kitados per vienas Vėlines, atkampiam zanavykų krašto pagiry, jei neklystu, Liepalotų kaimo kapinaitėse, radom keturis kapus, ant kurių baltomis gėlių spurgelėmis buvo išdėlioti Gedimino stulpai, mirksėjo žvakės. Mūsų palydovas a. a. Paluobių klebonas Pranas Račiūnas tąsyk prasitarė, kad partizanų kapų žmonės nepamiršta ir naktimis aplanko. Dieną kažkas viską nudrasko, o naktį vėl sutvarkoma. Kaip dzūkų partizano Klajūno dainoje:

Sese, pink vainiką žalią,
Neški paslapčia,
O tu, broli, juodą kryžių
Pastatyk nakčia.

Tąsyk įstrigo atmintin ta pagarba ir panieka taip arti, greta. Todėl žygeiviškos piligrimystės laikais keliaudami po Lietuvą nepamiršdavom aplankyti ir tų kapų, nes partizanų kapų žmonės bijodavo rodyti, tai niekur kitur daugiau jų ir nežinojom.
Nors gimiau kaip tik uždraustojo laiko vidury, bet atmintyje išlikę tik blausūs paveikslėliai – naktigonės, „dažinkų“ dainos, karunkos šermenyse, gegužinės giesmės, dar pakrypęs švento Jono koplytstulpis po beržais ir nuolatinė pavojaus nuojauta, atsispindinti suaugusiųjų veiduose. Tai kasdienybė, įrašyta vaiko sąmonėje. Tik vakarais susirinkę mūsų troboje kaimynai savo pasakojimais praskleisdavo uždraustojo laiko užuolaidą ir visiškai aiškiai išvysdavau degančius namus, šūvius, verksmus ir prakeiksmus. Girdėjau tai, ko nekalbėjo mokykloje, nerašė knygose. Liko pasakojimų nuotrupos, bet nebuvo viso vaizdo, kaip nebuvo ir atsakymų į daugybę vėliau kilusių klausimų.

Ir tik dabar, blunkančioje praėjusio ir miglotoje būsimo laiko sankirtoje, atsiveria anų vaizdų visuma ir vienas po kito į logišką seką sugula atsakymai į didelę dalį sunkių ir skausmingų klausimų. Pradedi suvokti ne tik tai, kas vyko anuomet, bet ir tai, kas ir kodėl vyksta šiandien ir net su nerimu ar atsargia abejone lauki ateities.

MAGIŠKA CUKRAUS CAGLUKĖ

Mama siuva antklodę žiemai, užklojusi beveik visą tuščią kambario plotą audiniu, sluoksniuoja vatą, dygsniuoja siūlėmis, net aiškiai regiu, kaip ji retsykiais paima adatą į lūpas, kad būtų laisvos rankos, o smulki adata nepasimestų.

Su anuo laikmečiu mane sieja ne tik knygos, amžininkų prisiminimai, bet ir šis miglotas vaizdinys išskidusiame vaiko atminties šyde. Ta atmintis iš tikro yra tokia – trapi, vos apčiuopama, tarsi voratinklis, bet kartu ir gyvastinga, nrapleidžianti manęs visą gyvenimą.
Tą vaizdinį visada mačiau, bet neturėjau argumento, įrodančio, kad tai ne mano fantazija, o tikras faktas. Maža kas gali išlikti vaiko atmintyje – labai gerai menu karštinės haliucinacijas, tokias alinančias, tokias kraupias –  rodos, čiuožiu užšalusia pieva, kojos prilimpa prie ledo, bet aš nesustoju ir tįstu per ledą kaip koks tešlos  ritinėlis, iš kurio mama daro riestainius, ir tai pats aiškiai suvokiu kaip kliedesį.

O antklodę siuvanti mama – realus ir tikras faktas. Bet juk tai ne kažin koks įvykis, kad būtų vertas aprašinėti. Tikrai taip. Bet vis tiek pasakosiu toliau, nes tai buvo 1952 metai, rugsėjis, man ketveri, aš žaidžiu ant grindų, kur mama klūpomis dygsniuoja vatą, paskui atsistoja, pažvelgia pro langą ir ūmai sustingusi persižegnoja. Aš irgi prilimpu prie stiklo. Regiu, kaip pievų pakraščiais eina trys vyrai – vienas pirma, du iš paskos. Jie dingsta miške, mama kažkur paskubomis išeina, o aš toliau užsiimu savo reikalais. Po kurio laiko vyrai išlenda iš miško tiesiai prieš mūsų trobą ir netrukus pasibeldžia. Bet jau tik du, o ne trys. Man tai nieko nesako, o mama dar kartą persižegnoja, nes jai viskas aišku – ir kas tie du vyrai, ir kur dingo trečias.

Vyrai užeina, jauni, gražūs, uniformuoti, taip ir matau juos, rodos, šiandien užeitų – pažinčiau. Kažko klausia mamos, ši nutaiso dirbtinai ramų balsą ir kažką jiems atsako nenutraukdama darbo, nudelbusi į antklodę akis, tarsi norėtų paslėpti savo baimingą žvilgsnį. Vyrai parodo dėmesį ir man: atkiša baltą cukraus gabalėlį – caglukę, kaip sakydavo tada. Ir viskas. Jie eina ir nueina. Aš mėgaujuosi sniego baltumo cukraus cagluke…. Atminties voratinklis čia ir suplyšta.

Tiesa, yra dar vienas lopinėlis. Bet tai įvyko jau po keleto dienų. Po kaimą šmėkščioja ilgasvernė stribo Macanio plaščpalatkė, iš jo lūpų liejasi pikti „jofašumat“, išgąsdintos kaimo merginos eina miškan vėnyčių ir šarkakojų, kad pripintų vainikų Kalvuko Vitui, kuris guli pašarvotas klubo-skaityklos vidury ant raudonos šarvonės, jam virš galvos kabo visai ne kryžius ar Sopulingoji, o pro ūsą besišypsantis Stalinas. Merginos drebančiomis rankomis dėlioja pagal Macanio komandas aplink Vitą vainikus, šalia alpėja sūnaus netekusi Čiublukė. Paskui atvažiuoja palutarkė, įkeliamas Vito karstas, merginų nupinti šarkakojų vainikai apjuosia mašinos kėbulą, jamešalia keturių eglaičių Macanis liepia atsistoti ir keturiems kaimo vyrams. Palutarkė su raudonu karstu ir šalia suklupusia Čiubluke ir dar viena mašina, pilna stribų, nuvažiuoja į Veisiejus.

Esu dėkingas baltai cukraus caglukei, kuri maloniai paglostė mano, vaiko, gomurį. Kitaip gal nieko būčiau ir neįsidėmėjęs. Dabar gi esu vos ne anų laikų gyvas liudytojas. Bet juk mano prisiminimas yra niekinis, palyginti su tuo, ką matė ir jautė mano tėvai, kaimynai ir visi panemunių žmonės. Ką gi aš galėčiau jiems papasakoti daugiau, negu jie žino, turėdami savo atmintyje ne miglotą vaizdinį, o gyvai iškentėtą ir kraupų pokario paveikslą… Bet galiu, nes, pasirodo, yra dalykų, kurių jie nežinojo, nežino ir net neįsivaizduoja, kad pasaulyje tokių dalykų gali būti.

Šiuos trapius savo ir kitų atminties lopinėlius dedu šalia pageltusių KGB archyvo dokumentų, iš kurių aš sužinojau, kas buvo tie du ir kas trečiasis, kada ir kodėl tai įvyko. Atsakymų daugėja, abejonės sklaidosi, bet laikas nesustabdomas, blunka atmintis ir prastas KGB kontorų rašalas…

Pūščia – ne tik giria. Tai ir mūsų juodas nežinojimas, painiava, melas ….

VARTAI Į PARIBIO ŽEMĘ

Pakilęs į Liesnos kalną, suku į kairę. Tiek to kalno ir telikę. Nė iš tolo neprimena vingiuotos, akmenimis grįstos stačios įkalnės Nemuno ir Avirės santakoje. Prasideda Pūščia – toks slaviškas girios pavadinimas, dabar skambantis paslaptingai, todėl kai kur dar Leipalingio–Kapčiamiesčio miškų masyvu vadinamas. O dar seniau – Skomanto giria, gal dar ir kitų vardų turėjo, kas dabar beprisimins.

Liesnos vardas irgi slaviškas. Gali pamanyti, kad čia iš tikrųjų slavai gyveno. Taip, jie čia pat, už Nemuno ir Juodosios Ančios – gudai ir lenkai – nuo amžių greta, todėl nieko čia keisto. Jų krašte mūsų pėdos irgi dar neataušusios – ten Seinai, Pervalkas, Gardinas, ir upės tos pačios, taigi bendros, – Nemunas, Ančia, Šešupė. Kraštovaizdis panašus, gyvenimo būdas irgi, tik kalba kita. Bet kai kurie žodžiai ima ir prigyja, ir nieko čia nepadarysi – tokia paribio žemių tvarka.

Dar praėjusio amžiaus viduryje važnyčiotojams Liesnos kalnas buvo rimtas išbandymas kelionėje link Druskininkų ir Liškiavos. Stačioje nuokalnėje sunku išlaikyti arklį, jeigu vežimo ratai nebus perrišti grandine ir taip nebus stabdomi. O grįžtant jau arklį reikia ir botagu paragint, kad koptų aukštyn ir nesiduotų tempiamas atgal. Žiemą keleiviams geriau išlipti ir eiti pėsčiomis. Automobilių eros pradžioje irgi visokių nutikimų būta – tai palutarkė nusivertė, tai autobusas pakibo ant skardžio. Toks buvo tas Liesnos kalnas, kol prieš kelias dešimtis metų buvo išlygintas, ištiesintas ir tapo niekuo neypatingas – tiesiog kelio atkarpa tarp Druskininkų ir Leipalingio. Todėl ir Liesnos vardas pamažu nunyksta.

Dabar čia grandiozinių užmojų statyba – bus slidinėjimo centras. Dar viena intervencija į nuo ledynmečio neišdarkytą slėnį. Šįkart kraštovaizdis suniokotas neatpažįstamai. Kažkoks urbanistinis monstras kyla aukštyn nuo pat Avirės klonio kone lig debesų. Kažkaip nedera visa tai prie čionykštės ramybės. Betgi juk tai nieko bloga nėra – tai tik žmonių smagumui – bandau nuteikti save. Laikui bėgant priprasim prie naujo peizažo, užsimiršim, pamiršim, o mūsų vaikams tai bus įprasta ir gal net gražu. Tik mūsų atmintis, dešimtmečiais maitinta paslaptingomis Liesnos kalno ir Pūščios miškų istorijomis matyt dar ilgai negalės susitaikyti su nerūpestingu slidinėtojų šurmuliu.

O dabar neriam į Pūščią.

Netoliese dar vienas istorinis akcentas – Skomanto kelias: iš Merkinės link Augustavo ir toliau Lenkijos gilumon, per visą Pūščią. Dabar tai tik smėlėtas miško kelias, tarpais žvyruotas, vedantis link Seiros poilsiaviečių.

Pagrindinis gi kelias veda pro Mizarus, Diržus, Lipliūnus, Gerdašius, Krivonis, Guronis.
Pro Mizarus pravažiuoju lėtai. Mėgaujuosi švelniu nėrimu į Bilsinyčios slėnį. Šaltame malūno tvenkinio vandenyje atsispindi į pavėsingą kalną lipančios eglės, todėl juodas kaip degutas vanduo nuskaidrėja tik vėl išsivadavęs iš malūno rato ir nuskubėdamas linksmais vinguriukais už tilto, pro Mizarų sodybas Nemunan. Ant tilto verta ir stabtelėti, nes po juo buvo bunkeris. Jame žuvo trys išduoti partizanai.

Visa tai mintimis aprėpiu kaskart užsukęs į šį kraštą. Gražus, ramus Dzūkijos kampelis, sako daugelis. Sutinku, pritariu, bet nesakau, ką galvoju iš tikrųjų. Būtų gerai, kad taip būtų,  vienas sau pamąstydavau anksčiau, o dabar į šias girias ir kaimus, išbarstytus jose, žiūriu su keistu jausmu, perpintu nuostaba ir pasibaisėjimu. Bandau save įtikint, kad tai jau tolima praeitis, žaizdos užgijusios, kam kapstytis. Bet sąmonės vaizdiniuose Pūščia pilna partizanų žeminių, takais ir keliais vaikšto ginkluoti vyrai, naktimis praūžia stribų palutarkės ir plyksčioja degančių sodybų atšvaitai.

Žmonių pasakojimai, prisiminimai atsiskleidė visai kitu pavidalu, kai aš pravėriau sunkias kaip kapo dangtis KGB rūmų duris. Kiekvieną kartą jas traukdamas ir stumdamas visa jėga, užduodu klausimą sau – kam to reikia. O išeidamas pagalvoju – Viešpatie, kaip gerai, kad man atsiveria akys. Tik ar sugebėsiu perteikti visa tai kitiems?

Neatsitiktinai įvažiavimą į Pūščios regioną palyginau su milžiniškomis ąžuolinėmis Vilniaus kagebyno durimis. Per jas įžengiu į  pageltusių puslapių pasaulį, kuris mane nukelia į Pūščią ir teškia tiesiai į smurto ir  žiaurumo liūną.

Pasukęs Gerdašių plentuku mišku ir panemuniais visa tai matau tarsi iš tikrųjų. Sukasi mintys galvoje lyg girgždanti kilnojamojo kino juosta kadaise Valerkos troboje.
Iš prisiminimų, pasakojimų, užuominų, jausmų, sapnų, išgalvotų versijų, archyvo dokumentų, tremties bylų, agentų raportų, nutylėjimų bandau kažką atkurti. Nežinau ką – gal istoriją, gal mitą. Neslepiu – arbitro vaidmenį skiriu intuicijai, nes tik ji gali pasverti ir įvertinti visą prieštaringą rašytinę, verbalinę ir emocinę medžiagą.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: