A. Mikus. Baltų vienybė: praeitis ir dabartis (21)

Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Baltų vienybės idėja, sklisdama iš Lietuvos bei Latvijos, palengva aprėpia Baltarusiją ir netgi vakarinius Rusijos regionus. Tačiau prieš prabylant apie baltų vienybės perspektyvas šiandieną, reikėtų aptarti, kaip reiškėsi baltų vienybė senovėje ir kiek ta senovė aktuali dabar.

Baltai – pusiausvyros išlaikytojai

Baltų misija senovėje aiškėja pažvelgus į jų gyventą teritoriją, į šio krašto ypatumus. Senovės baltų teritorija žinoma – ją nurodo baltiški vandenvardžiai (upių bei ežerų vardai). Ši teritorija ypatinga tuo, kad išsidėsčiusi vandenų takoskyroje, pusė jos upių teka į Baltijos jūrą, kita pusė – į Juodąją. Be abejo, baltų gyventa ir plačiau – Okos pakrantėse rytuose bei Vyslos apylinkėse vakaruose. Bet teritorijos branduolį (ir mitologiškai patį reikšmingiausią) sudaro dalis, įsikūrusi šioje takoskyroje. Tai byloja ir Latgalijos baltarusių išsaugotas senovės mitas, kaip manoma, turintis gilią baltišką potekstę. Jame pasakojama, kaip tautos protėvis išleidžia du paukščius, o po to – du šunis, šių šunų pėdsakais ir pradėjo tekėti Dvyna – Dauguva bei Dniepras, o tarp Dauguvos ir Dniepro įsikūrė žmonės.

Gyvenimas vandenų takoskyroje – kokie bruožai būdingi šios teritorijos gyventojams bei kokia turi būti jų misija?

Esminis liudijimas šiuo atveju – tai pavadinimai jūrų, į kurias įteka upės, – Baltija ir Juodoji jūra. Baltijos jūros vardą bandyta kildinti iš prūsų-praslavų baltan „pelkė“ (turima omenyje užpelkėję vandenys įlankose), bet skaidriausia ir akivaizdžiausia etimologija – iš lietuvių kalbos baltas, latvių – balts. Šios versijos šalininkų nuomone, tokį vardą Baltija galėjusi gauti dėl spindinčių, švytinčių jos vandenų paviršiaus (panašiai kaip Juodoji jūra pavadinta taip todėl, kad jos gelmėse gausu sieros, mat kitados čia buvo užtvindyti dideli kiekiai organikos, tad vanduo ir įgavo tamsų atspalvį).

Iki šiol nepaaiškintus šios mitologemos atgarsius, atrodo, galima būtų aptikti ir nutolus nuo baltų teritorijos – šiaurėje, prie Skandinavijos pusiasalio: į Baltąją jūrą ten irgi įteka Dvyna (Šiaurinė). „Dvi Dvynas“ mini ir senovės indai, jos yra žemėse, esančiose toli į šiaurę nuo jų.

„Balta-juoda“ – tai ypač ryškus dualizmo požymis. „Balta ir juoda“ – tai dangus ir žemė, viršus ir apačia, vyras ir moteris, diena ir naktis, vasara ir žiema, šis pasaulis ir anapusinis bei t.t.

Baltarusijoje yra nemažai greta esančių nedidelių ežerų, pavadintų Baltasis ir Juodasis, daugiausia jų kaip tik Dvynos regione. Ir tuo pat metu prie Pripetės, savo vandenis į Juodąją jūrą plukdančios baltų žemių pakraščiu, daug vien tik Juodųjų ežerų. Kita vertus, prie Baltijos jūros Sembos pusiasalyje pastebime visą eilę prūsų sakralizuotų Baltųjų kalvų (Gailgarben). Aukštas kalnas ir gilus ežeras gali atsidurti ir greta: prie Naručio ežero netoli vienas kito aptinkami Juodasis kalnas ir Baltasis ežeras.

Taigi šioje teritorijoje gyvenusių baltų mitika bei ritualika, manytina, buvo susijusi būtent su šia mitologema – dualumo mitologema. Jos esmė – išsaugoti pusiausvyrą tarp pirmapradžių elementų, suteikiant tai vienam, tai kitam paeiliui vyraujantį vaidmenį, bet tuo pat metu išlaikant ir jų balansą.

Baltai ir vietą keičiantis židinys

Galima žengti ir toliau bei iškelti tokią prielaidą: baltų apgyvendintas regionas „Europos pusiasalį“ atriboja nuo likusios Eurazijos. Mat kaip tik nuo šios geografinės ilgumos Europa ir įgauna simetriškus kontūrus – į vakarus tęsiasi Baltijos jūra šiaurėje ir Viduržemio jūra – pietuose, o tarp jų siaurėdama Atlanto vandenyno link nutysta pati Europa.

Žinomi ir kiti tokie ypatingi regionai skiriantys du žemynus – tai Artimieji Rytai  (Egiptas, Tarpupis, Izraelis) tarp Azijos ir Afrikos arba sąsmauka tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos (astekai ir jų kruvini aukojimai).

Palikime ramybėje astekus (visgi tai visiškai kitas žemynas ir kitokie saviti procesai) ir atkreipkime dėmesį į dvi vietas. Europą su Azija jungia baltų kraštas, Aziją su Afrika jungia Artimųjų Rytų regionas. Dar daugiau, čia mes, berods, aptinkame ir esminį archetipą.

Jeigu abu šie regionai laikomi ribiniais, tai paaiškėja, kad jie skiria ne tik geografines, bet ir populiacines realijas. Baltų regionas (šiek tiek, be abejo, sąlygiškai, atsižvelgiant į istorines migracijas) skyrė „baltos spalvos“ žmones nuo „geltonos spalvos“ žmonių. Artimųjų Rytų regionas skyrė „geltonos spalvos:“ žmones nuo „juodaodžių“.

Spalvų hierarchija – archetipinė realija. Pavyzdžiui, juoda – tai nakties dangaus spalva, raudona – aušros spalva, balta – spindinčios dienos dangaus spalva. Arba juoda – žemės spalva, balta – dangaus, raudona – žmogaus, gyvenančio tarp jų, spalva.

Šių spalvų triadą galima pastebėti ir mikroerdvėje. Štai du retesni pavyzdžiai iš Rytinės Baltarusijos, esantys netoli vienas kito iš abiejų Mstislavlio pusių. Į vakarus nuo šio miesto – kaimai Baltasis Mochas, Raudonupis (Krasnyj ručei) ir Juodūsiai (Černousy). Į rytus – Baltasis Kalnas, Raudonoji Kalva ir Juodapievis (Čiornyj lug).

Senovės indai triada „baltas-raudonas-juodas“ išreiškė kastų sistemą – brahmanai-žyniai, kšatrijai-kariai/valdytojai, vaišiai-žemdirbiai (šudros atsiduria už stabilaus pasaulio nustatytų ribų, be kita ko, ir spalvinių).

Galima būtų iškelti ir tokią prielaidą. Atsiribojus nuo etikečių klijavimo ant įvairių žmonijos populiacijų, visgi galima atkreipti dėmesį į tam tikrą dėsningumą, kaip kinta spalvų simbolika ir jų reikšmės įvairiais žmonijos raidos etapais. Žmonijos kelias (be abejo, apibrėžtas geografinėmis ribomis „Europa-Azija-Afrika“) visą laiką tarsi krypdavo ir vesdavo į tam tikrą „židinį“.

Šis „židinys“ iš pradžių buvo atsidūręs „baltajame sektoriuje“, čia vyravo dangiškosios vertybės, labiausiai hierarchiškai prie dangaus priartėjusios vertybės. Toks laikotarpis rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotas, be kita ko, dar ir todėl, jog patį fiksavimą, kaip žinome iš tradicinių bendruomenių, draudė tabu, kad nebūtų skatinama užbaigti gyvastingą procesą perdėm anksti.

Po to „židinys“ persikėlė į „geltonąjį sektorių“ (jį dar būtų galima pavadinti „raudonuoju“) – tai užkariavimų laikai, valdžios troškimo laikai. Kaip ginklas įsiskverbti į sąmonę aplenkiant natūralią apsaugą atsiranda raštas, jis braunasi  į mases ir taip pat panaudojamas grobikiškiems tikslams.

Pagaliau visiškai neseniai mes atsidūrėme tokioje epochoje („postinformacinėje“, „postmodernistinėje“), kai „židinys“ persikėlė į „juodąjį sektorių“. Juoda spalva, kai nunyksta balta ir netgi raudona, virsta pelkės spalva, nakties spalva. Juodosios spalvos karalystėje nebėra jokios atspirties, bet gausu regimybių ir miražų, čia nebegali pasikliauti nei lytėjimo pojūčiais, nei akimi, nei ausimi, nei savo paties žiniomis apie supančio pasaulio prigimtį. Nustatyti ilgalaikes perspektyvas tokiomis sąlygomis tampa nebeįmanoma.

Taigi barjerai, šiedu jau minėti regionai, buvo tarsi „pralaužti“, peržengti.

Pažymėsime, kad idėja apie kažkokio involiucinio „židinio“ kelionę erdvėje per įvairiaspalvius „sektorius“ sutampa su senovės indų mokymu apie laikotarpius –„jugas“, pasak šio mokymo, žmonija dabar kaip tik ir gyvenanti Kali-jugoje.

Baltų  būrimasis

Išvada, kuri išplaukia iš ankstesnių samprotavimų, tokia: geografiškai nulemtos baltų misijos vykdymas – jau praeitis, be to, gili praeitis. Pusiausvyrą palaikyti tokiame pasaulyje, kur viskas persipynę ir persimainę, baltai jai nebegali. Beje, pusiausvyros saugotojais tapti artimiausioje ateityje ir esamomis sąlygomis jau niekas nebegalės ir nepajėgs.

Baltų vienybės siekius dabar jau skatina kitas archetipas. Būtent – būrimosi archetipas. Tai labai senas, vienas iš pirmapradžių archetipų, kuriame galima įžvelgti ištisą mitologinį siužetą. Senovės indų „Atharvavedoje“ (himne, kuriame bylojama apie žmogaus kūno sandarą) sutinkami du veiksmažodžiai: ber-„rinkti“ ir dhe-„derinti“ (padėti į atitinkamą vietą). Pirmasis veiksmažodis reiškia erdvėje išmėtytų dalių rinkimą, antrasis – jų derinimą prie savų vietų. Galima pasakyti ir kitaip – pirmasis veiksmas numano „sudarinėjimą“ iš atskirų dalių, o antrasis – jo kaip visumos atgaivinimą.

Kaip galima pastebėti, būtent šiuo archetipu šiandieną ir apsiriboja sąjūdis už baltų vienybę (čia neliečiame to fakto, kad baltų vienybės šalininkų daugumą sudaro pagonys, taigi neliečiame religinio aspekto, religijos indėlio suburiant ir gaivinant baltų
erdvę).

Pusiausvyros palaikymas, kurį lemdavo net patsai baltų teritorijos savitumas, šiandien nebeatliekamas ir nebeaktualus vien jau todėl, kad pati pusiausvyros sąvoka „pelkinio“ „juodojo sektoriaus“ epochoje praranda bet kokią prasmę.

Tad kokie bus tokio baltų erdvės būrimosi rezultatai, pasakyti nelengva. Bet turint omenyje tai, kad baltų regionas planetos vietų hierarchijoje užima anaiptol ne paskutinę vietą, galima numanyti, jog drauge su tam tikrais globaliais poslinkiais visa tai reikšis sinchroniškai ir čia.

Dar norėtųsi atkreipti dėmesį ir į tai, kokia simboliška baltų vienybės dienos data – rugsėjo 22-oji. Svarbu ne tai, kad tą dieną laimėta Pergalė prie Saulės (šis mūšis juk daugumai baltų žemių neturi jokios reikšmės), o tai, kad ji sutampa su Rudens
lygiadieniu.

Straipsnyje „Baltų vienybė“ (2008) Jonas Vaiškūnas rašė: Tai metas, kai naktis lygi dienai. Nuo šiol naktis šešetą mėnesių bus ilgesnė už dieną, o mūsų kūnai ir mintys iš išorinių erdvių vis labiau nirs į vidų, į dvasią <…> Rudens lygiadienis nurodo perėjimą iš Šviesos, Dievų meto į Tamsos, Protėvių dvasių laiką. Pasaulis – tai šviesa. Trumpėjantis Saulės kelias mažina ir Pasaulį. Namų židinio šventoji ugnis nuo šiol pakeičia gęstančią Saulę. Tad atėjo metas kurti – atkurti sumažėjusį pasaulį.

Posūkis į dvasią (į baltiškąją dvasią) ir sumažėjusio pasaulio (baltų pasaulio) atkūrimas, veikla vidinėje erdvėje – tai vis galingos metaforos. Tačiau drauge jose slypi ir tam tikra prieštara – juk nuo Rudens lygiadienio iki Žiemos saulėgrįžos diena ir toliau trumpės, šviesa blės, o Pasaulis vis labiau trauksis.

Tad galėtume pasiūlyti kitokią metaforą, taip pat besiremiančią to paties Rudens lygiadienio atributika bei simbolika. Baltarusijoje tą dieną į kraitelę įberdavo grūdų ir į juos įstatydavo žvakę. Tai simbolizuoja surinktą derlių, kuris iki to laiko buvo tarsi „išmėtytas“ išorinėje erdvėje, laukuose. Manyčiau, kad tai būtų tinkamas įvaizdis, simbolizuojantis baltų žemių būrimąsi ir telkimąsi.

Iš rusų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis 

Kategorijos: Lietuvos kelias, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *