Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato dr. Vykinto Vaitkevičiaus žodžiai pasakyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2011 m. lapkričio 23 d., dėkojant visiems susirinkusiems už išreikštą pagarbą ir apdovanojimą.
Pakeliui į Karaliaus Šulinį marcinkoniškė Onutė Grigaitė man parodė kelis, keturis, galbūt šešis, virgininio varpenio stiebelius – tuo metu ir šiandien vienintelius visoje Lietuvoje.
Šis nedidelis augalas, turintis vaistinių ir daugybę kitų neišmatuojamų savybių, be jokios abejonės, priklauso kultūros laukui, ir tame Čepkelių rezervato kampelyje aš aiškiai supratau, kad lietuvių tautos turtai yra tokie pat trapūs kaip žolės stiebeliai.
Kaip suvokti atminties gylį?
Nuostaba manęs nepaliko klausantis mosėdiškės Julijanos Bieliauskienės pasakojimo – kiekvieno žodžio, kuriuo ji piešė prieš du šimtus metų keliu pro Bieliauskų sodybą vaikščiojusio Simono Daukanto paveikslą; kaip jo rengtasi, kaip eita (linguota), kur sėdėta ir kas kalbėta.
Kaip reikia branginti atminimą, kad jis šimtmečiams sustingdytų laiką? Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis.
Pamatyti visumą
Važiuodamas pro šiandien iškiliausią Žemaitijoje Mingėlos ąžuolą, išvydęs ant greta esančios trobos slenksčio sėdintį žmogų negalėjau nesustoti. Negalėjau atsispirti. Ir aš neklydau. Tai buvo Jonas Mingėla, palikuonis tų Mingėlų, kurie čia šimtmečius gyveno ir saugojo ąžuolą!
Žmogaus, Mingėlos, gyvenimo neįmanoma atskirti nuo ąžuolo istorijos. Šaknimis ir šakomis suaugę šeimos ir jos medžio likimai, toji visuma yra neskiriama ir nedaloma.
Atrasti žodį ir kalbą
Vabalių kaime leidžiantis saulei aš prastai įžiūrėjau stoviniuojančių Vilhelmo ir Bronislavos Jučių veidus. Galbūt tai leido įsiklausyti, kaip jie kalba, kaip jie renka žodžius, vietoj būdvardžių pasitelkdami aibę palyginimų iš savo gyvenimo, iš savo patirties.
Nuo tol atidžiai klausydamasis ne tik tai, apie ką kalbama, bet ir kaip tai pasakoma, Gervėčių ekspedicijoje iš Broniaus Vaičiulio išgirdau žodį, kurio nėra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“.
Žodžio oliauti, t. y. nerti vandenin ir po akmenimis susidariusiose olose ieškoti žuvų, nėra nei žodyno papildymų kartotekoje!
To jausmo – atrasti dar vieną lietuvių kalbos žodį – iki šiol nebuvau patyręs. Jeigu galima atrasti žodį, galbūt dar ir dar kartą galima atrasti lietuvių kalbą?
Peržengti ribą
Žodis iš rimdžiūniečio kalbos, piliakalnis Obolcuose, už dviejų šimtų kilometrų į rytus nuo Vilniaus, sakmė apie meškas ir jų šventę, išgirsta Sosenkos kaime… Šie ir daugelis kitų Baltarusijoje surengtų ekspedicijų atradimų man nepalieka abejonių – privalu dirbti Lietuvos pasienyje ir toli už valstybės sienos.
Privalome peržengti ribą, suvokti, kad tauta neišsitenka Lietuvos žemėlapyje.
Fiksuoti ar tirti?
Pasinėrus į šventų pušų paieškas Viekšnių apylinkėse, aštriai iškilo klausimas – fiksuoti ar tirti?
Šiandien esu įsitikinęs, jog daug svarbiau yra suvokti ir įsisąmoninti, fiksacijos imtis tuomet, kai jau aišku, į ką turi būti telkiamas dėmesys ir kurios iš detalių yra pačios svarbiausios.
Atsidėjus tyrimams, ne mažiau svarbu išgyventi juos visa širdimi, negailint fizinių jėgų ir dvasinių pastangų.
Sutelkti dėmesį
Šviesus ir nuoširdus pašnekovas Vidmantas Mašanauskas nedidelėje Lekėčių klėtelėje, po vienu stogu, sutelkė visą Lietuvos istoriją.
Kas gali būti nuostabiau – kas dar labiau galėtų branginti krašto istoriją, jei ne jos žmonės? Nesvarbu muziejaus plotas, svarbu, kad jis turi šeimininką, svarbu būti kruopščiam ir atidžiam, taip sutelkti dėmesį, kad pro akis nepraslystų nė menkiausia detalė. Neabejoju, kad visos jos krašto istorijos paveiksle yra nepaprastai svarbios.
Saugoti, bet dalintis
Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Kaip ir išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis. Už prigimtą norą, už teisėtą prašymą pažinti visose atminties institucijose: archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugomus tautos kultūros turtus negali būti reikalaujama užmokesčio. Esu įsitikinęs, kad praėjusios kartos tuos mokesčius sumokėjo.
Privalu dalintis – čia slypi ir saugojimo prasmė.
Atrasti prigimtą
Lietuvio ir lietuvių tautos prigimtis tebėra neaprašyta, ji dažnai nepažini, nesileidžia aprašoma. Sodinti medį, praustis rasa, penėti žaltį… Kaip svarbu nesupainioti jausmų, kaip svarbu įsiklausyti ir girdėti, pajusti, kas prigimta.
Tvirtai tikiu, kad lietuvių tauta gali atgimti savo prigimtyje, prisiliesti prie šaknų ir jas išsaugoti.
Parašykite komentarą