A. Liekis. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (II) (10)

Vilniaus okupacija | Alkas.lt nuotr.

Vilniaus okupacija | Alkas.lt nuotr.

1920 m. spalio 8 d. apie 16 val. lenkų kariuomenė forsavo Merkio upę, bet prie Jašiūnų agresoriams smarkiai pasipriešino 1-ojo pėstininkų pulko karininkų J.Vidugirio ir J.Andrašūno vadovaujami batalionai. Bet ilgai neatlaikę keliariopai gausesnio priešo puolimo, lietuviai traukėsi ir spalio 9 d. apie 15-16 val. lenkų daliniai pradėjo veržtis į senąją Lietuvos sostinę Vilnių.

Ar lietuviai galėjo atsilaikyti prieš lenkus? Vilnių puolė 64 lenkų pėstininkų kuopos ir apie 936 raitininkai. Lietuvių, įskaitant Karo mokyklą ir Vilniaus komendantūrą, buvo 23 kuopos ir apie 300 raitininkų. Taigi lenkų puolė apie 3 kartus daugiau. Panašus santykis ir pagal ginkluotę: lenkai turėjo 139 kulkosvaidžius ir 44 pabūklus, lietuviai – 78 kulkosvaidžius ir 9 pabūklus. Kadangi puolantieji turi turėti jėgos persvarą, tad teoriškai sulaikyti lenkų veržimąsi į Vilnių lietuviai lyg ir galėjo, jeigu ne Lietuvos kariuomenės vadovybės tebesilaikymas visur atgyvenusio pozicinio karo taktikos, dėl to beveik visada pralaimėdavo, priešams užėjus jiems už sparnų. Ir gen. S. Žukauskas, vadovaudamasis sena samprata – negalėdamas sudaryti ištisinio gynybos lanko apie Vilnių, nesiryžo įsakyti jo ginti. O lenkai, okupavę Vilnių, toliau veržėsi į Lietuvą.

Spalio 11 d. okupavo Nemenčinę, priartėjo prie Švenčionėlių, po poros dienų užgrobė Sudervę, Trakus, Rykantus, Valkininkus, užėmė Giedraičius, Dubingius, Želvą ir kt. Lapkričio 14 d. lenkai agresoriai pradėjo vykdyti savo pagrindinį sumanymą – užimti Kauną ir okupuoti visą Lietuvą. Tam tikslui Maišiagalos-Paberžės rajonuose sutelkė daug kariuomenės ir pradėjo pulti Kovarsko-Kėdainių, kita – Ukmergės-Jonavos kryptimis, kad atkirstų Kauną nuo Šiaurės Lietuvos ir po to šturmuotų jį.

tų savo kariuomenės pergalių prieš lietuvius Lenkijoje džiūgauta šlovinant viršininką J.Pilsudskį. Tą dieną Varšuvoje vyko didžiuliai legionierių paradai, o po jų karališkuoju keliu iš Belvederio į Pilies aikštę atvyko ir pats „Lenkijos gelbėtojas“ J.Pilsudskis. Šimtai kunigų ir vyskupų, vadovaujamų kardinolo Katovskio (Katowski), didžiojo vado J.Pilsudskio garbei giedojo giesmes, po to Katalikų bažnyčios hierarchai pašventino maršalo lazdą ir skeptrą ir įteikė savo genialiajam vadui Pilsudskiui, prikabindami jam ant krūtinės dar keletą ordinų, tarp jų ir Militari ordino kavalieriaus. Tą aktą palydėjo artilerijos pabūklų salvės, bažnyčių varpų gaudesys. O Lietuvoje lietuviai liejo kraują, gindami savo žemę ir teisę būti nepriklausomais, gindamiesi nuo lenkų plėšikų gaujų, vykdančių budelio J.Pilsudskio ir jo pagalbininko L.Želigovskio nurodymus – bet kokia kaina prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Lapkričio 17 d. lenkai pradėjo vykdyti svarbiausią savo užduotį – užimti ir Kauną. Ėmė pulti Musninkus, Širvintas, Giedraičius, taip pat Valkininkų ir Zarasų kryptimis. Tačiau lenkai visur susidūrė su ypač atkakliu lietuvių priešinimusi. Lietuviai, daug kur perėję į kontrpuolimą, lenkus išstumdavo iš jų užimtų pozicijų, atimdavo iš jų ginklus ir paimdavo į nelaisvę lenkus grobikus. Vien per Širvintų išvadavimą lietuviai paėmė per 200 lenkų nelaisvėn, atėmė iš jų 2 patrankas, 2 kulkosvaidžius, keletą šimtų šautuvų, daug amunicijos ir kito turto. Ir pats gen. L.Želigovskis vos nepateko j nelaisvę. Tačiau daugelį lietuvių karių nustebino lapkričio 20 d. į Ukmergę atvykęs Lietuvos kariuomenės vadas S.Žukauskas, kuris įsakė atsitraukti į turėtas lapkričio 17 d. pozicijas, nes atvyksianti Tautų Sąjungos komisija. Bet lapkričio 21 d. lietuviai vėl puolė lenkus prie Širvintų, Giedraičių ir, išlaisvinę juos ir apylinkes, ėmė vyti lenkus Vilniaus link. Buvo įveikta ir lenkų kavalerijos brigada prie Taujėnų ir Laučiunavos. Lenkai skubiai traukėsi link Vilniaus. Bet čia įsikišo Tautų Sąjungos komisija, įsakydama lietuviams sustabdyti savo puolimą ir pradėti derybas su Lenkija.

Lapkričio 29 d. Tautų Sąjungos kontrolės komisijai reikalaujant, Kauno geležinkelio stotyje pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos paliaubų sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo. Buvo sutarta, kad abi pusės karo veiksmus nutrauks nuo lapkričio 30 d. 24 val., bus pasikeičiama karo belaisviais, kontrolės komisija nustatys neutralią zoną.

Sutartį pasirašė iš Lietuvos pusės I.Jonynas ir K.Kleščinskis, iš lenkų – M.Kosakovskis (Kosakowski), taip pat Tautų Sąjungos kontrolės komisijos atstovai.

Pagal sutartį abiejų pusių kariuomenės turėjo atsitraukti po 3 km. Tokiu būdu tarp kariuomenių turėjo susidaryti 6 km neutrali zona. Lenkų rankose liko jų okupuotas Vilnius ir jo kraštas.

Prasidėjo naujas Lietuvos nepriklausomybės gynimo etapas – diplomatinis.

Bet Lenkija ir negalvojo grąžinti Lietuvai jos sostinės ir krašto. Paliaubos jai buvo reikalingos, kad sustabdytų išsivaduojamąjį lietuvių žygį ir patys okupantai įsitvirtintų užgrobtame Gedimino mieste ir visame krašte, o paskui galėtų trimituoti pasauliui, jog lenkai visada yra pasirengę bet kokius klausimus spręsti taikiai, gerbiant kitų tautų teises.

Okupantai Rytų Lietuvoje buvo sukūrę tokią lietuvių engimo ir sekimo sistemą, kaip ir kagėbistų SSRS – visur buvo paskiriami dirbti slaptieji lenkų agentai, kurie periodiškai informavo lenkų saugumo įstaigas vos ne apie kiekvieno lietuvio veiklą ir elgesį. Visose okupantų įstaigose buvo galima tik lenkiškai kalbėti ir tik lenkiškai rašytus laiškus tepriimdavo; masiškai buvo lenkinamos ir žmonių pavardės, vietovardžiai – lenkai okupantai Vilniuje ir jo krašte elgėsi taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo SSRS okupuotame Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte: užkariautojai „perkrikštijo“ rusiškais visus vietovardžius, tuo norėdami įrodyti lyg tas kraštas nuo amžių buvęs rusiškas, o lenkų šovinistai – kad Vilnius ir jo kraštas „nuo amžių“ tik lenkų gyventas ir kad ne jie, o tarsi lietuviai būtų buvę atėjūnai. Iš dalies tai atspindėjo ir okupantų lenkų organizuoti tariami rinkimai ir į Vilniaus valdžią, ir į Lenkijos seimo narius.

Bet iš tikrųjų lenkų šovinistams imperialistams moralė, garbė, teisė ir teisingumas kaip ir senaisiais, taip ir naujaisiais laikais lietuvių interesai buvo ir liko nė motais. Dėl to buvo kalti ir patys lietuviai, ypač valdančiųjų luomas, nuolankai perėmęs lenkų kalbą, atidavęs į atėjūnų lenkų rankas ir bažnyčias, ir mokyklas. Kaip ir rusai, taip ir lenkai kūrė savo valstybę, laikydamiesi principo: viena kalba, vienas tikėjimas, vienas valdovas. Dėl to ir ta lenkų valstybė, buvusi gerokai menkesnė už Lietuvos, stiprėjo, vis daugiau pasiglemždama ir savo sąjungininkės – Lietuvos – žemių, vis labiau lenkindama tos valstybės gyventojus, nors, rodos, turėjo būti atvirkščiai – Lenkijos karaliais daugiausia buvo renkami lietuvių kilmės žmonės. Bet daugelis jų, patekę į lenkišką terpę, supami lenkų patarėjų ir dvasininkų, imdavo labiau rūpintis lenkų, o ne lietuvių reikalais. Lietuvių valdantysis bajorų luomas, įpratęs toleruoti visų valstybėje gyvenusiųjų tautų kalbas, lengvai patikėjo lenkų misionieriais ir kunigais, kad lietuvių kalba esanti pagonių, o kadangi visi norėjo greičiau pasirodyti „europiečiais“, perėmė ir lenkų kalbą, o pamažu prarado ir Lietuvos valstybės savarankiškumo išsaugojimo svarbos suvokimą.

Unijinės Lietuvos – Lenkijos sukūrėju ir valdovu buvo bajorų ir Katalikų bažnyčios dvasininkų luomas. Bet jei Lenkijoje jis visą laiką išliko lenkiškas, kovotoju dėl lenkų ir Lenkijos valstybės, tai Lietuvoje, atsisakęs savo kalbos, kultūros, tapo abejingas ir pačios Lietuvos valstybės savarankiškumui. Kai valdantieji, inteligentija praranda savo tautinę savimonę, tokia tauta ir valstybė neišvengiamai atsiduria ant pražūties ribos. Tik naujos kartos, kilusios iš „nekilmingųjų“, daugiausia lietuvių valstiečių, prisimindamos galingos Lietuvos valstybės laikus, vėl ryžosi atkurti savo valstybingumą, bet, kaip sakyta, be buvusių pražūtingų unijinių ryšių. Tačiau nuo tada, kai lietuviai šviesuoliai ėmė skelbti, kad lietuvių tauta neblogesnė už kitas, kad gali vėl turėti savo valstybę, jie lenkų ir sulenkėjusiųjų pradėti vadinti „litvomanais”, „rusų šnipais” ar Katalikų bažnyčios priešais.

Tad net lietuviškos spaudos draudimo metais lenkai neišleido nė vienos lietuviškos maldaknygės, o visur tik bruko lenkiškas, skelbdami, kad patriotiška tik lenkiškai kalbėti, melstis ir tik dėl Lenkijos kovoti. Lenkai atsisakydavo dalyvauti ir lietuvių konferencijose, net įeiti į Lietuvos Tarybą. Beje, tas pats pasikartojo ir 1989 – 1991 m., atkuriant vėl nepriklausomą Lietuvą – didelė dalis Rytų Lietuvos lenkų ėmė remti komunistus, tuos, kurie siekė išlaikyti Lietuvą SSRS sudėtyje, o kiti, pasinaudoję situacija, vėl kaip J.Pilsudskio laikais – atplėšti Vilnių ir jo kraštą nuo Lietuvos.

Daug lenkų ir imperialisto J.Pilsudskio laikais, persiėmę šlėktų ideologija, siekė atkurti vadinamąją unijinę Lenkiją (su Lietuva), nekreipdami dėmesio į lietuvių tautos siekius, užmiršdami, kad jau demokratijos, o ne feodalizmo, vieno luomo valdymo amžius.

Lenkijos vadų ir jų tarnų pastangos sustabdyti istorijos ratą ir dar jį atsukti atgal susilaukė tada patriotiškosios lietuvių tautos visuotinio pasmerkimo. Jie smerkiami ir šiandieną, minimi kaip karo nusikaltėliai, prisimenami kaip nuožmiausi lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai.

Atsikuriančios savarankiškos Lenkijos vadai nesuvokė, kad ir lietuvių, kaip ir lenkų, tauta turi teisę į savo nepriklausomą valstybę, teisę kalbėti savo kalba ir ja Aukščiausiąjį garbinti.

Lenkai, užuot ištiesę ranką ir parėmę kylančią savarankiškam gyvenimui lietuvių tautą, pačiais niekšingiausiais būdais stengėsi Lietuvai pakenkti, suvaryti peilį į nugarą. Taip lenkai padarė okupuodami senąją lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą, melu ir apgaule tą okupaciją mėgindami įteisinti ir tarptautinėse organizacijose, patys nepripažindami ir visaip agituodami ir kitas valstybes nepripažinti Lietuvos valstybės de jure. (Lenkija buvo vienintelė Europoje valstybė iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nepripažinusi Lietuvos valstybingumo. Tiesa, ir Popiežius tepripažino Lietuvą de facto ir de jure tik 1924 m. rugpjūčio 21 d.)

Jei ne lenkų šovinizmas ir kvailas jų pasipūtimas, ne inkvizicinio pobūdžio lenkinimo politika ir noras vėl paversti Lietuvą savo provincija, jei ne jos įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, jei ir ne Vakarų valstybių imperializmas, Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, 1919-1938 m. nebūtų likęs vienintelis išlikimo garantas – bolševikinės Rusijos išlikimas; jei ne lenkų Rytų Lietuvos okupacija, Lietuva būtų tapusi Lenkijos bendražyge, būtų buvę galima sudaryti gan tvirtą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių sąjungą, tuomet nebūtų buvę ir Molotovo – Ribentropo pakto ir slaptojo Hitlerio-Stalino suokalbio, o kartu ir pačiai Lenkijai nebūtų reikėję pakelti tiek karo ir okupacijų baisybių.

Tik prisiminus tą skaudžią istorinę praeitį, tik organizavus viešus okupantų lenkų vadų – J. Pilsudskio, L. Želigovskio, vyskupo R.Jalbžykovskio, į juos panašių nusikaltėlių ir jų talkininkų viešus teismus, kaip kad buvo organizuojami nacistiniams ir bolševikiniams nusikaltėliams, būtų galima pasiekti ne tik teisingo jų įvertinimo, bet ir geresnio susipratimo tarp lietuvių ir lenkų, nuoširdesnio bendravimo. Lenkų šovinizmo, imperializmo ir jo žalos lietuviams įvertinimas yra ne mažiau svarbus, kaip ir žydų holokausto, kaip bolševizmo ir nacizmo įvertinimas.

Ir lenkams praeities žinojimas ir drąsus jos įvertinimas, padarytų nusikaltimų mūsų tautai ir nepriklausomai Lietuvai pripažinimas būtų nuoširdaus lietuvių ir lenkų bendravimo laidas .

Šiandieną mažosioms tautoms, jų išlikimui didelį pavojų kelia globalizmas, didžiųjų valstybių ir tautų šovinizmas, taip pat ir lenkų, dangstomas tariamu tolerantizmu, naujo tipo tautinės tapatybės kūrimu, kalbos, kaip svarbiausio tautinio požymio, pripažinimo atsisakymu ir pan. Iš tikrųjų tuo tik siekiama, kad mažosios tautos nesipriešintų, kad lietuvių tauta nesipriešintų ir toliau lenkų ar kitų didžiųjų būti ryjama, užleistų jiems savas žemes.

Kalba yra tikroji Tautos dvasia. Kol gyva kalba, gyva ir ja kalbanti Tauta. Ir mūsų Lietuva, ir mūsų lietuvių Tauta dar šiandien tebėra, kad kadaise užguitoji mūsų Tautos dalis – baudžiauninkai sodiečiai išlaikė savo kalbą.

Galingoji Lietuva pasidavė agresyviosios Lenkijos įtakai, kai tik Lietuvos valstybės kūrėjos – lietuvių tautos vienas luomas paėmė visą valdžią į savo rankas, kai tas valdančiųjų luomas, vadovaudamasis tik savo interesais, ėmė ir kalbėti svetima kalba.

Šių laikų dar dalinai nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir prieš Liublino uniją ir po jos, Lietuvai prarandant savarankiškumą, pastebimos panašios tendencijos: valdžią vis labiau praranda Tauta, valdžią vis labiau į savo rankas perima klanai, besirūpinantys tik savo turtais ir galia, o ne Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, lietuvių kalbos, mokslo pažanga ir visų valstybės žmonių gerove.

Drąsioji, darbščioji lietuvių tauta ne kartą buvo atsidūrusi ant žūties ribos, praradusi nepriklausomą valstybingumą tik dėl savo valdančiųjų išdavysčių, egoizmo ir kvailumo.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *