Tragiškas Šilutės ir Pagėgių krašto dvarų likimas (0)

2010 m. lapkričio pradžioje skaitytojus pasiekė naujas Šilutės kraštotyros draugijos parengtas leidinys* „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“. Jį išleisti šilutiškiams padėjo klaipėdiškis Kęstutis Demereckas, knygą papildęs iliustracijomis iš savo archyvų bei dar išlikusių dvarų ar jų detalių dabarties nuotraukomis. Jis suredagavo leidinį ir su savo leidykla „Libra Memelensis“ Klaipėdoje išleido.

Leidykla tęsia tradiciją išsamiai aprašyti Klaipėdos krašto dvarus. 2005 m. buvo išleista didelio visuomenės dėmesio sulaukusi knyga „Klaipėdos dvarai“. Pristatomas leidinys – tai ilgas ir kruopštus šešių autorių (Reginos Meškauskienės, Kęstučio Demerecko, Jūratės Pancerovos, Onos Norkutės, Dariaus Barasos, Jolantos Mačiulienės) darbo rezultatas. Jame surinkta visa iki šiol žinoma medžiaga apie Šilutės ir Pagėgių krašto dvarus, identifikuojama jų vieta, užfiksuota šiandieninė situacija. Šilutės, o ypač Pagėgių dvarai, slepia labai daug paslapčių. Dauguma jų įsikūrę palei Nemuną turėjo didžiulius plotus užliejamų, derlingų pievų. Čia buvo auginami garsūs trakėnų veislės žirgai. Dvarai turėjo savo parkus su tvenkiniais, vandens ar vėjo malūnus, sandėlius ir kitus ūkinius pastatus. Iš šio krašto kilo garsus Prūsijos veikėjas, Rytprūsių vyriausybės prezidentas H. T. von Schönas. O Macikų dvare užaugo garsus vokiečių rašytojas H. Zudermanas.

Šilokarčemos dvaras, dabar– Šilutės muziejus /K. Demerecko nuotr./

Šilokarčemos dvaras, dabar– Šilutės muziejus /K. Demerecko nuotr./

Regina Meškauskienė, Šilutės kraštotyros draugijos pirmininkė, pristatė šio leidinio pasirodymo aplinkybes, o Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė apžvelgė Šilokarčemos apskrities dvarus ir jų raidą. Jų medžiaga ir pasinaudosiu pristatydamas šią knygą.

Mažosios Lietuvos dvarai – nykstančio kultūros paveldo dalis

Laikas negailestingas, savo užmaršties dulkėmis dengiantis vis didesnius šio krašto – Mažosios Lietuvos – kultūros ir istorijos plotus. Nors daugybė šio regiono kultūrinio paveldo objektų sunykę ar sunaikinti, tačiau garbingą krašto praeitį dar mena bebaigiančios griūti senosios pradžios mokyklos, girininkijos, gausios Šilutės ir Pagėgių seniūnijose išlikusios evangelikų liuteronų kapinės, siaurojo geležinkelio raudonų plytų stotelės, mūrinės bažnyčios, simbolizuojančios čia gyvenusių lietuvininkų dvasinę kultūrą ir gyvenimiškąją filosofiją, ir, aišku, dvarai, kurie turėjo ne tik ūkinę, bet ir kultūrinę bei politinę reikšmę. Tačiau svarbiausia, kad jie mena šio krašto ūkinės veiklos pradžią. Todėl galime drąsiai teigti, jog dvarai – reikšmingi kultūros paveldo objektai. Juos būtina saugoti, tyrinėti, restauruoti ar kitaip apginti nuo visiško sunykimo. Nes tai – vertingas palikimas ateinančioms kartoms, tautos praeičiai ir kultūrai pažinti.

Per pastaruosius 60 pokario metų stipriai pakito Klaipėdos kraštas. Baigia sunykti paskutiniai kadaise klestėjusio gyvenimo ženklai. Čia, buvusioje Rytprūsių provincijoje, dvaruose klostęsis ypač gražus ir stiprus gyvenimas baigėsi 1944 metais, kai keliai į Vakarus buvo pilni pabėgėlių iš šio krašto… Atėjusi nauja valdžia ir atsikėlę naujakuriai neturėjo jokių paskatų saugoti ir puoselėti krašto praeitį, buvo nusistatymas naikinti viską, kas buvo susiję su vokiečiais.

Buv. Krakoniškių dvaro gyvenamasis namas 2004 m. /R.Meškauskienės nuotr./

Buv. Krakoniškių dvaro gyvenamasis namas 2004 m. /R.Meškauskienės nuotr./

Tai akcentuoja ir šilutiškis istorikas D. Barasa savo str. „Piktžaizdės draskymai: Klaipėdos krašto dvarai. I d.“ (2010 06 08 paskelbtas „Šilainės sodo“ svetainėje): „Šio regiono dvarų temos ignoravimas pastebimas ne vien istorinių tyrimų, tačiau ir kultūros paveldo saugojimo bei restauravimo srityje. Apskritai galima matyti ženklų, rodančių, kad prūsiškas paveldas lietuviškai visuomenei vis dar yra svetimas, nepriimtinas. Klaipėdos kraštas visuomenės sąmonėje egzistuoja kaip integrali, neatskiriama Lietuvos dalis, tačiau čia esantis prūsiškas paveldas laikomas svetimkūniu, dažnai nevertu pagarbos objektu.

Priešiškumas prūsiškam palikimui iš dalies yra paveldėtas iš sovietinių laikų. Sovietinė propaganda įdiegė nepakantumą ir priešiškumą viskam, kas vokiška. Prūsiškas paveldas laikytas priešo – vokiško fašizmo – palikimu. Matyt, todėl Klaipėdos krašte sakraliniai objektai – bažnyčios ir kapinės – taip masiškai ir aršiai naikinti bei niokoti kaip niekur kitur tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Dvarai šiame krašte patyrė dvigubą pretekstą naikinimui: jie buvo traktuojami ne vien kaip fašistinis palikimas, bet pagal sovietinę ideologiją laikyti dar ir socialinio-klasinio priešo – pono, dvarininko, kapitalisto – paveldu. Į kultūros paminklų sąrašus tuomet daugiausiai buvo įtraukta tik socialinius-klasinius kriterijus atitikę Klaipėdos krašto paveldo objektai. Iš jų pirmiausiai reikia paminėti žvejų sodybas ir kaimus, kurie, pagal sovietinį supratimą, buvo neabejotinas vokiško jungo prispausto lietuvio valstiečio palikimas. Bendra sovietinė diskriminacinė paveldosaugos politika Klaipėdos krašte puikiai atsiskleidžia XX a. 8-tame dešimtmetyje sudarytame LTSR kultūros paminklų sąraše. Čia Klaipėdos kraštui, kaip atskiram etnografiniam regionui, buvo skirta kelis ar keliolika kartų mažiau pozicijų nei kitiems Lietuvos regionams (pvz., Dzūkijai ar Aukštaitijai). Todėl visiškai nenuostabu, kad dėl visų šių minėtų priežasčių Klaipėdos krašte nuo 1945 m. buvo sunaikinta apie 80–90 proc. ten buvusio materialiojo kultūros paveldo“.

Todėl daugelis bažnyčių virto sandėliais, dvarai – daugiabučiais. Dešimtys dvarų, ypač palei Nemuno upę, buvo išgrobstyti ir sunaikinti.

Vienas iš pirmųjų bandymų surinkti istorinę medžiagą apie Šilutės ir Pagėgių krašto dvarus buvo šilutiškio istoriko P. Jakšto 1987 m. parašytas darbas „Šilutės rajono dvarams paminėti“, kurio mašinraštis saugomas Šilutės muziejuje. Jame autorius aprašė 38 dvarus. Ši surinkta medžiaga tapo pagrindu Šilutės kraštotyros draugijos projektui „Šilutės rajono dvarai“.

2003–2004 m. kraštotyros ekspedicijų metu buvo surinkta nemažai medžiagos apie dabartinę buvusių dvarų būklę, identifikuota jų vieta ir užfiksuoti išlikę pastatai, kapinaitės, parkai. Taip buvo sudarytas 58 Šilutės ir Pagėgių krašto dvarų sąrašas.

Pirmas bandymas išleisti surinktą ir susistemintą medžiagą buvo 2006 metais. Tada tas pats K. Demereckas ir jo leidykla parengė 59 puslapių sąsiuvinį. Jį pristatant visuomenei buvo nutarta papildyti esamą medžiagą ir išleisti solidų leidinį. Toks medžiagos rinkimas visuose įmanomuose šaltiniuose truko dar keletą metų, kol pagaliau pasirodė aptariamas leidinys.

Kadangi iki šiol šia tema nebuvo publikuotas joks leidinys, Šilutės kraštotyros draugija inicijavo knygos, skirtos Šilutės ir Pagėgių krašto dvarams, leidybą. Knygą ruošiant spaudai, buvo atlikta papildoma dvarų identifikacija pagal 1936 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo sudarytą žemėlapį. Patikslinta dvarų vieta, sodybų planai. Be to, įvardinta naujų, tik šiame žemėlapyje užfiksuotų dvarų. Tad šioje knygoje plačiau ar siauriau pagal turimą medžiagą pristatomi 72 dvarai. Tačiau ir šis skaičius dar ne galutinis. Ateities studijų laukia neidentifikuoti dvarai, nes lentelėje leidinio gale abėcėlės tvarka įvairiuose šaltiniuose įvardintas 101 dvaras. Kitoje lentelėje pateiktas Šilokarčemos apskrities 23 dvarų sąrašas 1922 m.: jų savininkai, dydis, gyvulių kiekis ir kt. duomenys.
Šis leidinys – aktyvaus Šilutės kraštotyros draugijos laikotarpio darbo rezultatais, tai – rekviem šio krašto dvarams.

Šilokarčemos apskrities dvarai ir jų raida

Prūsijoje dvarai pradėti steigti po XIII–XIV a. kryžiuočių karų, o dvarų savininkais tapdavo riteriai bei kiti kilmingi asmenys, todėl stambesni dvarai buvo vadinami kilmingaisiais arba riteriškaisiais dvarais. Ekonomiškai stipriems dvarams buvo suteikiamos Kulmo teisės. Tai reiškė, jog šio dvaro savininkas įgyja paveldėjimo teisę. Tačiau kartu su šia teise buvo skiriami ir įpareigojimai – gana dideli mokesčiai, karo tarnyba bei įvairios visuomeninės pareigos. Šių dvarų dydis būdavo 6-12 ūbų, t. y. 100–200 ha.

Valdiški dvarai – domenai, tai karaliaus administracijos nuomojamas dvaras ir žemė karaliui ištikimiems arba užsitarnavusiems asmenims. Šių dvarų dydis paprastai buvo apie  500-1000 ha. XV-XVI a. susiformavus Prūsijos kunigaikštystei, o nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei, politinė ir ekonominė galia valstybėje perėjo junkeriams, taip vadinamiems dvarų valdytojams.

Šilokarčemos apskritis buvo suformuota 1721 metais Prūsijoje vykdomų administracinių reformų metu. „Šiaurinė Lietuvos provincijos dalis buvo vėliausiai kolonizuota, junkerių tėvonijų čia buvo rečiausiai. Šilutės ir Lankos (Niederung) apylinkes XVII a. daugiausiai sudarė raistai ir pelkės. Savo dvarams feodalai rinkosi derlingiausias žemes“. Taigi, nederlingos žemės, dideli plotai miškų, naudojamų medžioklei, riterių tarnybos tradicijos nykimas, laisvų žemių su valstiečiais nebuvimas – visa tai ir lėmė, kad šioje provincijoje buvo nedaug dvarų, priklausančių junkeriams. Lietuviškoje Prūsijos provincijoje vyravo valstybinė žemėvalda, t. y. domenai, o juos valdę dvarininkai buvo XVIII a. pradžioje čia atsikėlę kolonistai.

Po 1807 m. baudžiavos panaikinimo Rytų Prūsijoje pradeda vystytis rinkos ekonomika, ir dvarai tampa verslo objektu. Valstybinius dvarus pradėta pardavinėti, o juos įsigydavo daugiausiai buvę dvarų valdytojai. Žemė, pastatai vis dažniau užstatomi, parduodami, prarandami už skolas, parceliuojami palivarkai bei dvarų žemės. Dvaras Prūsijoje įsigyjamas ne tik paveldėjant, bet ir perkant. Nauji savininkai pradeda naudoti pažangesnę ūkio techniką, garu varomas kuliamąsias mašinas, modernią grūdų valymo įrangą ir kt. Dvarai pradeda teikti mokamas paslaugas mašinomis atlikdami žemės ūkio darbus ūkininkams.

XIX a. vid. Rytų Prūsijos vyriausybės politika skatino dvarus tapti moderniais žemės ūkio gamybos ūkiais. „1823 m. 7 000 geriausios Saksonijos veislės avių banda buvo atvežta ir išdalinta stambiems Rytų Prūsijos dvarams.“ Tokių stambių dvarų vystymuisi didelę įtaką darė XIX a. pab. ir XX a. pr. plentų ir geležinkelių tinklo plėtojimas. Dvarininkai statėsi kapitalinius pastatus, skirtus žemės ūkio veiklai – dideles daržines, raudonų plytų tvartus bei gamybinius pastatus – plytines, malūnus, degtinės varyklas, sūrines ir t. t. Klaipėdos krašto dvarai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą garsėjo aukšta ūkininkavimo kultūra. Isigiję traktorius ir kt. našias žemės ūkio mašinas, daugelis dvarų melioravo nemažą dalį dirbamos žemės. Šereiklaukio dvaro (vienas iš stambesnių dvarų) savininkas Dressleris išvystė žirgų ūkį. Veisliniai žirgai buvo auginami daugiau kaip 300 metų. Trakėnų žirgus augino ir Būbliškės dvare, kuris buvo antras pagal dydį Klaipėdos krašte (daugiau kaip 1 000 ha), Šilgalių (kitų veislių auginami ir dabar), Pervalkiškių bei Vingės dvaruose. Tilžėje ir Šereiklaukyje vykdavo žirgų turgūs.

Bebaigiąs savo dienas Kukoraičių dvaro ūkinis pastatas (2010 m.). K. Demerecko nuotrauka

Bebaigiąs savo dienas Kukoraičių dvaro ūkinis pastatas (2010 m.). K. Demerecko nuotrauka

1818 m. Šilokarčema tapo apskrities centru. Stambiausi apskrities dvarai buvo Muižės, Jociškių, Kukoraičių, Lapynų, kilmingasis Šilokarčemos, Macikų, Verdainės, Krakiškių, Uostadvario ir kilmingasis Brioniškės dvaras.

XIX a. pab. išryškėjo dvarų smulkėjimo ir skaidymo tendencijos, kurios tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo.

XX a. pr. Muižės dvaras buvo suskaidytas į nedidelius žemės plotelius ir parduotas. Dvaro žemės sumažėjo iki 117 ha. Paskutinis savininkas buvo F. Waschmuth. Veprių dvaras (paskutinis dvaro savininkas Pareigis) visiškai parceliuotas ir įsiliejo į Suvernų kaimą.
Jociškių dvaro savininkas P.Bulbeck, gyvenęs Berlyne, savo žemes sumažino jas išpardavinėdamas.

Kukoraičių dvaro žemės (paskutinis savininkas H.Greifenberger) taip sumažėjo, jog prilygo gero ūkininko žemių apimčiai – 50 ha.

Verdainės dvaras (Werdenberg) įsiliejo į Verdainės kaimą.

Macikų dvaras buvo keletą kartų dalintas. Pirmą kartą išpardavinėjo Magdeburgo bankas (Magdebuerger Güterbank). Šią parceliuojamą žemę pirko Armalėnų kaimo gyventojai, kad praplėstų turimus sklypus. Dvaro savininkas E.Guischardt apie 1930-uosius
metus pradėjo pardavinėti likusią dvaro žemės nuosavybę. Dvaro pastatus ir likusią žemę 1939 m. nupirko Šilutės miestas.

Krakiškių dvarą prie Paleičių paskutinio dvaro savininko (Swars) užsakymu išparceliavo Magdeburgo bankas. Šio dvaro žemes pirko kolonistai, apsigyvenę Medžioklės pelkėje. Dėl pastovaus potvynių pavojaus jie stengėsi įsikurti kitur. Tokiu būdu Krakiškiai susijungė su Paleičių kaimu.

Uostadvaris buvo vadinamas pievų dvaru, nes valdė žemes tarp Atmatos žemupio ir Kuršių marių. Šiam dvarui priklausė ir Tulkeragės pievos. Dvaro savininkas F. Behl tarpukariu nesugebėjo išlaikyti savo žemės, tad pardavė Šilutės bankui (Vereinsbank). Tulkeragės pievas nupirko dantų gydytojas Hahn iš Klaipėdos. 1939 m. Vokietijos valdžia atpirko dvarą (270 ha) ir už nuopelnus padovanojo žymiam Klaipėdos krašto naciui, veterinarijos gydytojui E. Neumann.

Nemuno žemupio kilmingojo Brioniškės dvaro savininkas buvo Fl. Fröse. Dvaro žemės 1939 m. buvo jau išparceliuotos.

Tokiu būdu Šilokarčemos apskrities didžiųjų dvarų žemėvalda, išskyrus kelias išimtis, buvo labai susmulkinta. Šis dvarų skaidymas leido įsikurti smulkiesiems ūkininkams. Dvarų smulkėjimo pagrindinės priežastys buvo dideli žemės ūkio įsiskolinimai bankams bei nesutarimai dėl paveldėjimo. Iki 1939 m. nebuvo įstatymo, kuris užtikrintų žemėvaldos nedalomumą.

Geriausiai iš visų dvarų išsilaikė Norkaičių dvaras, kuriame nuo 1878 m. veikusi girininkija savo darbą tęsė ir pokario metu. Todėl ir šiandien liko išsaugotas unikalus dvaro kompleksas su visais pastatais, gėlynais ir nenuniokotu kraštovaizdžiu. Neblogai atrodo ir Lapynų, Domaičių, Šilgalių ir Palumpių dvarai.

Jau du dešimtmečius restauruojamo Šilutės, vad. Šojaus dvaro (1997 m. gruodžio 31 d. įtraukto į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą), kuriame įsikūręs Šilutės muziejus, kai kurie pastatai jau šiomis dienomis griūva dėl nepakankamo valstybės finansavimo. O juk ant šio dvaro savininko ir Šilutės mecenato H.Šojaus (Scheu) dovanotos ar pigiai parduotos žemės pastatyta centrinė miesto dalis, dovanotas parkas visuomenei ir kt.

Šiuo metu 28 dvarų (Brioniškės, Muižės, Veprių, Jociškių, Rugulių, Jurginės, Usėnų, Strazdabalio, Šimkaičių, Gilandžių, Verždvario, Kovgirių, Krakiškių, Leitgirių, Miuleriškės, Variškių, Heinrichsfelde, Karceviškių, Vingės, Pilvarių, Kupstininkų, Jovarynės, Stremėnų, Kampų, Kalvaičių, Stigliškių (Nausėdų), Vaidbalių, Mažųjų Žagmantų) neliko jokių pėdsakų, dar 8 (Kukoraičių, Kreivėnų, Gėgininkų, Dingkių, Krakoniškių ir Opstainių) – tik kai kurie pastatų likučiai ar net ir patys jau nebegyvenami pastatai, kurių raudonas degto molio ilgaamžes plytas išnešios po vieną arba jos papuoš šiuolaikinių turčių sodybas.

Be buvusio Klaipėdos krašto leidinyje dėl savo kultūrinės reikšmės bei svarbos pasienio krašte yra pristatomi Švėkšnos grafų Broel Pliaterių dvarai Paprūsėje.

Aprašytų dvarų sąrašas

Šilokarčemos apskrityje – Šilokarčemos (Adl. Heydekrug), Barzdūnų (Barsduhnen), Verdainės (Werdenberg), Macikų (Matzicken), Kalveliškių (Kallwelischken), Armalėnai, Ermalėnai, Bėgšiai (Hermann Löhlen), Brioniškės (Brionischken), Uostadvaris (Kuwertshof), Muižės (Feilenhof), Veprių (Weppern), Jociškių (Jazischken), Rugulių (Alt. Rugeln, Rugeln), Lapynų (Lappienen), Jurginės (Georgenhöhe), Kukoraičių (Kukoreiten), Aisėnų (Ayssehnen), Čiutelių (Szutellen), Norkaičių (Norkaiten), Pangirių (Pangirren); Žemaitijoje (dab. Šilutės raj.) – Švėkšnos, Vilkėno, Gedminaičių, Stemplių; Pagėgių aps. – Domaičių (Heydeberg), Usėnų (Mädewald), Būbliškės (Baubeln), Mikytų (Miekiten), Endriškės (Heinrichsthal), Jakšterkių (Jecksterken), Aleknų (Alex-Meschkeit), Strazdabalio (Ernstthal II), Strazdelių (Ernstthal I), Sterpeikių (Sterpeiken), Užbalių (Uszballen), Vidgirių (ir plytinės) (Wittgirren Zgl.), Kreivėnų (Kreywöhnen), Bajėnų (Bojehnen), Šimkaičių (Schimkaiten), Verždvaris (Werszenhof), Kovgirių (Kowgirren), Krakiškių (Krakischken), Pašyšių(Friedrichshof), Kucų (Kutzen), Leitgirių (Leitgirren), Miuleriškės (Müllerischken), Šilgalių (Schillgallen), Grynaičių (Grünheide), Variškių (Warrischken), Heinrichsfelde (Heinrichsfelde), Karceviškių (Kartzewischken), Vingės (Winge), Žemaitkiemio (Szameitkehmen), Gėgininkų (Jägenberg), Pilvarių (Pillwarren), Kupstininkų (Kubsteningken), Plaušvarių (Plauschwarren), Jovarynės (Adl. Milchbude), Stremėnų (Stremehnen), Pakamonių (Pakamonen), Dinglaukių / Dingkių (Dinglauken / Dingken), Jonikaičių (Jonikaten), Ulozų (Ullosen), Grigolaičių (Grigoleiten), Pervalkiškių (Perwallkischken), Krakoniškių (Krakonischken), Pempynės (Wahlenthal), Palumpių (Polompen), Šereiklaukio (Schreitlaugken), Kampų (Campen, Kampen), Vilkyškių (Willkischken), Kalvaičių (Kalweiten), Stigliškių / Nausėdų (Nausseden Köllmisch), Opstainių (Absteinen), Oplankio (Ablenken), Vaidbalių (Woidballen), Maž. Žagmantų (Kl. Szagmanten), Nečiūnų (Nettschunen) bei dar vienas Šilokarčemos aps. – Žynių (Szienen) dvaras.

Į knygą neįtraukti Lauksargių (Tauragės raj.), Viešvilės ir Smalininkų (Jurbarko raj.) seniūnijų dvarai. Gaila, kad pasitaiko kalbos, žodžių kėlimo ir korektūros klaidelių, kurių galėjo ir nebūti.

Šis leidinys yra svarbus minėto krašto garbingos istorijos ir kultūros paminklas, nes dar po poros dešimtmečių dings ir paskutiniai buvusių dvarų likučiai, nors atsiranda vis daugiau naujų patriotų, kurie stengiasi išsaugoti ar užfiksuoti bent tai, kas dar išlikę.

——————————————————————————————–

* Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai / R.Meškauskienė, K.Demereckas, J.Pancerova, O.Norkutė, D.Barasa, J.Mačiulienė. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2010. – 176 p.: iliustr. Tiražas nenurodytas. – ISBN 978-9955-544-86-9

Kategorijos: Kultūros paveldas, Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *