Klaipėdos dramos teatras kviečia į premjerą: lapkričio 10 d. 18 val. Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70, Klaipėda) žiūrovų lauks Augusto Strindbergo drama “Šmėklų sonata”.
Spektaklio režisierius – Gintaras Varnas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Vidmantas Bartulis; vaidina visas būrys dramos teatro aktorių.
Augustas Strindbergas (1849 – 1912) – švedų rašytojas bei dramaturgas, vienas svarbiausių šiuolaikinio teatro pradininkų, neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė, dėl savo interesų lauko platumo neretai lyginamas su Gėte.
Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjo rašytojo Gintaro Grajausko žodžiais, Strindbergo gyvenimas buvo toks daugialypis ir sodrus, toks prieštaringas ir intensyvus, jog sunkiai apibūdinamas. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus. Panašu, kad jis domėjosi vos ne viskuo, kas tuometinėje visuomenėje buvo nauja ir neįprasta: nuo socializmo iki budizmo, nuo Nyčės, su kuriuo asmeniškai susirašinėjo, iki mistiko Svedenborgo, nuo chemijos iki okultizmo, nuo natūralizmo iki siurrealizmo, kurio vienu pradininkų jis pelnytai ir laikomas. Atskira tema būtų jo santykiai su moterimis: gyvenimo pabaigoje pagarsėjęs kaip aršus moterų nekentėjas, Strindbergas, triskart vedęs ir triskart išsiskyręs, regis, turėjo tai neapykantai apčiuopiamą pagrindą… Apskritai Strindbergo gyvenimas buvo ne rožėmis klotas – jam teko patirti ir tikrą skurdą, ir pažeminimus, ir giliausią depresiją. Tačiau, ko gero, svarbiausia ir gražiausia, ką gali nuveikti žmogus šiame pasaulyje – garbingai išlaikyti bet kurį likimo siųstą išbandymą ir niekada nepamiršti, jog, cituojant paties Strindbergo parašytus žodžius iš jo dramos „Mirties šokis“, – ir iš purvo gali išaugti gėlės.
Pjesę „Šmėklų sonata“ A. Strindbergas parašė 1907 m. – šviesiausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laiku. Tais pačiais metais išsipildė jo sena svajonė apie eksperimentinį teatrą – Stokholme įsikūrė „Intymusis teatras“, kuriame buvo statomos vien Strindbergo pjesės. „Šmėklų sonata“ ir yra viena iš penkių vadinamųjų „kamerinių“ pjesių, parašyta „Intymiajam teatrui“.
„Šmėklų sonata“ – savotiškas viso Strindbergo gyvenimo apibendrinimas, reziumė. Strindbergas, ją rašydamas, domėjosi budizmo filosofija, tad ir pjesės tematika artima budizmui – iliuzijos ir jų praradimas, gyvenimiškoji išmintis, ateinanti kartu su metų našta, troškimų – kančios priežasties ir šaltinio – kontempliavimas.
Pjesėje, sklidinoje Strindbergo mėgstamos sapno poetikos, budizmo skaidrumas persipina su šiaurietišku rūstumu, siurrealizmas su būties prasmės paieškomis. Tuo pačiu Strindbergas išlieka sau ištikimas – jis ir čia negailestingai tarsi chirurgo skalpeliu preparuoja žmonių gyvenimą, parodydamas, jog ta iliuzinė ir efemeriška laimė, kuria mėgaujamės, tėra maloni saviapgaulė – nuolat persmelkta slaptos neišvengiamo žlugimo nuojautos. Viskas tėra Majos pinklės – mes sapnuojame, o gal net ir patys esame milžiniško, šiurpaus savo kosminiu didybe, nesibaigiančio sapno herojai.
Garsiausi G.Varno spektakliai – H.Ibseno „Heda Gabler“, E.O’Neillo „Gedulas tinka Elektrai“, J.-L.Lagarce „Tolima šalis“, T. de Fombelle „Švyturys“, T.Dorst, U.Ehler „Nusiaubta šalis“, F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, D.Loher „Nekalti“, F.G.Lorca „Publika”, A.Liugos ir G.Varno „Dekalogas”. Taip pat aukštai įvertinti operų pastatymai – G.Verdi „Rigoletas“ ir P.Čaikovskio „Pikų dama“ (LNOBT) bei C.Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir Nedėkingųjų šokis” (festivalyje „Banchetto musicale”).
Parašykite komentarą