Prof. E.Aleksandravičius: istorija turi padėti žmogui jaustis stipresniam (2)

Prof. Egidijus Aleksandravičius

Prof. E.Aleksandravičius

Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos instituto direktorius istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius rugsėjo 23 dieną penkioms savaitėms išvyksta į ypatingą ekspediciją – egzotiškoje Brazilijoje jis ir keletas kitų, išeivijai neabejingų žmonių, rinks duomenis apie čia išsibarsčiusias lietuvių emigrantų bendruomenes ir kadaise šią šalį lankiusius lietuvių misionierius. Sugrįžus į Tėvynę, ekspedicijos įspūdžius ir ryškiausias lietuvių diasporos asmenybes žadama aprašyti knygoje „Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje“.

Pasak profesoriaus, mintis, jog būtina surengti ekspediciją, prieš keletą metų kilo ne tik jam, bet ir žinomam JAV lietuvių bendruomenės nariui kunigui Antanui Saulaičiui bei Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkui Kęstui Pikūnui kongreso tarp Buenos Airių, Montevidėjo ir San Paulo metu.

„Lietuvių tapatume aiškiai trūksta stiprių asmenybių, kurios išėję į pasaulį su kuprine galėtų neištirpti jame – neišnykti išėję iš bendruomenės. Knyga, kurią virtualiai pradėsime kurti dar negrįžę iš ekspedicijos, turėtų būti apie tokius žmones. Antai Kazys Almenas 1965 m. motocikliuku keliavo nuo Romos iki Rodezijos (dabartinė Zimbabvė), po to išleido knygą.

1975 m. dr. Vitas Kiaušas atvyko į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Brazilijoje, sugalvojo lyg hipis išeiti į džiungles ir gydyti indėnus, ir dar dabar ten tebegyvena – mus domina štai tokie lietuviai”, – pasakojo E. Aleksandravičius. Ekspedicijoje ketinama filmuoti, fotografuoti, aprašyti pasakojimus ir kitaip rinkti žinias apie Brazilijoje gyvenančius lietuvius.

Į ekspediciją taip pat vyks kino menininkas Henrikas Gulbinas, kuris filmuos ir montuos surinktą video medžiagą – jis dar nuo 1988 m. filmavo lietuvius išsibarsčiusius Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Audris Tatarūnas, Vila Zelinos (San Paulas) lietuvių choro vadovas ir kraštotyrininkas, talkins kaip keliautojų gidas, mokantis portugalų kalbą ir gerai išmanantis tyrinėjamų vietovių geografiją. Kartu vyks ir šios ekspedicijos pagrindinis rėmėjas, žinomas pokerio žaidėjas Antanas Guoga (Tony G).

„Pirmojoje ekspedicijos dalyje ieškosime misionierių, pramuštgalvių, didžiųjų individualistų ir patriotų – tokių kaip kunigas Kazys Jurgis Bėkšta ar dr. Vitas Kiaušas. Tikrai nesame pirmieji, surengę panašią ekspediciją – pavyzdžiui, kadaise A.Saulaitis ir žurnalistas Aleksandras Guobys parengė knygą „Lietuvių misijos Amazonėje“, – sakė prof. E.Aleksandravičius ir pridūrė, jog netęsti tame leidinyje pradėtų naudingų tyrinėjimų, neprisiminti kalbintų lietuvių misionierių, būtų neprotinga.

Išsiritome iš vieno lizdo

Šiuo metu Brazilija nėra patrauklus taikinys emigrantams, tačiau XX a. 3-iajame dešimtmetyje, po technologinių revoliucijų nelikus daugybės darbų, ištikus didžiajai krizei, lietuviai vyko į šią šalį jau vien todėl, kad čia buvo daug erdvės, darbo daugybėje plantacijų. Tuo laiku į Braziliją plūdo dideli emigrantų srautai.

„Tačiau mūsų tikslas yra pasakoti ne apie Brazilijos istoriją, o apie lietuvybės prasmę, dabarties iššūkius, tapatumus. Pavyzdžiui, kaip vertinti kitakalbius lietuvius? Ar šiandien mes Lietuvoje suprantame, kad mūsų daugiau, nei sako biurokratinės lentelės, teigiančios, kad mūsų tik trys milijonai? Ar jaunoji karta, matydama lietuviškame bare dirbantį juodaodį iš San Paulo, dėvintį lietuviškus marškinėlius ir iš tėvų pasakojimų prisimenantį 1930-ųjų Kauną, laiko jį „savu“? – klausia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, primindamas, jog dideles emigrantų bendruomenes turinčioms tautoms, tokioms kaip lenkai ar airiai, tokio klausimo nekiltų, tuo tarpu lietuviai dažnai raukosi pamatę, kad šie žmonės nekalba lietuviškai.

Prof. E. Aleksandravičius pagrindiniais ekspedicijos tikslais įvardija užtikrinimą, kad šie lietuvių diasporos žmonės, jų gyvenimai ir pasakojimai nenugrimztų užmarštin, bei sekimą analogiškos kunigo A. Saulaičio kelionės 1970 m. pėdsakais: „Jo misionieriškai ir tuo pačiu antropologiškai ištyrinėtas Brazilijos žemėlapis, atrasti šimtai lietuviškų kaimelių ir vietovių per 40 metų labai pasikeitė, kaip ir pati šalis. Jei gebėsime grąžinti užmiršto lietuvių pasaulio skeveldras dabartinei lietuvių atminčiai, pasaulio lietuvijos praeičiai tapus mūsų istorijos dalimi, pamatysime, koks didelis, įvairus ir neprimityvus lietuvių pasaulis. Šių istorijų pasakojimas nėra tik praeitis, tai išbandymas mūsų dabartinei tapatybei. Aš noriu pasakyti, kad mes, lietuviai, esame didelė diasporinė tauta ir, kur begyventume, – čia ar svetur – esame vieno atminties lizdo „išsiritėliai“, – dėstė istorijos profesorius.

Lietuvių pasaulis – didžiulis

Ekspedicijos iniciatoriaus teigimu, emigracijos jis skatinti nenorįs, tačiau šio proceso neigiamybės yra pernelyg sureikšminamos: „Mano galva, reikėtų ugdyti tokias tapatybės imunines sistemas, kurios išliktų ilgiau, nei trunka reisas nuo Kauno iki Dublino. Šiandien mums aišku, ką reikia daryti su mūsų vaizduote, sąmone, empatija. Lietuvių pasaulis yra didžiulis – išsiugdęs pojūtį, kad priklausai didelei lietuvių diasporinei tautai, gali Škotijoje užklysti į kokį seną kairiųjų lietuvių klubą Glazge ir suprasi, kad nesi visiškas pasimetėlis, kad mes visur galime stovėti ant kojų, pagarbiai“, – sakė E. Aleksandravičius.

Istorikas priminė, jog lietuviai svarių pėdsakų yra palikę pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. „Ekspedicijoje aplankysime vieną A.Saulaičio pamėgtų vietų – fortą Šiurės Brazilijoje, kurį XVII a. pastatė S.Arciševskis, lietuvių bajoras, įsiliejęs į olandų protestantų tarptautinę bendruomenę ir taip pat garsėjęs tuo, jog pastatė Biržų pilį. Lietuvis Aleksandras Karolis Kuršius, sukūręs pirmąją lotynų kalbos mokyklą naujajame pasaulyje ir tuo pačiu pamatus Niujorko universitetui, vėliau grįžo į gimtuosius Biržus ir mokytojavo iki amžiaus galo. Štai tokias istorijas žinodamas, kiekvienas lietuviškos atminties žmogus gali jaustis pasaulyje stipriau, o ne kaip nevisavertis išgąsdintas kiškis iš rusų okupacijos zonos. Mano galva, istorija turi padėti žmogui jaustis stipresniam ir geresniam“, – sako E.Aleksandravičius.

Kategorijos: Kelionės, Lietuvoje, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , .

2 komentarai

  1. Nadomas:

    Gal jau jieško naujos vietos Lietuvai.

  2. Antonio:

    kuinasGruodis 11, 2010 17:12Kaip matau,kai kas nesusigaudo reyalbėje, nematęs gyvenimo. Tose mažose mokyklose kiek procentų adaptuotų, modifikuotų mokinių? Ar yra kas nors suskaičiavęs? Pažįstami mokytojai net ir nemažse mokyklose jau už galvų susiėmę su kuo, kolegos, dirbsime ateityje, juk nemokytinų daugėja geometrine progresija? Ir ką čia jau tos visos PISOS 🙁 O mokytojai iki šiol jokių padėjėjų neturi. Užtat pradžioje ir klausiau: ar yra kokie tyrimai apie aukštus PISOS rezultatus parodžiusių šalių darbo sąlygas mokyklose. Pateikite objektyvias lyginamąsias lenteles pagal keliolika kriterijų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: