V.Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautininkų sąjungos kūrėjas (III) (0)

Vincas Krėvė

Vincas Krėvė

1924 metais, kai Krėvė dvi kadencijas sėkmingai vadovavęs  Lietuvos šaulių sąjungai, savo noru paliko pirmininko postą, bet savo politinės veiklos nenutraukė. Jau tų pačių metų rugpjūčio 17-19 dienomis Šauliuose įvyko reorganizacinis TPP ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos suvažiavimas, įkūręs naują politinę organizaciją – Lietuvių tautininkų sąjungą (toliau LTS). Jos pirmininku buvo išrinktas rašytojas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, o vicepirmininku – buvęs krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Kaip rašo istorikas Juozas Jakštas: „Įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga galėjo didžiuotis išsirinkusi pirmuoju pirmininku klasiką rašytoją V.Krėvę-Mickevičių.“ Buvęs TPP vadovas Smetona buvo išrinktas tik garbės pirmininku, o Voldemaras net nepateko į Centro valdybą. Šie faktai rodo, jog Krėvės populiarumas buvo labai išaugęs ir nustelbė buvusių TPP vadų populiarumą. Žvelgiant iš dabarties, galima teigti, kad buvusių vadovų neišrinkimas net į Centro valdybą, pasėjo grūdą, iš kurio išaugo nesantaikos želmenys tarp trijų autoritetų.

Po nesėkmių Seimo rinkimuose siekta, pasitelkiant mylimo rašytojo ir veiklaus LŠS pirmininko autoritetą, populiarinti naują politinę organizaciją ir pritraukti į ją kuo daugiau žmonių. Net pavadinimu Sąjunga pabrėžiama, kad ji turi apimti ne kokią lietuvių tautos dalį, bet visą tautą, visus jos sluoksnius. Iš tiesų tai buvo nauja kokybė, nes Krėvė įkuria ir naują politinį organą – savaitraštį „Lietuvis“, kurio redaktoriumi pakviečia literatą Petrą Vaičiūną. „Lietuvis“ pradėtas leisti 1924 m. lapkričio 14-ą, jau antrame numeryje išspausdina naujus LTS įstatus, o programą patalpina trečiajame numeryje, kurios autoriais pasirašo prof. V.Krėvė-Mickevičius ir vicepirmininkas Antanas Merkys. Pabrėžtina, kad programos pirmas punktas atspindi Krėvės politinius tikslus: „Tautininkų sąjungos tikslas – tautiška kultūra, ugdoma laisvoje nepriklausomoje, demokratiniais ir teisės pagrindais tvarkomoje Lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu.“ Programoje neaptinkama jokių autoritarinių apraiškų, ypač pabrėžiamos demokratinės teisės: „tautinės mažumos naudojasi Lietuvos teritorine ir kultūrine autonomija. Valstybinė kalba yra lietuvių kalba […] įstatymais turi būti apsaugota, kad bažnyčia nebūtų partijų verčiama ir naudojama politikos įrankiu. […] kad visuomenė galėtų rinkti į Seimą ir atskirus žmones, nerišant jų su partijų kandidatų sąrašais. Už nusavinimą valstybė turėjo pinigais savininkams atlyginti. Pirmiausiai žeme aprūpinami savanoriai ir pasižymėję kovose kariškiai, paskui – mažažemiai ir tie bežemiai, kurie turi lėšų ūkiui įsikurti. […]neturintiems lėšų, bežemiams, tai valstybė turi suteikti jiems lėšų.“

Savaitraštis „Lietuvis“ buvo „visuomenės, politikos ir literatūros“ leidinys, spausdinęs politikos, ekonomikos, literatūros, poezijos ir net muzikos bei teatro temomis. Pirmajame numeryje išspausdintame atsišaukime „Lietuviai tautiečiai“ atsispindėjo Krėvės vizijos apie LDK, „kad Lietuvių tauta, kuri tą galingą valstybę sukūrė, buvo dora; teisybė ir teisingumas buvo gerbiami, valstybės apsauga ir įstatymai visiems buvo lygūs“, o dabartiniais „seimų laikais“ ir valdant partijoms Lietuvoje viešpatauja „ne įstatymai, ne teisė, teisybė ir teisingumas, bet labiau nuožiūra, neteisybė“. 1925 m. pradžioje Krėvė paskelbė vedamąjį straipsnį tarptautinės politikos tema, kuriame aptarė Sovietų Sąjungos ir Anglijos karo galimybes. Kaip ir anksčiau „Trimite“, taip ir dabar ragino Lietuvos valdžią užsienio politikoje orientuotis į Sovietų Sąjungą ir Vokietiją, neigiamai vertino Vakarų Antantės valstybes, teigdamas, jog anglai siekia apsaugoti tik savo kolonijas, o ne Europą. LTS pirmininkas rašė: „Caro valdžia ėjo senais, nukrypusiais keliais, siekdama Rytų kraštų ginkluota pajėga ir kiek galima stengdamasi pasiekti Indijos rubežių. Bolševikai čia, kaip ir visur, ėmė ieškoti naujų kelių ir jų priemones anglai skaudžiau pajuto, negu caro valdžios pastangas. Ginklu Anglams nugalėti jie pasirinko agitaciją ir ne komunistinę, kaip anglų spauda stengiasi išpūsti. Bolševikai eina Anglų kolonijosna tautiniais obalsiais – nepriklausomybės obalsiais, atsipalaidavimo iš anglų išnaudojimo bei vergovės.“ Šios Krėvės įžvalgos atspindi ano meto geopolitinę situaciją, o panegiriką Sovietams galima vertinti kaip diplomatiją, vedant su jų pasiuntinybe derybas dėl pagalbos susigrąžinant Lenkijos okupuotą Pietryčių Dzūkiją („Vilniaus kraštą“) bei duoklę už finansinę pagalbą tautininkų spaudai, kurią skirdavo Maskvos pasiuntinys Kaune.

Nauja LTS vadovybė kvietė visoje Lietuvoje organizuoti Tautininkų sąjungos skyrius, jei susiburia nors 10 asmenų grupė. Per metus Krėvė atsiskleidė kaip geras organizatorius, nes 1925 m. birželio 26-27 d. įvykusiame antrajame LTS suvažiavime, apžvelgdamas Sąjungos veiklą, akcentavo apie įsteigtus 14 LTS skyrių, o tų metų pabaigoje jau veikė 19 skyrių su 297 tautininkų nariais. Tai buvo pasiekta, siunčiant iš Kauno į provinciją tautininkų lektorius, kurie skaitė paskaitas ir ragino vietinius tapti tautininkų sąjungos nariais. Suvažiavimas Sąjungos pirmininku perrinko prof. Vincą Krėvę-Mickevičių, o į valdybą po metų pertraukos išrinko ir Smetoną. Suvažiavimas nurodė politinės veiklos kryptis – ruoštis 1926 m. Seimo rinkimams, o propagandos tikslas – kritikuoti krikščionių demokratų bloką, kuris nuo 1924 m. vienas tevaldė šalį. Krėvė siūlė įsteigti specialų laikraštį valstiečiams, kad juos būtų galima išplėšti iš LKDP įtakos, bet tam stigo lėšų. Krėvės pastangomis pasiekta tai, kad į III Seimą pirmą kartą pateko trys tautininkų kandidatai, deja, buvusiam Tautininkų sąjungos pirmininkui vėl nepasisekė tapti Seimo nariu – jis sąraše buvo įrašytas ketvirtuoju.

Krėvės ir tautininkų takoskyra

Nuo 1922 metų Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir Vincas Krėvė dėstytojavo Lietuvos universitete, o 1925 m. prof. V.Krėvė-Mickevičius buvo išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Kaip jau minėjau šio triumvirato nesantaikos grūdas pasėtas dar tuomet, kai steigiamajame Tautininkų suvažiavime valstybės pirmeivių Smetonos ir Voldemaro neišrinko net į Centro valdybą. Nusipelniusių Lietuvos valstybei asmenų politinės ambicijos buvo pažemintos ir natūraliai jiems buvo nelengva LTS vadovybėje matyti Krėvę. Pirmiausiai nesutarimai prasidėjo universitete tarp Voldemaro ir Krėvės, apie tai byloja Juozo Tumo laiškai Petrui Klimui (rašyti 1926 m. vasario 9 ir 13 d.). Nors Voldemaras dar 1923 m. savo moksliniame straipsnyje Krėvei priskyrė lietuvių literatūros klasiko vardą, bet 1925 m. pabaigoje posėdžiaujant jis Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojus pavadinęs kišenvagiais. Žinoma, dekanas Krėvė negalėjo šio įžeidimo praleisti pro ausis. Kaip rašo Tumas: „…dekanas Krėvė apskundė Voldemarą Rektoriui ir stengėsi Voldemarą nubausti disciplinariniu keliu.“ Toliau pabrėždamas, kad dėl nevaldomo A.Voldemaro būdo neįmanoma su juo kartu posėdžiauti teigia: „Man jis abuojas, ir aš vieną sykį jį gerokai taip pat gerokai aplamdžiau. Lauksiu kokio keršto.“ Tumas atskleidžia ir fakultete dirbančių tautininkų vadų politikavimą ir susidariusią slogią darbo aplinką: „Iš Tautininkų partijos aš nuo N. M. (Naujųjų Metų,1926 m. – V. T.) išstojau ir Lietuvio nebešelpiu […] Virto asmeniniu Smetonos, Voldemaro ir Tamošaičio puolimu ir apsigynimu.“

Artėjo 1926 m. Seimo rinkimai, o savaitraštyje „Lietuvis“, redaguojamame rašytojo Petro Vaičiūno, daug skirta vietos literatūrai, čia pasirodė pirmieji Antano Venclovos eilėraščiai ir V. Jakševičiaus-Alanto novelės, o 1925 m. pirmą kartą atspausdinta Krėvės brandžiausia drama „Skirgaila“. „Lietuvio“ Nr.14 pirmajame puslapyje patalpinta LTS Centro valdybos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus nuotrauka. Nors jame buvo publikuojami ir Smetonos bei Voldemaro politiniai straipsniai, palankūs Sovietų Sąjungai, bet artėjant rinkimams teko keisti straipsnių autorius ir politinę kryptį. Dar prieš LTS suvažiavimą „Lietuvyje“ buvo išspausdintas anoniminis straipsnis, kuriame buvo rašoma: „Asmenys, mokėję valstybę veik iš niekur suburti, turėtų būti LTS Centro valdyboje.“ Tai buvo netiesioginiai priekaištai Krėvės populiarinimui ir raginimas sugrįžti prie tautininkų vairo Smetonai. Nuo 1925 m. „Lietuvio“ Nr. 16 pasikeičia redaktorius, vietoj P.Vaičiūno tampa O.Ambraziejūtė ir politiniams straipsniams toną pradeda užduoti Smetona ir Voldemaras. Tai įvyksta po tautininkų vadovų susitikimo Centro valdybos nario Liudo Noreikos bute, kuriame buvo kritikuotas Vaičiūnas už per didelį Krėvės liaupsinimą.

Po tautininkų suvažiavimo, 1925-ųjų birželio 29 d., Krėvė užleido LTS pirmininko postą Smetonai, pats pasilikdamas tik Centro valdybos nariu. Šie pasikeitimai gali būti paaiškinami tuo, kad artėjo rinkimai, todėl tautininkams vadovauti labiau tiko tautinių idėjų ištakų kūrėjas ir tarppartinėje kovoje labiau patyręs Smetona, gi Krėvė vėl, 1926-ųjų birželį, sugrįžo į Šaulių sąjungos Centro valdybą, kurioje turėjo didelį pasitikėjimą. LTS pirmininko posto atidavimas Smetonai gali būti paaiškinamas ir tuo, kad Krėvei buvo artimesnė akademinė aplinka, nes 1925 m. jis tapo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Suprantama, kad po pirmininko posto perleidimo, LTS Centro valdybos posėdžiuose Krėvė ėmė lankytis retai, matyt, organizaciniai fakulteto reikalai nustelbė politinės veiklos poreikį.

Po gegužės 8-10 dienomis įvykusių III Seimo rinkimų paskutinį kartą LTS CV posėdyje Krėvė dalyvavo 1926 m. gegužės 18 d. Regis, Krėvei nepatekus į Seimo narius, daugiau nebeliko stimulo dalyvauti politinėje veikloje. Ir pašliję santykiai su Voldemaru vedė prie atsisveikinimo su tautininkais, aišku, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius – dekanas ir populiari asmenybė – nenorėjo likti tik politine dekoratyvine figūra. Tad istoriografijos teiginys, jog Krėvė apleido LTS po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai jo bendražygiai Smetona ir Voldemaras nepakvietė rašytojo į švietimo ministrus, yra netiesa. Beje, šios nuomonės jokie dokumentai nepatvirtina ir yra gandų lygio, o panašius gandus paprastai sukurpia politiniai priešininkai. Antra vertus, vargu ar administracinės ministro pareigos galėjo žavėti Krėvę ir nustelbti fakulteto dekano pareigas ir akademinę aplinką – neoromantikui rašytojui ir mokslininkui humanitarui ši aplinka buvo artimesnė.

Abejotina ir Valentino Gustainio nuomonė, kad „Krėvė nesiorientavęs politikoje (gal tiksliau tarppartinėje politinėje kovoje – V. T.), neturėjęs jokios politinės ideologijos (jo ideologija buvo – stipri, suvienyta su Vilniumi ir Gardinu Lietuva – V.T.), be to, buvęs begaliai ambicingas, kampuotas ir nesukalbamas žmogus.“ Gustainio nuomonę dėl Krėvės būdo visiškai paneigia savo pasisakymais universiteto profesoriai ir studentai, kuriuos užrašė Krėvės biografas Zigmas Toliušis. Gustainiui prieštarauja ir tas faktas, kad prof. Vincas Krėvė-Mickevičius net 12 metų (1925-1937) buvo renkamas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Beje, ši tautininkų ideologo Gustainio nuomonė paskelbta po Krėvės bendražygių įvykdyto perversmo, kai rašytojas jau tapo tautininkų oponentu, todėl ji negali būti nešališka.

Kaip pasakoja amžininkai, Krėvė buvo didelio darbštumo ir neišsenkančios energijos žmogus, geras organizatorius, šiandienos žodžiais tariant – puikus vadybininkas. Skaitytojas galėjo tą pastebėti iš aukščiau paskelbtų faktų, bet labiausiai organizacinę jo veiklą vertino universiteto studentai ir kolegos profesoriai. Buvusi jo studentė M.Čilvinaitė pasakoja: „Nors Krėvė buvęs fanabernas, bet studentai mėgę jį. Krėvė daugiausiai patikęs studentams už tai, kad jis nieko nebijojęs, paskaitose nesivaržydavęsis, rėžęs teisybę į akis ir daręs drąsius palyginimus.“ Pauliaus Galaunės žodžiais: „Krėvė buvęs geras administratorius ir gerai tvarkęs fakulteto reikalus. Užtat visi profesoriai buvę juo patenkinti, gerbę Krėvę ir nuolat perrinkdavę jį dekanu.“ Sofija Čiurlionienė byloja: „Jis pasižymėjo taktu ir diplomato gabumais, fakulteto reikalus tvarkęs sumaniai ir visuomet sklandžiai ir be triukšmo pravesdavęs pribrendusius reikalus.“ Universiteto rektorius V. Čepinskis kartą yra pasakęs apie Krėvę: „Krėvei geriausia nesipriešinti, vis vien jis nenusileis ir pasieks savo.“

Epilogas

Po 1926 m. III Seimo rinkimų Lietuvos vidaus politinė situacija pasikeitė. Vyriausybę sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, o ryškus nuokrypis į kairę iššaukė neramumus, nes Seimas atšaukė karo padėtį ir paskelbė Amnestijos įstatymą. Jau 1926 birželį komunistuojantys sluoksniai pasirodė viešai demonstruodami ir prezidentas Kazys Grinius pakvietė raituosius husarus demonstracijai išvaikyti. Tačiau demonstracijos vyko ne tik Kaune, bet ir Panevėžyje, Šiauliuose ir net Vilkaviškyje. Tokia būklė metė juodą šešėlį Vyriausybei ir parlamentinei sistemai. Tautininkų sąjunga, buvusi mažiau ar daugiau neutrali kairiųjų ir dešiniųjų grumtynėse, ėmė artėti prie krikščionių demokratų, įsisiūbavusi partinė kova ir neramumai visuomenėje subrandino sąlygas perversmui.

Iš Krėvės politinės vizijos – didelės Lietuvos ir tikslo – išvaduoti Vilnių, tautininkai po perversmo pasiliko tik šūkį: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Regis, tai ir buvo pagrindinė priežastis Krėvei nusivilti politika ir galutinai nutraukti ryšius su Tautininkų sąjunga.

Apie Krėvės opoziciją tautininkams, perversmo būdu atsidūrusiems valdžioje, byloja 1927 m. kovo 4 d. dešimties universiteto profesorių kartu su prof. Vincu Krėve-Mickevičiumi memorandumas Vyriausybei. Jame vėl akcentuojama Krėvės vizija, kad: „sudarę nenormališkas politinio gyvenimo sąlygas ir ardydami savo šalies ekonominį gyvenimą, mes sunkiname Vilniaus krašto atgavimą“ bei siūloma atstatyti Seimo darbą ir demokratinę sistemą, keisti Konstituciją, o prezidentą rinkti visos tautos balsavimu bei amnestuoti politinius nusikaltimus, „išskyrus tuos, kurie turėjo tikslą išduoti Lietuvą svetimai valstybei.“

Taip įžymusis rašytojas, intelektualas Vincas Krėvė išsprūdo iš politikos liūno ir atsidėjo kūrybiniam ir moksliniam darbui, tačiau tai tęsėsi tik keturiolika metų, nes jam likimas lėmė 1940 m. vėl sugrįžti į politiką ir kartu su Lietuva prasmegti geopolitikos liūne.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: